Vasario Artuma: užsitęsusi krizė ir bendrieji namai, ar pamirštas bendrasis gėris?

Apie Bažnyčios ir Valstybės santykius, jų suderinamumą karantino sąlygomis, apie teises priimti ir atšaukti sprendimus vasario Artumoje dalijasi Ramutė Ruškytė – buvusi Konstitucinio Teismo, o dabar Lietuvos administracinio teismo teisėja. Gal prie Valstybės vairo stovintieji pernelyg kontroliuoja Bažnyčios gyvenimą? O ar pati Bažnyčia imasi teisingų sprendimų? Kokios Valstybės ir Bažnyčios teisės, pareigos viena kitos atžvilgiu, kai šalyje įtempta padėtis? Skaitykite straipsnį „Leisti negalima drausti?“

Kokį pasaulį paliksime ateinančioms kartoms? Mons. Žydrūnas Vabuolas primena popiežiaus Pranciškaus encikliką Laudato siʼ irdar kartą grįžta prie vieno aktualiausių klausimų – rūpinimosi kūrinija kaip mūsų visų bendraisiais namais. Be politinių ir pasaulinio masto sprendimų yra kasdieniai asmeniniai pasirinkimai: tai vandens, elektros taupymas, saikingas maisto vartojimas. Žmogus, laikantis save krikščioniu, ypač turėtų nepamiršti sąvokos „saikas“, antraip būsimos kartos liks apiplėštos (visomis prasmėmis).

Saikingumo ir taupumo – ne idėją – realybę aptaria ir akcentuoja Aistė Ruzgienė, jauna šeimos mama, konkrečiais patarimais ir pasiūlymais ragindama pasiryžti atsakingam vartojimui. Juk kiekvienas galime pradėti nuo savęs, savo namų, įteisindami „virtuvės ekologiją“. O juk tikinčiojo kasdienybėje ir buityje nėra nereikšmingų smulkmenų, kurias galėtum pats nuo savęs paslėpti. Ką jau kalbėti apie Visa Reginčiojo žvilgsnį... Kai apsisprendi savo gyvenimą pašvęsti Jo garbei, tai negali bažnyčioje būti vienoks, „šventas“, o namuose, kasdienybėje, privačiai – kitoks. Žinoma, gali. Tik nederėtų...

Kaip skaityti, „prisijaukinti“ Šventąjį Raštą, ypač Senąjį Testamentą, kad Biblija iš tiesų taptų tavo gyvenimo kelrode knyga? Aušra Mizgirienė dalijasi įžvalgomis, koks stebuklas yra atrasti nepertraukiamą Dievo veikimą asmeninėje būtyje, kurią pradėjo ir tęsė kartos iki tavęs. Ir kokia beatodairiška malonė būti tame Dievo sumanyme: begalinėje gyvybės grandinėje turėti tik tau skirtą vietą.

Danutė Gailienė – viena žinomiausių mūsų šalyje psichologė, profesorė, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikė, Artumos kalbinama apie išlikimo strategiją karantino metu, atkreipia dėmesį ne vien į negatyvius potyrius ir momentus, tačiau ir į tai, kaip galėtume pakreipti šį išbandymų laiko kaleidoskopą, kad jo spalvų spektras nebūtų toks dramatiškai tamsus. Gal galėtume nusiteikti, kad visi ribojimai, atstumai tarp žmonių, susilaikymas nuo kontaktų visų pirma yra rūpinimasis kito sveikata, saugumu ir gerove. Jog tavieji „apsimarinimai“ ir yra tikrosios krikščioniškos atjautos išraiška. Sunku. Bet gal įmanoma?

Kodėl, nepaisant iššūkių, gyvenimas kai kuriose parapijose vis dėlto klesti, o tikrovė, anot straipsnio autorės VDU Katalikų teologijos fakulteto projektų vadovės Giedrės Barčkutės, artėja prie idealo? Tačiau ne mažiau yra ir nuolatinį sunkmetį tiek fizine, tiek ir dvasine prasme išgyvenančių parapijų. O jų per kelerius metus aplankytos net 55-ios. Asmeniškai pasikalbėta su parapijų klebonais. Ar įmanoma atrasti universalų pavyzdinį pastoracijos modelį?.. Bažnytkaimių bendruomeninis gyvenimas ir miesto – ar tai du visiškai skirtingi pasauliai?

Artuma tęsia kūno – sielos indo – temą. Taip tauriai, šventai vyro ir moters sąjungą spausdinamose katechezėse įvardija šv. Jonas Paulius II. Vyro ir moters abipusis savęs dovanojimas vienas kitam, pirmapradis tyrumo slėpinys...

Ir – amžiais aktuali smurto problema dr. Nijolės Liobikienės mąstyme „Smurtas lygu meilė“?.. Ir – šio amžiaus lytiškumo grimasos, įgavusios nebestabdomą pagreitį. Gintauto Vaitoškos beveik retorinis klausimas: kodėl tiek daug merginų nebenori jomis būti ir trokšta ištrinti savo lytinę – gimtinę, kaip autorius vadina, – tapatybę?

Tad kurioje sūpynių pusėje šiandien esi, žmogau? Kurioje – aš pati? Išlikti! Tačiau – kaip? Kas šiandien tampa mano ramybės ir išgyvenimo uostu? Tam, kad įsivardytum, reikia nusimesti šarvus ir apnašas. Nebijoti klausti ir ginčytis. Nebijoti būti. Būti viltyje – kviečia vasario Artuma.

Dovilė ZELČIŪTĖ