Sausio Artuma: kaip kalbėtis, klausytis ir būti išgirstam?

Pirmasis metų numeris toliau priima popiežiaus Pranciškaus pasiūlytą iššūkį – judinti žmones iš sustingimo ir pasyviai nuolankaus požiūrio į Bažnyčią ir tikėjimo dalykus. Šventasis Tėvas, pakvietęs leistis į Sinodo kelionę, mėgina išjudinti stingulį, nenuleisdamas ganytojiškų nuorodų „iš viršaus“, bet kviesdamas kiekvieną žmogų tapti Bažnyčios kūrėju. Pirmiausia – atpažįstant, įvardijant, atrandant savo asmenišką vaidmenį toje Bažnyčios kūryboje. Tad kaip atsiliepti į popiežiaus troškimą, kad Sinodas vyktų?

Laiške skaitytojams atsakingoji redaktorė sesuo Marija Valiulytė OSB svarsto: „Tikriausiai retas, kuris šiais – dar vieneriais pandeminiais – metais savo aplinkoje nepatyrė baimės, nerimo ar sutrikimo dėl savęs, artimųjų, bendruomenės, Bažnyčios, valstybės, susipriešinimo ar nesusikalbėjimo... Sąrašą galima tęsti.“ Marija tikisi, kad Šventoji Dvasia ras, kaip mus prakalbinti. Ir išmokys klausytis artimo, jį girdėti ir išgirsti. Teatsiveria tai ir per Artumą. Teišsipildo!

Artėjant Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos pirmojo numerio pasirodymo 50-mečiui, Laisvės premiją Seimas skyrė trims jos bendradarbiams – vyskupui ir dviem vienuolėms, kantriai dirbusiems leidyboje ir platinime sovietinės okupacijos metais. Kokie tai žmonės, ryžęsi rizikuoti savo patogia ramybe ir netgi laisve? Kieno balso jie klausėsi, kas jiems buvo svarbiausia, kai po vyriausiojo redaktoriaus, tuomet kunigo, Sigito Tamkevičiaus SJ arešto Kronikos leidyba itin pasunkėjo, o jos pasišventėliams nuolat virš galvos kybojo Damoklo kardas? Apie tai pasakoja kardinolas Sigitas Tamkevičius.

„Vaikų sinodo“ puslapyje – tekstas, pavadintas teiginiu: „Kultūringi žmonės visada išklauso kitus.“ Penkerių–šešerių metų vaikai jau puikiai įsidėmi, įvertina, kada jie buvo išgirsti ir išklausyti. Atsargiai, mieli tėveliai ir visi suaugusieji! Tokie prisiminimai išlieka visam laikui, net jei ilgainiui požiūris ir pasikeičia.

Nuolatinis Artumos bendraautoris tėvas Antanas Saulaitis SJ straipsnyje „Pagunda spausti“ iliustruoja popiežiaus pasiūlytą sausio maldos intenciją „už visus dėl religijos diskriminuojamus ir persekiojamus žmones, kad visuomenės, kuriose jie gyvena, pripažintų jų teises ir kilnumą, kylantį iš visų žmonių brolystės“. „Kai kurios valdžios persekioja bet kurios tikybos žmones, nes jų ištikimybė pranoksta politinės ar karinės valdžios apimtis“, – sako tėvas Antanas.

Ar jaučiuosi Bažnyčios dalis, ar galiu apie jos narius ir save pasakyti „mes“? Apie tai svarsto Antanas Gailius straipsnyje „Kad nepritrūktume“. Kokiais klausimais turėtume kalbėtis eidami Sinodo keliu? Pirmasis jo etapas netruks baigtis. „Pernelyg dažnai per visus ką tik pasibaigusius metus patyrėme, kad labiau esame linkę būti ne muitininkais, bet fariziejais,“ – teigia Gailius. Tad kaip apibūdinčiau pats / pati save?

Kaip šiais iššūkių metais sekėsi naujajai valdžiai? Ar įmanomas dialogas susipriešinime? Apie tai – Artumos vyriausiojo redaktoriaus Dariaus Chmieliausko pokalbis su ISM vadybos ir ekonomikos universiteto doc. dr. Vincentu Vobolevičiumi. Kaip vertina daugelis katalikų, turinčių savą valdžios viziją, atsiradusią švelnią prievartą, – kad ir Galimybių paso įvedimą? Šeimų maršas, partnerystė, pabėgėliai – kaip valstybė sprendžia šiuos reikalus, kuriuos praėjusieji metai suaktualino iki skausmingo pasirinkimo; o ką manai tu, žmogau, laikantis save kataliku, o ir tu, atstovaujantis tautos balsui, stovintis prie valstybės vairo?..

Sausio 27-ąją Bažnyčia minės 95-ąsias palaimintojo Jurgio Matulaičio gimimo Dangui metines. Kaip jis mus šiandien galėtų vesti Sinodo keliu, supažindina sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS. „Tėvas Jurgis mylėjo Bažnyčią ir labiau už viską jam rūpėjo sielų išgelbėjimas, t. y. bendra visų kelionė į tikslą – Tėvo namus“, – taip apibūdina palaimintąjį sesuo Viktorija. O svarbiausia – ir taip aktualu šiandienai – jis „mokėjo kalbėti ir klausytis kitų (taip pat ir kitokių) ir iš visų balsų išskirti Šventosios Dvasios balsą“. Tad prasidėjus Sinodui verta prisiminti tėvo Jurgio perspėjimą: „Reikia pirmiausia pačiam Dievo keliais imti vaikščioti, o paskui jau rūpintis, kad ir kiti imtų tais pačiais Dievo keliais vaikštinėti.“

Mažiausiai trys tekstai Artumoje – apie klausymą, mokėjimą klausytis, gebėjimą ir norą kitą išgirsti ir, reikalui esant, jam padėti. „Kaip kalbėtis, kad išgirstume?“ – klausia dr. Nijolė Liobikienė. Skaitytojui siūloma praktinių patarimų, kaip susikalbėti, būti išgirstam ir kuo tiksliau reikšti savo mintis.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, dabar esame pakviesti į tarpusavioįsiklausymo pratybas. Gal išklausymo galėtume pasimokyti iš Carito tarnystės? Apie tai patirtimi dalijasi išklausymo tarnystės koordinatoriai iš Klaipėdos, Vilniaus ir Tauragės.

Naujuoju numeriu atveriame naujas pažinimo duris ir mėginame perprasti, kokie santykiai su tikėjimo praktika ir pačia Bažnyčia klostosi tarp Lietuvos kūrybos žmonių. Pirmasis, intriguojantis, pokalbis su prozininke, dramaturge, poete Laura Sintija Černiauskaite. „Teisingas ir nuoširdus ganytojas, – sako Laura Sintija, – tai autentiškas, nuoširdus žmogus. Tas, kuris nepridengia kunigyste savo trūkumų.“

Sinodus ne vieną šimtmetį rengia mūsų broliai krikščionys. Todėl sausį, kai skirtingų konfesijų krikščionys renkasi į bendrą maldą, Artuma kviečia geriau vieniems kitus pažinti. Su tradicine sinodiškumo Ortodoksų Bažnyčioje samprata supažindina ortodoksų kunigas Gintaras Jurgis Sungaila. Apie sinodinę tradiciją Lietuvos Evangelikų reformatų Bažnyčioje teiraujamės Raimundo Stankevičiaus, generalinio superintendento, Kėdainių, Panevėžio, Papilio ir... Varšuvos reformatų parapijų kunigo.

Kunigas biblistas Algirdas Akelaitis sugrąžina skaitytojus į pradžių pradžią, į Adomo, Ievos ir gyvatės (žalčio) istoriją. Kokie buvo pirmieji pokalbiai Biblijoje? Ar visa, ką sakė gyvatė, buvo gundymo melas? O gal kai kas išsipildė?.. Žodis nuo pradžių pradžios kūrė ir griovė... Praėjo daugiau kaip du tūkstančiai metų, o mes tebesimokome kalbėti(s), klausyti, susikalbėti, adekvačiai kitą išgirsti. Tad atverkime klausą ir širdis, žengdami į Naujuosius Sinodiniu keliu.

Dovilė Zelčiūtė