Rugsėjo Artuma: kad meilė būtų tikra

Gal paradoksaliai, gal banaliai, o gal skaudžiai nuskambės, kad rugsėjo Artuma skirta... meilei. Kokiai? Ir ko reikia, kad ji būtų gyva – meilė artimui, meilė Bažnyčiai, meilė tiesai, vadinasi, sykiu ir Dievui... Tai mėgina apžvelgti ir bent punktyriškai įvardyti rugsėjo straipsnių autoriai.

Bebaigiant Amoris laetitia – Meilės džiaugsmo – Šeimos metus Vatikane šį birželį Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija paskelbė Santuokinio gyvenimo katechumeninio kelio gairės. Jos, pasak popiežiaus Pranciškaus (kuris, beje, pats ir įvadą parašė), yra it šitų metų vaisius. Gairės parengtos atsižvelgiant į Šventojo Tėvo nesyk kartotą mintį, jog „reikia naujo katechumenato rengiantis santuokai <...> Motina Bažnyčia privalo skirti laiko ir jėgų rengti tiems, kuriuos Viešpats pašaukia tokiai didelei misijai kaip šeima“. Tad Artuma bando išsiaiškinti, kas keisis Bažnyčios gyvenime, rengiant poras šeimos kūrimui, kokie pokyčiai laukia tų, kuriems svarbi bažnytinė sakramentinė santuoka?

Užsienio spaudoje susikerta įvairūs šių gairių vertinimai. Vieni giria, kiti piktinasi, o kokie iš tiesų Pranciškaus ir Gaires parengusios dikasterijos argumentai, grindžiantys mintį, jog parengti santuokai bei palydėti reikia gerokai daugiau laiko ir dėmesio? Apie tai – Gintauto Vaitoškos tekstas „Kad meilė būtų tikra“.

Koks laukia bendras gyvenimas, kai šeimą sukrečia neištikimybė? Pasauliniame šeimų susitikime su visu pasauliu ir Šventuoju Tėvu savo neištikimybės istorija atvirai pasidalijo Paulas ir Jermain iš Kongo. Po to išgirdo ir popiežiaus komentarą. Viltingai nuskambėjo Pranciškaus paraginimas: „Neužsidarykime skausme!“ Tai nelengva. Tačiau dėl meilės artimajam, šeimai, sau pačiam – verta. Tam niekada ne per vėlu.

„Nesistengėte nieko nuslėpti ar „pasaldinti“ situacijos, viską vadinote tikrais vardais“, – šiai sutuoktinių porai sakė Šventasis Tėvas, kurį cituoja ir Artumos redaktorius Darius Chmieliauskas „Laiške skaitytojams“ bei klausia: „O mes ar drįstame taip pat drąsiai žengti Sinodiniu keliu?“ Vėliau redaktorius atvirai pasidalija patirtimi, susijusia su priekaištais apie Artumos neva „ėjimus“ prieš Bažnyčios mokymą, ir pastebi: „Tai, nors ir skaudi bei apmaudi, bet tik iliustracija, kad Sinodinis kelias – įsiklausymo pratybos, pasak popiežiaus Pranciškaus – mums labai aktualios ir būtinos pratybos.“

Dr. Irena Eglė Laumenskaitė rugsėjo Artumoje pradeda straipsnių ciklą, apžvelgiantį Lietuvos vyskupijų Sinodinio kelio paskelbtas įžvalgas. Skaudžiai nuskamba autorės abejonė, ar įmanoma ką nors pakeisti Bažnyčioje, kai mūsų pačių ataskaitos apie Sinodinio kelio vaisius pernelyg aptakios, „teisingos“ ir labai nekonkrečios. „Ar mums svarbiau aptarti tikrą, kaip ir kitur ne idealią situaciją, nes Bažnyčia yra „karo lauko ligoninė“; ar ir toliau kurti įvaizdį, kuris priimtinas tik nedidelei daliai dvasininkijos ir vis mažėjančiai grupei „tobulų katalikių“? – klausia autorė.

„Dvasinių autoritetų ieškau ne vien tarp kunigų“, – atsakydama į interviu klausimus sako rašytoja Giedrė Kazlauskaitė. Aštru, bet tikra buvo skaityti jos atsakymus, ir būtent toks atvirumas, nenusaldinta tiesa ir yra Sinodinio kelio esmė.

Žurnalistas Simonas Bendžius, bernardinai.lt religijos temų redaktorius, aptaria katalikiškos žiniasklaidos šių dienų ypatumus, teigdamas, kad atvirumas būtinas visose žiniasklaidos srityse. „Bažnyčios narių veiksmų kritika dažnai nepelnytai lyginama su sovietmečiu, – rašo Simonas, – suprask, spauda mus puolė tąkart, puola ir dabar.“

Kaip skelbiama meilė – pats Dievo Žodis – nuo ambonos? Kas ir kokie yra Dievo žodžio tarnai, kokia vieta liturginėse apeigose tenka Šventajam Raštui, tęsdamas straipsnių ciklą apie Mišių liturgiją aiškina kunigas Artūras Kazlauskas. Kada ir kam Mišiose primygtinai neleistina improvizuoti ir koks turėtų būti teisingas homilijos „formatas“, susipažinsite perskaitę Artumos redakcijos kapeliono straipsnį „Viešpats kalba, kai...“ Tai tekstas – apie meilę ir ištikimybę Dievui, Jo Žodžiui ir apeigų tvarkai, kurių neturėtų paveikti „žmogiškas faktorius“.

Temaras ir Eslamas daugiau kaip metai gyvena Pabradės prieglobsčio prašančiųjų stovykloje ir svajoja dirbti ir gyventi Lietuvoje. Ar mes pajėgūs geranoriškai priimti migrantus, pasiūlyti ir suteikti jiems darbo vietų, pasitikėti, jog niekas neketina atimti iš mūsų duonos bei kultūros? Čia kaip išbandymas krikščionims, o tokių išbandymų tikrai nemažės. Irakiečiai savo namuose nuolat jaučiasi nesaugūs. Ar mes tapsime naująja Jeruzale, atvira, anot popiežiaus, visoms tautoms? Ar mes skelbiame Gerąją Naujieną ir jos neiškraipome ne tik nuo ambonos, bet ir šeimyninėje, ir bendruomeninėje kasdienybėje?