Kovo Artuma: apie mūsų visų misiją (t. p. ir pinigus) Bažnyčioje

Artumos redaktorius kalba apie naują realybę, kuri mus ištiko drauge su karo akistata. „Gal net ištinka kažkokia sąžinės peržvalgos akimirka: ko gi verti tie visi mūsų vidiniai karai apie visokius skiepus, pasus, raides, segregacijas, diskriminacijas, dėl kurių, atrodė, kone gatavi perkąsti...“ Tad kokia gi Bažnyčios misija šiandien, svarsto Darius Chmieliauskas, ir priduria: „užnešė mus pasigilinti apie labai konkrečią mūsų atsakomybę – kunigų, parapijų, mūsų misijos išlaikymą, tai, kas ligi šiol it kokia šešėlių karalystė Lietuvos bažnytiniame gyvenime. <...> tai irgi – tiesos žodžio ir sąžinės sąskaitos akimirka.“

Kunigas biblistas Algirdas Akelaitis, tęsdamas ciklą apie pirmuosius pokalbius Biblijoje, šįkart rašo apie... tylą per juos, tylą, kuri yra išdavikiška. Brolžudišką Kaino tylą. Baisią tylą. Ir šią valandą kunigo įžvalgos nuskamba tiesiog pranašiškai: „Ką galėtų atsakyti auka savo skriaudėjui, kuris apmaudo pastūmėtas pasirinko protu nesuvokiamą sprendimą – nužudyti nekaltąjį...“

Bažnyčios gyvenimo apžvalgoje Saulena Žiugždaitė dalijasi apaštalinio nuncijaus Kyjive arkivyskupo Visvaldo Kulboko mintimis: „Ukrainos katalikai įtampoje ir baimėje nuoširdžiai meldžiasi už taiką, nes mūsų Viešpats Jėzus Kristus bet kokiu momentu gali apšviesti politikus, karininkus ir viską apgręžti.“ Šie žodžiai teikia vilties, kai suabejojame maldos galia. Lenkijos arkivyskupas Stanislovas Gądeckis ragina stačiatikių bei katalikų vyskupus dvasinėmis jėgomis užkirsti kelią beprotybei išlaikant ištikimybę Kristui.

„Vienybės semiamasi iš bendrystės“, – taip straipsnį pradeda kunigas Artūras Kazlauskas, tęsdamas sausį pradėtą Mišių liturgijos aptarimą. Jis rašo, kad frazė Kyrie, eleison nėra verčiama, idant šie žodžiai neprarastų pirminės prasmės, jog „Viešpats paguos ar palengvins, ar nuramins skausmą“. Tad ar tardami Kyrie, eleison pasitikime Dievo užuojauta?

Kovo 21-ąją benediktiškoji šeima mini savo įkūrėjo šv. Benedikto Nursiečio, Europos globėjo, mirties dieną. Jo palikta žinia šiandien pasauliui, patiriančiam karo realybę, itin aktuali. Šv. Benediktas kelia aukščiausius reikalavimus tam, kuriam daug duota, nes iš jo „bus daug pareikalauta“ ( Lk 12, 48). Sesuo benediktinė Marija Valiulytė straipsnyje išryškina šv. Benedikto giliai suvoktą atsakomybę už bendrą misiją: „[idant] vadovaujantysis neužmirštų ir nesumenkintų sielų išgelbėjimo, būdamas labiau susirūpinęs praeinančiais, žemiškais ir nepastoviais dalykais... <...> turi ruoštis duoti apyskaitą Dievui už kiekvieną jam patikėtą avį.“

Antanas Gailius, nuolatinis Artumos autorius, ragina kalbėtis aktualiomis temomis viešai. „<...> vienur bažnyčios finansinė padėtis geresnė, kitur – sunkesnė. Bet vis tiek – tikrai žinoti mums nėra duota. Kad jau išėjome į Sinodinį kelią, galbūt derėtų kalbėtis ir apie tai. Finansinis skaidrumas, mano nuomone, Bažnyčiai iš pradžių gal ir būtų nesmagus ir neįprastas dalykas, bet ilgainiui tikrai duotų daug daugiau naudos nei žalos“, – rašo Galius.

Kaip realiai bažnyčioje tvarkomasi su aukomis, kaip jos skirstomos, Artumos redakcija klausia kunigo Virginijaus Veprausko, bažnytinės teisės specialisto, daugelį metų klebonavusio įvairiose parapijose. „Šiuo metu Lietuvoje esanti finansinė sistema iš principo nėra bloga, nes Bažnyčia gyvena iš aukų. Ji funkcionuoja, tačiau kad ją reikia keisti – irgi visiems aišku“, – komentuoja kunigas Veprauskas. Perskaitę interviu sužinome daug įdomių dalykų, – visa sistema tikrai nėra neapgalvota ar chaotiška, tik ar jos sąžiningai paisoma...

„Bažnyčios pinigai nėra ir negali būti tikėjimo paslaptis“ – tokiu pavadinimu suskamba viena pagrindinių kovo Artumos temų, redaktoriui apsilankius Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje. Apie jos gyvenimą ir finansų tvarkymą drąsiai ir atvirai dalijasi klebonas kunigas dr. Gediminas Jankūnas ir parapijiečiai. Kokį eksperimentinį bažnyčios lėšų tvarkymo modelį pasirinko parapijiečiai ir klebonas, tikrai verta sužinoti. Galbūt kažką toks pasirinkimas ir suerzins, bet argi skaidrumas – ne pats svarbiausias Bažnyčios gyvasties ženklas ir laidas?

Ar gali darbas bažnyčioje ir darbas Bažnyčiai būti traktuojamas kaip tikras? O gal tai tik savanoriška veikla po „tikro“ darbo? Jūsų dėmesiui – pokalbis su jaunimo sielovados bendradarbėmis iš Kauno ir Vilniaus – Agne Nazarenko ir Gintare Dragūnaite, sulaukiančiomis komentarų, pasiūlymų, kad jau galėtų eiti dirbti normalaus darbo.

Pavasario pradžios numeryje tęsiame šįmet mezgamą sinodinį dialogą su meno kūrėjais. Šįkart – pokalbis su kultūrai nusipelniusiu režisieriumi Gyčiu Padegimu. „Visada būsiu įsitikinęs, kad menas yra pašauktas žmogiškąją būtybę kelti iš gyvūniškųjų instinktų ir refleksų pasaulio, daryti jį visaverčiu <...> pagal „atvaizdą ir panašumą“ sukurtu žmogumi, o ne atvirkščiai – stumti jį į chaosą ir destrukciją“, – teigia režisierius. Ir šį kovą, kai destrukcija mėgina perkošti pasaulį, tokia kūrybinė nuostata skamba viltingai. It misija.

Dovilė Zelčiūtė