Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

artuma202302 vir
2023 vasaris 2

Vasario Artuma: Benedikto XVI palikimas

„Paprastas ir nuolankus Viešpaties vynuogyno darbininkas“, – taip žmonėms prisistatė popiežiumi išrinktas 265-asis šventojo Petro įpėdinis Josephas Ratzingeris-Benediktas XVI. Neabejotinai vienas didžiausių šios epochos Bažnyčios gyvenimo veikėjų, dažnai nesuprastas, pontifikato metu išgyvenęs krizių, bet nuolat ieškojęs būdų dialogui su kitais, krikščionybės esmės perteikėjas, kvietęs iš naujo atrasti tikėjimo centrą – Jėzų Kristų.

Kokį paveldą popiežius Benediktas XVI paliko Bažnyčiai kaip brangų lobį – liturgijoje, asmeniniuose susitikimuose, teologinėse įžvalgose, mokyme ar tiesiog padrąsinime išeiti iš bažnyčios į pagonių kiemą?..

 



Gruodžio 31-osios žinia belaukiant Naujųjų nuliūdino: Vatikanas pranešė, kad eidamas 96-uosius pas Viešpatį iškeliavo popiežius emeritas Benediktas XVI, vienas iškiliausių XX a. teologų, kurio knygos, homilijos ar paskaitos viso pasaulio katalikams padėjo geriau suprasti Kristų – taigi, ir jį pamilti.

Pirmoji jo enciklika tapus popiežiumi taip ir pavadinta – Dievas yra meilė. Skaitytojai stebėjosi, kaip iš pirmo žvilgsnio necharizmatiškas, bejausmis dogmų sergėtojas tiesiog susprogdina (paties Benedikto mėgtas vartoti pasakymas) šį suformuotą klaidingą įvaizdį, atskleisdamas, kad krikščionybė – tai ne doktrinų ir taisyklių visuma, bet nuotykių pilnas meilės santykis su pačiu Dievu. Ir tai neatsiejama nuo meilės artimui.

„Jei mano gyvenime sąlyčio su Dievu visiškai nėra, tai kitame asmenyje visada įžiūriu tik kitą ir dieviškojo paveikslo jame atpažinti neįstengiu. Bet, antra vertus, jei mano gyvenime kitas man visiškai nerūpi, man tetrokštant būti „pamaldžiam“, atlikinėti „religines pareigas“, tai nuvysta ir santykis su Dievu. Tada jis tik „korektiškas“, bet be meilės“, – minėtoje enciklikoje sako Benediktas XVI.

Meilė Kristui mums atveria Prisikėlimo viltį. Jei tai reikėtų perteikti vaizdu, tam galėtų pasitarnauti šio mėnesio Artumos viršelio nuotrauka – akimirka iš Didžiojo šeštadienio Žiburių liturgijos. Pavargęs garbaus amžiaus popiežiaus veidas, aplink tamsa, tačiau kartu matome Šventojo Tėvo šypseną ir liepsnojančią žvakę – tikėjimo šviesos, Prisikėlimo, šv. Velykų, kurios šioje liturgijoje jau greit bus paskelbtos, simbolį. Simboliška ir tai, kad Josephas Ratzingeris gimė kaip tik Didįjį šeštadienį, o tą patį Velykų sekmadienį buvo pakrikštytas!

Tad šis Artumos numeris, be abejo, skirtas šiam popiežiui prisiminti (ar sužinoti ką nors naujo). Nors žemiškoji gyvybė užgeso, savo gyvenime Josephas Ratzingeris spėjo uždegti tokią kaitrią smalsumo ir meilės Tiesai ugnį, kad tyrėjai neabejoja: ją atras ir prie jos šildysis ištisos katalikų (ir ne tik) kartos.

Prisimindamas Benedikto XVI gyvenimo istoriją, į savąją „Laiške skaitytojams“ viltingai žvelgia Artumos vyr. redaktorius Darius Chmieliauskas: „Pastaraisiais laikais patyręs visokių kaltinimų jaučiausi, man atrodė, baisiai nelaimingas... Bet supratęs, kiek Šventasis Tėvas buvo jų patyręs ir viešai, ir viso pasaulio akivaizdoje, ir net iš savųjų, ir kaip ramiai, oriai, su meile ir viltyje jis visa tai išgyveno, – tai giliai suvokiau, kokios menkos mano „kančios“ ir koks nuostabus pavyzdys bei užtarėjas Benediktas XVI gali būti man ir kiekvienam, kas prašysis jo palydimas pas Jėzų.“

Straipsnyje „Bažnyčia pagal Ratzingerį“ žurnalistas Simonas Bendžius kalbina kunigą dr. Gediminą Jankūną, prof. Ireną Vaišvilaitę, prof. Vytautą Ališauską ir dr. Nijolę Liobikienę apie tai, kuo Bažnyčiai buvo ir tebėra svarbus, aktualus Benediktas XVI.

Viena iš pašnekovių, dr. I. Vaišvilaitė, pabrėžia, kad J. Ratzingeris ne tik davė stiprų impulsą Bažnyčios atsinaujinimui Vatikano II Susirinkime, bet ir stipriai prisidėjo prie didesnio teologijos atvirumo: „XX a. pirmosios pusės oficialiajame teologijos mokyme vyravo neoscholastika. Visa tai, kas su šia kryptimi nesutapo, būdavo įvairiais būdais stabdoma. Buvo ir cenzūravimo, ir užtildymo. Tad Ratzingeriui, jaunam teologui ir profesoriui, buvo svarbu atverti tą gilinimosi dvasią.“

Kunigas Artūras Kazlauskas atkreipia dėmesį, kad šiam teologui labai rūpėjo liturgijos klausimai, kurie tapo ypač aktualūs po Vatikano II Susirinkimo reformų, tiksliau – tam tikrų reformos interpretacijų. Vienas iš tai aptariančių darbų – J. Ratzingerio veikalas „Liturgijos dvasia“, kurį galime skaityti ir lietuvių kalba.

„Kai kas šią knygą laiko tiesiog revoliucine, kuri ilgainiui bus vertinama kaip lūžio taškas katalikų liturgijos studijose ir praktikoje. Ji įkvėpė naują mokslininkų kartą pažvelgti toliau nei didysis posusirinkiminės reformos naratyvas ir iš naujo apsvarstyti liturginės tradicijos pilnatvę. Ji taip pat paskatino dvasininkus ir tikinčiuosius išsakyti savo susirūpinimą dėl dabartinės, dažnai apgailėtinos, katalikų liturgijos būklės“, – rašo kunigas Artūras. Išsamiau – jo tekste „Dievas – visų pirma. Liturgija pagal Josephą Ratzingerį-Benediktą XVI“ .

Kitas Artumos autorius dr. Vygantas Malinauskas, pateikia įdomų faktą: turime bent du tekstus, Benedikto XVI skirtus Lietuvai. Tai – tuometinio kardinolo J. Ratzingerio kalba, pasakyta 1996 m. Georgo von Hertlingo medalio įteikimo Kauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui SJ proga, ir 2008 m. popiežiaus Benedikto XVI kreipimasis į Lietuvos ambasadorių jo skyrimo raštų įteikimo proga.

„Abu tekstai teikia ir vertingą perspektyvą mūsų istorinei patirčiai suvokti, ir atramą vertinant dabartį bei ateitį, savitai papildydami kitus Benedikto XVI tekstus, apmąstančius dabartinę Vakarų civilizacijos situaciją, į ją atvedusias priežastis ir tai, į ką galime sudėti mūsų ateities viltis“, – komentare „Žodžiai, skirti Lietuvai“ teigia V. Malinauskas.

„Kaip šiandien reikia skelbti Gerąją Naujieną?“ – šį klausimą iš vieno bičiulio keliskart išgirdo publicistas, vertėjas Antanas Gailius. Jis prisipažįsta, kad taip ir nerado tinkamo atsakymo, tačiau klausimas vėl iškilo besiklausant ir beskaitant komentarus žiniasklaidoje apie velionį Benediktą XVI. A. Gailius primena, kad Šventasis Tėvas mus kvietė išeiti į „pagonių kiemą“; šis kvietimas tapo ir konkrečiais renginiais (diskusijomis, pokalbiais tarp katalikų ir kitų tikėjimų išpažinėjų, ir pan.) Romoje bei kitose šalyse.

„Žinoma, tas kvietimas netapo kokiu dideliu pasauliniu sąjūdžiu, bet neabejoju, kad jis buvo itin tiksli laikų diagnozė ir gana aiškus patarimas, kokia kryptimi turėtume eiti, mėgindami skelbti Gerąją Naujieną. Nežinau, ar reikia įrodinėti, kad mes patys aiškiai jaučiame, jog, išėję iš bažnyčios, iš tikrųjų atsiduriame „pagonių kieme“. O ten turime išmokti ir kalbėti ta kalba, kuria kalba vadinamasis „pasaulis“. Man atrodo, kad nesistengdami „pasaulio“ suprasti ir mėgindami jam tiesiog primesti savo valią mes neatliekame misijos, kuriai esame pašaukti“, – rašo A. Gailius. Jo tekstas pavadintas „Bažnyčios laikas“.

Prisiminę Benediktą XVI, Artumos skaitytojus kviečiame pasigilinti į dabartinio popiežiaus – Pranciškaus – inicijuotą Sinodinį kelią bei jo metu kylančius klausimus. Vienas tokių – koks iš tiesų yra moters vaidmuo Katalikų Bažnyčioje? Ką skelbia „oficiali linija“ ir kokią realybę matome kasdien? Skaitykite Simono Bendžiaus ir dr. Irenos Eglės Laumenskaitės pokalbio „Moters vaidmuo Bažnyčioje“ II dalį.

Pokalbis pradedamas nuo Pranciškaus sprendimo leisti moterims tapti lektorėmis ir akolitėmis. Kodėl jų praktiškai nematome Lietuvoje? „Prisibijoma seną tvarką ardyti vengiant galimo kunigų nepasitenkinimo, tarsi presbiterija būtų pagrindinė jų išskirtinumo garantija. Bet gal nemažiau prisibijoma nepagrįstos parapinių aktyvisčių reakcijos, kuri mūsuose, regis, yra svarbesnė ir už teologiją, ir už popiežiaus sprendimus. Todėl, šiukštu, niekas nekeičiama vis aiškinant, jog „žmonės nesupras“, – sako dr. I. E. Laumenskaitė.

Problemas drąsiai į viešumą kelia ne tik Artumos pašnekovė – tekste „Persvarstyti moterų dalyvavimą. Iš Sinodo žemyninio etapo darbinio dokumento“ skaitome apie stiprų signalą, jog visame pasaulyje (!) moterys katalikės jaučiasi, kad Bažnyčia jas nepakankamai įvertina: „Iš visų žemynų sklinda raginimas, kad katalikės moterys pirmiausia būtų vertinamos kaip pakrikštytos ir lygiateisės Dievo tautos narės. Beveik vienbalsiai tvirtinama, kad moterys labai myli Bažnyčią, tačiau daugelis jaučia liūdesį, nes jų gyvenimas dažnai nėra tinkamai suprantamas, o jų indėlis ir charizmos ne visada įvertinamos.“

Šios ir kitos temos – vasario Artumoje!

 


Turinys

Kronika

Darius Chmieliauskas
Laiškas skaitytojams

Vaikai apie Vasario 16-ąją

Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Kas būtina ir naudinga?

Bažnyčios pulsas

Sveikiname Reginą Pupalaigytę su Vilties Prezidento premija

Ieva Urbonaitė
Vergas tabore

In memoriam Benediktui XVI

Bažnyčia pagal Ratzingerį
Simonas Bendžius kalbina kunigą dr. Gediminą Jankūną, prof. Ireną Vaišvilaitę, prof. Vytautą Ališauską ir dr. Nijolę Liobikienę

Kunigas Artūras Kazlauskas
Dievas – visų pirma

Vygantas Malinauskas
Žodžiai, skirti Lietuvai

Antanas Gailius
Bažnyčios laikas

Sinodiškos Bažnyčios link

Simonas Bendžius kalbina dr. Eglę Laumenskaitę
Moters vaidmuo Bažnyčioje (II)

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Dr. Saulius Matulevičius
Beieškant to(-s) vienintelio(-ės)

Seneliai ir senoliai

Atleisk, nes jie nežino, ką daro...

Veidu į vaiką

Vaida Alksnevičienė
Pirmi metai ar universitetas?

Akiračiai

Gerieji samariečiai iš Markovos
(Juzefas ir Viktorija Ulmai)

Kūrėjo žvilgsnis

Klasikos genas: Rimvydas Stankevičius

Sveikata

Gydytojas Vytis Žemaitis
Šventoji Dimpna, melski už mus!

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda Ibianska
Jėga, apie kurią pamirštame

Šypsenos be raukšlių

Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 birželis 6

Artuma - artuma202406_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22