Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

artuma202110 vir
2021 spalis 10

Spalio Artuma: kaip atrasti, paliudyti ir perduoti tikėjimo džiaugsmą?

„Bažnyčia yra bendruomenė, siekianti patraukti žmones prie Kristaus ne pilimi, o Evangelijos džiaugsmu!“ – ką tik sakė popiežius Pranciškus Slovakijoje ir pridūrė, kad dėl griežto religingumo „niekas neturėtų jaustis prislėgtas“.Gal ir paradoksaliai skamba teiginys, kad Bažnyčios centras nėra Bažnyčia, tačiau ši mintis kyla iš Evangelijos dvasios, kuri aiškiai liudija radikalią „kosmetinės teologijos“, anot popiežiaus Pranciškaus, ir tikro aukojimosi žmogaus labui priešpriešą.

 



 

Ar mes patraukiame žmogų savo tikėjimu, ar atstumiame nuo jo? Spalio mėnesio Artumoje apie tai, kaip šeimoje perduodame tikėjimą, dalijasi dr. Nijolė Liobikienė, rašydama: „ Jei sakome, kad tikime į Dievą, tai į kokį Dievą? Kas mums yra Dievas? Koks mūsų santykis su Juo, kurį norime perduoti savo vaikams?“ Dar kartą patvirtinama tiesa, jog visus gyvenimo pagrindus vaikai gauna vaikystėje. Tad koks gi Jis, mūsų vaikų Dievas? Teisiantis, baudžiantis ar viską leidžiantis? O gal mylintis?..

Įmanoma ar ne perduoti tikėjimą, o gal tai yra dovana? Spalio numeris skelbia išsamią diskusiją, kurioje dalyvauja daugiavaikiai tėvai ir sielovadininkai Simona Bačiulienė, prof. dr. Eugenijus Danilevičius, doc. dr. Artūras Lukaševičius, Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius Aldonas Gudaitis SJ ir pokalbį vedanti keturių vaikų mama Jurgita Pocevičienė. Įstrigo Eugenijaus ištara: „Pamirštame, kad tikėjimas yra asmeninis dalykas, intymus santykis, paslėptas nuo kitų.“ Tad ar atsargiai liečiamės prie žmogaus sielos?..

Apie tikėjimo atradimus, apie santykį su artimaisiais spalio Artumoje drąsiai dalijasi ir jaunoji karta – Gabrielė Talandytė (15 m), Simona Pusvaškytė (17 m.) ir Girmantas Jazgevičius (17 m.). Drąsa ir atvirumu stebinantis pokalbis pažeria perlų. „Man buvo svarbu suprasti, kad Bažnyčia tikrai nėra vien močiučių ir mano tėvų pramanai“, – apie savo tikėjimo kelią sako Gabrielė.

„Su migrantų krize Lietuva tvarkosi tris mėnesius, – įtemptą, Lietuvai naujos patirties situaciją aptaria Deimantė Bukeikaitė. – <...> Jie visi (o migrantų skaičius mūsų šalyje siekia 3800) yra žmonės, kuriems Dievo Apvaizda leido atsidurti visai greta mūsų.“Koks yra Carito Lietuvoje vaidmuo teikiant migrantams pagalbą?Juk ši situacija yra kaip lakmuso popierėlis, kiekvieno krikščionimi save laikančio patikrinimas: kiek manyje atjautos, veiklios artimo meilės? Ar mano siela nuo visokių tikrų ir mistinių grėsmių dar „nesuburžuazėjo“ iki patogaus „tai ne mano reikalas“?

Rugsėjį Artumos skaitytojai galėjo pažinti mažą, bet labai gyvą ir jaukią parapiją Šešuoliuose; šįkart apsilankyta Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijoje. Ar įmanu tokioje didelėje parapijoje išlikti bendruomene ir šeima?.. Nors parapija didelė, čia išgyvenamas bendruomeniškumas. Pranciškonų pasauliečių ordinonarys ir uolusis maldininkas Rimantas sako, kad „malda turi didelę reikšmę ir Dievas realiai išklauso!“ Ir klebonas priduria: „Žmones suburia į bendruomenę ir juos vienija centras – Dievas, į kurį jie kreipiasi.“ Visas aktyvus bendruomenės gyvenimas vainikuotas Šv. Juozapo globos ir malonės. Mums sunkiai įtikėtina? Tačiau tiesa!

Jaudinantis atsivėrimas apie įsivaikinimą prikausto skaitančiojo dėmesį ir priverčia apgalvoti savo paties gyvenimą – kiek jame pasiaukojimo, koks santykis tarp savojo „aš“ ego ir beatodairiško troškimo aukotis kitam, šiuo atveju – labiausiai neapgintam, mažam vaikų namuose augančiam žmogui. Gintautas ir Giedrė ryžosi auginti du įsivaikintus vaikus. Kokias Kalvarijas jie pasiryžo eiti skatinami dieviškojo ilgesio ir atjautos, sužinosite atsivertę straipsnį „Įsivaikinom atvira širdimi“.

Spalio numerio viršelis – kaip ikona atrodanti fotografija su atlaiduose besišypsančiu ir laimingai, užsimiršusiai pakylėtu berniuku. Tai nuostabaus menininko, fotografo Romualdo Rakausko nuotrauka, jau tapusi lietuvių fotografijos klasikos puslapiu. Rugsėjį atsisveikinome su nuolatiniu Artumos bičiuliu, kolega Romualdu. Telydi Jį Amžinoji šviesa. Ir – ačiū už šviesą!

 

Dovilė Zelčiūtė


Turinys

In memoriam
Jonas Romualdas Rakauskas

Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Štai aš, siųsk mane

Bažnyčios pulsas 

Popiežius Pranciškus
Nepristigti Evangelijos laisvės, tikėjimo kūrybiškumo ir dialogo (tęsinys)

Deimantė Bukeikaitė
Apvaizda jiems leido atsidurti greta mūsų

Romanas Kazakevičius
Kaip atsirado mišiolas (I)

Kunigas Artūras Kazlauskas
Mišiolą parengti sinodiškai

Didelės ir mažos kryžkelės

Dr. Nijolė Liobikienė
Perduodi tai, ką turi

Jurgita Pocevičienė
Dievo dovana

Po Mišių mes prisigeriame sulčių

Jaunimo iššūkis

Monika Žydeliūnaitė
Tikėjimas – perduotas ar atrastas?

Mūsų parapijos

Prie šventojo Juozapo Darbininko širdies Klaipėdoje

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Eglė Jakutienė
Įsivaikinom atvira širdimi

Šv. Jonas Paulius II
Kūno teologija (XXII)

Akiračiai

Kunigas Tomáš Halik
Kūnai

Atokvėpio valandai

Dovilė Zelčiūtė
Dėkoju už dosnumą

Skanaus!

Vilma Barauskienė
Šventinis vištienos vyniotinis

Sveikata

Lina Jakelė
Senolių pašaukimas?!

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda Ibianska
Laiko vėjo pūstelėjimai

 

 

Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2021 spalis 10

Artuma - artuma202110 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22