Spalio Artuma: kaip atrasti, paliudyti ir perduoti tikėjimo džiaugsmą?

Ar mes patraukiame žmogų savo tikėjimu, ar atstumiame nuo jo? Spalio mėnesio Artumoje apie tai, kaip šeimoje perduodame tikėjimą, dalijasi dr. Nijolė Liobikienė, rašydama: „ Jei sakome, kad tikime į Dievą, tai į kokį Dievą? Kas mums yra Dievas? Koks mūsų santykis su Juo, kurį norime perduoti savo vaikams?“ Dar kartą patvirtinama tiesa, jog visus gyvenimo pagrindus vaikai gauna vaikystėje. Tad koks gi Jis, mūsų vaikų Dievas? Teisiantis, baudžiantis ar viską leidžiantis? O gal mylintis?..

Įmanoma ar ne perduoti tikėjimą, o gal tai yra dovana? Spalio numeris skelbia išsamią diskusiją, kurioje dalyvauja daugiavaikiai tėvai ir sielovadininkai Simona Bačiulienė, prof. dr. Eugenijus Danilevičius, doc. dr. Artūras Lukaševičius, Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius Aldonas Gudaitis SJ ir pokalbį vedanti keturių vaikų mama Jurgita Pocevičienė. Įstrigo Eugenijaus ištara: „Pamirštame, kad tikėjimas yra asmeninis dalykas, intymus santykis, paslėptas nuo kitų.“ Tad ar atsargiai liečiamės prie žmogaus sielos?..

Apie tikėjimo atradimus, apie santykį su artimaisiais spalio Artumoje drąsiai dalijasi ir jaunoji karta – Gabrielė Talandytė (15 m), Simona Pusvaškytė (17 m.) ir Girmantas Jazgevičius (17 m.). Drąsa ir atvirumu stebinantis pokalbis pažeria perlų. „Man buvo svarbu suprasti, kad Bažnyčia tikrai nėra vien močiučių ir mano tėvų pramanai“, – apie savo tikėjimo kelią sako Gabrielė.

„Su migrantų krize Lietuva tvarkosi tris mėnesius, – įtemptą, Lietuvai naujos patirties situaciją aptaria Deimantė Bukeikaitė. – <...> Jie visi (o migrantų skaičius mūsų šalyje siekia 3800) yra žmonės, kuriems Dievo Apvaizda leido atsidurti visai greta mūsų.“Koks yra Carito Lietuvoje vaidmuo teikiant migrantams pagalbą?Juk ši situacija yra kaip lakmuso popierėlis, kiekvieno krikščionimi save laikančio patikrinimas: kiek manyje atjautos, veiklios artimo meilės? Ar mano siela nuo visokių tikrų ir mistinių grėsmių dar „nesuburžuazėjo“ iki patogaus „tai ne mano reikalas“?

Rugsėjį Artumos skaitytojai galėjo pažinti mažą, bet labai gyvą ir jaukią parapiją Šešuoliuose; šįkart apsilankyta Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijoje. Ar įmanu tokioje didelėje parapijoje išlikti bendruomene ir šeima?.. Nors parapija didelė, čia išgyvenamas bendruomeniškumas. Pranciškonų pasauliečių ordinonarys ir uolusis maldininkas Rimantas sako, kad „malda turi didelę reikšmę ir Dievas realiai išklauso!“ Ir klebonas priduria: „Žmones suburia į bendruomenę ir juos vienija centras – Dievas, į kurį jie kreipiasi.“ Visas aktyvus bendruomenės gyvenimas vainikuotas Šv. Juozapo globos ir malonės. Mums sunkiai įtikėtina? Tačiau tiesa!

Jaudinantis atsivėrimas apie įsivaikinimą prikausto skaitančiojo dėmesį ir priverčia apgalvoti savo paties gyvenimą – kiek jame pasiaukojimo, koks santykis tarp savojo „aš“ ego ir beatodairiško troškimo aukotis kitam, šiuo atveju – labiausiai neapgintam, mažam vaikų namuose augančiam žmogui. Gintautas ir Giedrė ryžosi auginti du įsivaikintus vaikus. Kokias Kalvarijas jie pasiryžo eiti skatinami dieviškojo ilgesio ir atjautos, sužinosite atsivertę straipsnį „Įsivaikinom atvira širdimi“.

Spalio numerio viršelis – kaip ikona atrodanti fotografija su atlaiduose besišypsančiu ir laimingai, užsimiršusiai pakylėtu berniuku. Tai nuostabaus menininko, fotografo Romualdo Rakausko nuotrauka, jau tapusi lietuvių fotografijos klasikos puslapiu. Rugsėjį atsisveikinome su nuolatiniu Artumos bičiuliu, kolega Romualdu. Telydi Jį Amžinoji šviesa. Ir – ačiū už šviesą!

Dovilė Zelčiūtė