Lapkričio Artuma: Sinodas – pertrauka su Šventąja Dvasia

Šiandien mums reikia patikėti viltimi, neturint vilties, nes visų trokštamos taikos pradžia ir Ukrainoje, ir Gazos Ruože vis nukeliama. O kai baigiasi taika, po truputį baigiasi ir viltis... Gi lapkričio Artuma taip norėtų savo skaitytojus pamaitinti viltimi! Jei įsigilinsite bent į tris tekstus, labai tikėtina, kad ir tamsų lapkritį širdyje išlaikysite ir skleisite viltį. Kokie tai tekstai?

Dominikono tėvo Timothy Radcliffe’o „Patikėti viltimi, neturint vilties“ – pirmoji meditacija iš jo rekolekcijų, kurių klausėsi popiežius ir visi Sinodo dalyviai. Beje, numatoma ir būsimuosiuose Artumos numeriuose spausdinti visas kitas tų rekolekcijų meditacijas, o štai čia tik kelios citatos:

„Neviltis nėra pesimizmas. Tai siaubas, kad niekas nebeturi prasmės. O viltis – ne optimizmas, bet pasitikėjimas, kad visa tai, ką išgyvename, visa mūsų sumaištis ir skausmas kažkaip pasirodys turintys prasmę. Tikime, kad, kaip sako šv. Paulius: „Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas“ (1 Kor 13, 12b);

„Jei klausysimės Jo ir vieni kitų, suprasime, kaip eiti pirmyn. Tai mūsų krikščioniškas liudijimas pasaulyje, dažnai prarandančiame tikėjimą, kad žmogaus egzistencija turi kokią nors prasmę.”;

„Taigi, mano broliai ir seserys, mus gali dalyti skirtingos viltys. Tačiau jei klausysimės Viešpaties ir vieni kitų, stengdamiesi suprasti Jo valią Bažnyčiai ir pasauliui, mus suvienys viltis, pranokstanti mūsų nesutarimus. Būsime paliesti to, kurį šv. Augustinas taip apibūdino: „Groži, toks senovinis ir toks naujas... Paragavau [tavęs] ir alkstu, ir trokštu, tu palietei mane, ir aš užsidegiau tavo ramybės troškimu.“

Antrasis tekstas – tai popiežiaus Pranciškaus atsakymas į dubia – penkis klausimus abejojantiems kardinolams, o sykiu – ir visiems abejojantiems. Klausimai yra apie Apreiškimo aiškinimą, apie tos pačios lyties asmenų laiminimą, apie sinodišką Bažnyčios prigimtį, apie Šventimų sakramento galimybę moterims ir apie atleidimą kaip žmogaus teisę. Popiežiaus atsakymai į kiekvieną klausimą susideda iš kelių dalių: a, b, c… ir t. t., ir padeda nesusiaurinti situacijų, o ieškant tiesos nepamesti iš akių nei žmogaus, nei Dievo, nei tiesos, nei meilės.

O trečiasis – tai dr. Irenos Eglės Laumenskaitės tekstas, galintis pasitarnauti tam, kad nepaisant nuolat kylančių įtampos polių Bažnyčioje ir mūsų širdyse sinodinė kelionė drauge būtų įmanoma, bet tai – tik atidžiai įsiklausant į vienas kitą. Nors tie poliai yra ir bus, bet įtampos gali būti mažiau, supratus, kas gyvenime yra svarbiausia. O kas tai – suprasime, jei „Kristaus mokymo nepakeisime mokymu apie Kristų“.

Kad šventumas yra užkrečiamas – įsitikinsite, perskaitę sesers Viktorijos Plečkaitytės MVS straipsnį apie tai, kaip dėl vieno švento kunigo randasi dešimt jau oficialiai pripažintų šventųjų, palaimintųjų, Dievo tarnų. Taip sakant, galioja principas „su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi“. O jeigu jums neteko pažinti arkivyskupo Jurgio Matulaičio ar kunigo Alfonso Lipniūno, pradėję skaityti apie juos Artumoje, tikrai nesustosite, ieškosite knygų apie juos, nes meilė ir išmintis tiesiog traukte traukia.

O kai perskaitysite apie „nepastebėtą žmogų“ – kunigą Česlovą, kuris „vertas daugiau“, gal užsinorėsite nesustabarėjusio, bet įkvepiančio žodžio ir susirasite naują knygą apie jį ir su juo. Kunigas Česlovas Kavaliauskas ne tik vertė Šventąjį Raštą, bet ir leisdavo sau laisvai kalbėti (beveik kaip dabartinis popiežius!); pasak teksto autorės Jūratės Kuodytės, jis ragino „netaisyti ir netobulinti Evangelijos savo žmogiškos išminties nesąmonėmis“, turėjo „receptų“ ir dėl Jėzaus (ir daugumos krikščionių) trokštamos krikščionių vienybės, apgailestaudamas, kad „Bažnyčia šiandien atrodo kaip vieno ar kito krašto tautinė ar regioninė religija, tik jau ne visuotinė. Vienybės nesukursi nei ant mandagumo, diplomatijos, diktavimo, nei ant melo. Tik meilė, ryžtingumas tarnauti tiesai ir drąsa gali mus suvienyti“...

O kur dar visa likusi Artuma – aprėpianti daugybę krypčių ir drąsinanti viltingai žvelgti į ateitį, net jei toji netolima ateitis – mirtis. Atidžiai skaitantieji sužinos, kodėl „Devintas žingsnis“ yra ne mažiau svarbus nei pirmasis (čia apie kino filmą); kodėl mūsų elgesys su mažu vaiku, ko jis sąmoningai neatsimins, yra jo ateities pamatas. Be to, būtina įdėmiai perskaityti kunigo Artūro Kazlausko Obl. OSB katechezę apie Mišių atnašas – ta akimirka prabėga beveik nepastebima (ypač jei Mišiose dalyvaujate su vaikais). Žinodami, kokia atnašų maldos prasmė, jau kitaip dalyvausite šv. Mišiose, net jei aplink bus vaikiškas chaosas.

Na, o tam, kad gerai gyventume, labai padės dr. Nijolės Liobikienės konkretūs pamąstymai... „kaip pasirengti mirčiai“!

Gero skaitymo ir tvirtos vilties.

Vijoleta Vitkauskienė