Lapkričio Artuma: Bažnyčia, kur eini?

Sinodinis kelias ir Vatikano II Susirinkimas – tiesiog „genetiškai“ susiję. Todėl ne šiaip sau ragina pats popiežius Pranciškus: „Grįžkime prie Susirinkimo ir perženkime savo pačių ribas, atsispirdami pagundai užsisklęsti.“ Ar tai įmanoma? Kaip mes peržengiame, raginami Dvasios ir tikėjimo, savo pačių vidinį sustingimą, inertiškumą? Ar šiame gyvenime net ir katalikus paskatinti judesiui tegali raginimo, įsakymo „nuleidimas iš viršaus“?

Pranciškaus homilijoje, skambėjusioje Vatikano II Susirinkimo 60-ųjų metinių proga šį spalį, buvo iškeltas esminis – meilės Jėzui – klausimas. Ar gebame žvelgti į Bažnyčią iš viršaus, t. y. mylinčio Dievo žvilgsniu? Ir kodėl popiežius taip nemėgsta sąvokų „progresyvizmas“ bei „tradicionalizmas?“ Ar ne todėl čia jis kalba apie egoizmą ir savo planų iškėlimą aukščiau už viską?

Artumos kapelionas Artūras Kazlauskas įvadiniame Laiške skaitytojams primena italų filmą „Popiežius audroje“. Jame popiežius Pijus XII, rinkdamasis savo bendradarbius užduoda vienintelį klausimą: „Ką turėtų daryti popiežius tą rytą, jei prie Vatikano sienų pasirodytų vokiečių kariai?“ Ar pakaktų mums, eiliniams (ir ne tik) katalikams, laikytis savo pareigų ir su nedrumsčiama ramybe bei apsisprendimu atsakyti taip: „Daryčiau, kas įprasta – celebruočiau ryto Mišias.“, – kaip tąsyk atsakė vienas jaunas kunigas (vėliau tapęs popiežiumi Pauliumi VI).

„Ar šiuolaikinis žmogus, norintis tapti krikščioniu, turi viską perimti ir išsyk priimti visą visumą to, ką Bažnyčia savo dviejų tūkstantmečių kelyje skelbė pareigomis, prievolėmis ir dogmomis?..“ – su tokiu veik retoriniu klausimu skaitytojai susidurs Artumoje atsivertę kunigo Hanso Friedricho Fišerio CO šiai dienai itin aktualų tekstą „Bažnyčia, kur eini?“ (Bažnyčia Vatikano II Susirinkimo šviesoje). Kodėl šiais laikais susiaurėjo perspektyva sėkmingai skelbti Evangeliją? Ko reikia, kad pasaulis ir žmonija, būdami tokie skirtingi, tiek daug pasiekę mokslo srityje, kovojantys už demokratines laisves, nežlugtų? Kaip įmanoma suvienyti skirtybes? Ir kokiais būdais krikščionis galėtų liudyti Dievo meilę, išlietą mums ir Bažnyčiai kaip dovaną?

„Kronikos“ skiltyje – vėl Artumos dėmesys Vatikano II Susirinkimui, kaip atspirties taškui dabartiniam Sinodiniam keliui. Vienas šiuo metu vykstančio Sinodo kelio organizatorių kardinolas Jeanas Claude̕̕̕as Hollerrichas, Europos vyskupų konferencijų komisijos pirmininkas bei Liuksemburgo arkivyskupas, teigia: „Šiandien turime prisitaikyti prie besikeičiančio mąstymo. Žmonės vis dar domisi Evangelija ir mes turime iš naujo atrasti, ką reiškia tikrai būti Jėzaus mokiniais.“

Dalis Lietuvos ortodoksų prašo Konstantinopolio patriarchato atkurti kanoninį pavaldumą, nes dabartinis pavaldumas Maskvos patriarchatui, kuris atvirai remia Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, jų netenkina. O juk rugsėjo pabaigoje Užsienio reiklų ministerijos delegacija lankėsi Stambule pas Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų I. Kokie bus žingsniai ir sprendimai? Gal jau jie numatyti, ir turbūt netrukus sužinosime.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos Socialinių reikalų tarybos pirmininkas arkivyskupas Kęstutis Kėvalas aptaria Civilinės sąjungos įstatymo projektą: „Kai kas sako, kad Civilinių sąjungų sampratą neva inspiravo pats popiežius Pranciškus“. O kokia iš tiesų, arkivyskupo žvilgsniu, yra šio viso reikalo esmė ir tiesa? Kodėl čia gretinamas civilinio sugyvenimo įstatymas?

Antanas Gailius, vertėjas, poetas, Nacionalinės premijos laureatas ir mūsų žurnalo bendraautoris, iškelia užsitęsusio neįmanomo – tikėkimės, nugalimo! – blogio klausimą. Blogio, nuo vasario 24-osios užgriuvusio Ukrainą, o sykiu ir mus visus. Tokio masto ir tokio nuogo blogio, svarsto Gailius, mūsų kartų žmonėms vargu ar teko patirti. Autorius primena 1949 metų pavasarį priimtą Vokietijos konstituciją. Ši paralelė sykiu yra ir siūloma moralinė laikysena. „Bet man didelį įspūdį daro tai, kad pirmasis šios konstitucijos sakinys yra ne apie suverenitetą, ne apie tai, kam priklauso valdžia, ne apie herbą ar himną. Šis sakinys skamba taip: Žmogaus orumas yra neliečiamas.“

Monika Žydeliūnaitė straipsnyje „Paju dam Portugalijos link!“ ragina nepamiršti jaunimo, kad ateinančiais metais jo laukia ypatingas iššūkis – Pasaulio jaunimo dienos. Autorė užsimena apie 38 rožes ne dėl romantikos, o todėl, kad būtent tiek metų praėjo nuo pirmojo PJD. Tebūnie palaiminta jaunimo kelionė Dievo link.

Vasarą Romoje vykusiame Pasaulio šeimų susitikime buvo galima išgirsti ir jaudinančius ukrainiečių mamos ir dukters – Irinos ir Sofijos – liudijimus apie tai, kaip visą pasitraukimo iš tėvynės į Italiją kelionę lydėjo Dievo malonė. Ji neapleido mamos ir dukters net tada, kai atrodė, jog padėtis darosi beviltiška. Kas ištiesė ukrainietėms gerumo rankas, kaip reagavo į šį liudijimą popiežius Pranciškus – lapkričio Artumoje. Apie tikrą artumą.