Balandžio Artuma: miegantis milžinas ir vilties ženklai

„Nors aplink mus karo žaizdos ir daugybė skausmo, Kristus, nugalėjęs nuodėmę, baimę ir mirtį, ragina mus nepasiduoti blogiui ir smurtui. Tegul mus nugali Kristaus ramybė!“ – į tikinčiuosius kreipiasi popiežius Pranciškus, sveikindamas Šv. Velykų proga. Jis ne kartą pabrėžia kontrastą tarp „žiauraus ir beprasmiško karo“ Ukrainoje ir džiaugsmingos Prisikėlimo žinios. Vis dėlto tik Kristus gali skelbti mums taiką – Jis savo kūne nešiojasi visų mūsų žaizdas.

Apie tai ir šios Artumos viršelis – ukrainiečių dailininkės Uljanos Tomkevič nutapytas Kryžiaus medis: skausmo simbolis, tačiau iš jo jau netrukus pražys žiedai.

Po Kryžiaus išaušta Prisikėlimo rytas. „Tik taip galiu paaiškinti kad ir šią realybę: argi be šito baisaus karo būtų galima įsivaizduoti, kad Europa bei pasaulis atsitokėtų ir pripažintų tikrąjį agresorių, imtųsi bent daugmaž adekvačių veiksmų jį stabdyti?! Argi buvo įmanoma matyti Ukrainą taip arti savo laisvės įgyvendinimo?!“ – „Laiške skaitytojams“ rašo Artumos vyr. redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas.

Vienas iš vilties ženklų – dalis Lietuvos krikščionių ortodoksų, kurie išdrįso pasipriešinti „rusiškojo pasaulio“ propagandai ir šiandien jau yra Visuotinio (Konstantinopolio) patriarcho Baltramiejaus I globoje. Kunigas Gintaras Jurgis Sungaila dalijasi įspūdžiais iš patriarcho istorinio vizito Vilniuje: „Supratau, kad jis yra labai šiltas žmogus. Patyriau didelį kontrastą tarp to, kaip būdavo anksčiau, bendraujant su vyskupais Maskvos patriarchate, ir to, kaip elgiasi Konstantinopolio patriarchato vyskupai.“ Išsamiau apie tai – interviu, pavadintame „Priimu kaip savo vaikus“.

„Daug metų sakiau Dievui ‚ne‘“, – prisipažįsta paskirtasis vyskupas Saulius Bužauskas, vis dėlto atsakęs teigiamai į popiežiaus Pranciškaus kvietimą tapti Kauno arkivyskupijos vyskupu augziliaru. Paprasto būdo, nuolankaus ir džiugaus dvasininko paskyrimas daugeliui turėjo būti džiugia žinia. „Spontaniškumo, paprastumo mane išmokė Tikėjimo ir Šviesos bendruomenė. Prisiliesdamas prie vargšo, prisilieti prie paties Dievo. Jie buvo tikrieji mano kunigystės mokytojai“, – dalijasi paskirtasis vyskupas, kurio šventimai įvyks balandžio 22 d.

Ieva Urbonaitė straipsnyje „Parama Ukrainai: patirtys ir pirmi kartai Carite“ pristato, kaip šiai organizacijai šiemet sekėsi padėti karo niokojamai Ukrainai. ir pateikia keleto savanorių liudijimus. O šių geros valios žmonių yra pačių įvairiausių: štai dėl negalios dirbti nepajėgiantis Stasys Caritui perdavė sauskelnių pakuočių, kurių buvo priklaupęs po operacijos ir nepanaudojo. „Daug sužeistų, sergančių žmonių, ten tikrai pravers“, – sako Stasys.

O kas gi yra tas „miegantis milžinas“, apie kurį užsiminėme šio teksto pavadinime? Tai – pasauliečiai, didžiausioji Bažnyčios dalis! O šį „milžiną“ Bažnyčia gali pažadinti labiau pasitikėdama pasauliečiais. Apie tai rašo Lietuvos šeimos centro vadovė Vijoleta Vitkauskienė, dalydamasi vasarį Vatikane vykusios konferencijos „Ganytojai ir pasauliečiai pašaukti keliauti drauge“ pranešėjų mintimis.

„Kuo daugiau pasauliečių turėtų rašyti, apie kokią Bažnyčią svajoja. Reikia daugiau pasauliečių, rašančių bažnytinio vadovavimo, tarnystės, evangelizacijos ir apaštališkojo gyvenimo teologiją iš jų, kaip pasauliečių, ir visos Bažnyčios perspektyvos. Katalikybė yra stipresnė, kai matomos įvairios perspektyvos, gimusios iš skirtingų patirčių“, – konferencijoje dalijosi prof. Hosffmanas Ospinas. Daugiau apie tai tekste „Pasitikėti pasauliečiais – pažadinti miegantį milžiną, arba Gaivios naujienos Bažnyčioje“ .

„Klausytis [pasauliečių] ganytojai privalo“, – tikina bažnytinės teisės ekspertas kunigas Virginijus Veprauskas. Pasak jo, tokią teisę garantuoja Bažnyčios Kanonų teisės kodeksas: „Kodekse pripažįstama, kad tikintieji gali reikšti savo nuomonę apie savo pačių arba Bažnyčios poreikius. Klausimai gali būti patys įvairiausi, apie Bažnyčios valdymą, pastoracinę, karitatyvinę, teisinę plotmę ir pan. Vyskupai rūpestingai tevertina šiuos dalykus.“ Specialistą kalbina diakonas Darius Chmieliauskas, skaitykite interviu „Kalbėtis – teisė, o kartais ir pareiga“.

Daugiau temų – balandžio Artumoje!

Simonas Bendžius