Balandžio Artuma: ar karo akivaizda perkeis mūsų širdis?

Balandžio Artuma kalbina Ukrainoje likusį mūsų tautietį, ne vieno pavadintą herojumi – popiežiaus nuncijų arkivyskupą Visvaldą Kulboką.

Kas sukūrė karą – žmogus ar šėtonas? Pasak nuncijaus, ginklai, politinės ir diplomatinės priemonės kare tampa ribotos, bet giliąja prasme, tik likdami širdyje ištikimi Dievui ir sau, galime viltis gyventi be karo. Iš kokio fantastinio filmo Ukrainoje esantis kunigas regi senyvą moterį, renkančią maistą iš paukščių lesyklos?.. Kijeve dar veikia duonos kepykla, pasakoja arkivyskupas. Ir tai – XXI amžius?..

„Taip norisi, – „Laiške skaitytojams“ rašo redaktorius Darius Chmieliauskas, – kad kažkas kitas pasikeistų: Dieve, perkeisk to, ano ir dar jos <...> širdis!“ Tik ar prašome savo pačių širdies perkeitimo? Artumos redaktorius iškelia ne tokį jau ir retorinį klausimą: kokia turėtų būti Bažnyčios ir kiekvieno jos nario laikysena karo atveju? Ir ar tai turi ką bendra su Sinodiniu keliu?..

Koks karo šalutinis poveikis žmogui, Bažnyčiai? Kas iš to, kad esame krikščionys? Ar tikėjimas veda į liudijimą darbais? Tokiais klausimais ir temomis Artumos redaktorius pakvietė pasidalyti mintimis psichologę prof. Danutę Gailienę, sociologę dr. Ireną Laumenskaitę, kardinolą Audrį Bačkį ir LRT TV laidos Išpažinimai vedėją teologę Viktoriją Urbonaitę.

Šalia egzistencinės kaltės, jog kare žūsta žmonės, išgyvenamas ir kitas klausimas: ar visa tai vyksta su Dievo žinia? Kas tai per pasaulis, kokia prasmė tokiame gyventi? Profesorė Gailienė nurodo konkrečius savęs „tvarkymo“ būdus, kaip gyventi, neprarandant savitvardos ir tikėjimo. Sociologė Laumenskaitė akcentuoja pasirengimą, veiksmo svarbą bei tai, kad „mums reikia tikėjimo, kuris yra giliai asmeniškas ir reiškiasi valia jame laikytis“. „Galbūt per gerai gyvenom, per mažai rūpinomės broliais sesėmis, žiūrėjome tik į savo gerovę ir taip išauginome Putiną... – teigia kardinolas Bačkis ir klausia: – Ar išmoksime ko nors daugiau iš šios situacijos ir išeisime geresni?“ Karo pradžia kėlė nerimą ir vienišumo jausmą: kurgi yra mano Bažnyčia? Konkrečiu veiksmu į tai atsakė teologė Urbonaitė, ūmai persmelkus suvokimui, jog „aš ir esu Bažnyčia...“. Moteris drąsiu savo pavyzdžiu nepabijojo prisiimti atsakomybės sukviesti žmones į maldą, nors kaip prisipažįsta , „buvo akimirkų, kai pagalvojau, kad reikės emigruoti į užsienį ir pavardę pasikeisti, nes sudegsiu iš visų įmanomų pusių, taip pat ir finansiškai“.

Istorikas dr. Darius Baronas apžvelgia Ukrainos kovą už laisvę bažnytiniame fronte. Juk ne paslaptis, kad Rusijos Bažnyčia tapatinasi su valstybe, o Ukrainos stačiatikiškas paveldas, Rusijos propagandos kanalais, suvokiamas kaip Rusijos stačiatikybės integralioji dalis. Dėl ko? Kokioje padėtyje šiuo metu yra Ukrainos Bažnyčia? Ir kaip „Kijevas – Rusios miestų motina – išsprūdo iš Maskvos rankų?“

Nereikėtų pro akis praleisti, kad popiežius Pranciškus į Ukrainą išsiuntė du kardinolus, jog šie fiziškai išreikštų jo artumą ukrainiečiams; perdavė reikšmingą finansinę paramą, ne kartą tiesiogiai kalbėjosi telefonu su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Šventasis Tėvas teigia, kad „Bažnyčia turi vartoti ne politikos, bet Jėzaus kalbą“.

Įstabiame Paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai akte – jis skelbiamas balandžio Artumoje – suskamba tokie tikinčiojo vilties esmę nusakantys žodžiai: „Kai šventė virto liūdesiu, tu jam pasakei: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 2). O Motina, sakyk tai dar kartą Dievui, nes šiandien baigėsi vilties vynas... <...> Mes iššvaistėme žmogiškumą, praradome taiką. Išmokome smurto ir naikinimo. Mums skubiai reikia tavo motiniškos pagalbos.“

Per šių metų Velykas kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ minės iškilią kunigiškosios tarnystės 60 metų sukaktį, be to, šįmet minimas Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos 50-metis. „Kunigystė reikalauja pasišventimo, – teigia Artumos kalbinamas kardinolas, – savojo „aš“ išsižadėjimo. Kaip šitai pasiekti aplinkoje, perpildytoje daiktų, sekso ir patogaus, lengvo gyvenimo kulto, aš neturiu atsakymo.“ O Sinodiniu keliu einant, akcentuoja kardinolas, svarbu neperžengti kompetencijos ir meilės ribų.

Kartūzų ordino generalinis prioras Dysmas de Lassus knygoje Vienuolinio gyvenimo pavojai ir nukrypimai („Magnificat leidiniai“) sulaužo tylą ir prabyla apie dvasinio piktnaudžiavimo skaudulius religinėse bendruomenėse. Ką daryti, kad šventumo mokykla netaptų vergyste? Apie tai kalbinamas Tiberiados bendruomenės brolis Joakimas sako: „Dvasinis piktnaudžiavimas kyla tada, kai užuot vedęs į Dievą žmogus veda į save, pats tampa viso ko centru. Tai yra kontrolės fenomenas: uždėti ranką ant kito, jį užvaldyti.“

Neišvengiamai kyla asociacijos su karo priežastimi: juk blogis prasideda galvoje...

Dovilė Zelčiūtė