Kovo Artuma: Prisikėlimo viltis

Kovo „Artuma“ – persmelkta Prisikėlimo vilties, kaip ir jos viršelis

Atrodo, kad prieš rašydamas bet kokį tekstą popiežius Pranciškus apsigyvena mūsų namuose, pajunta mūsų rutiną, rūpesčius ir džiaugsmus, supranta, kur esame įstrigę, dėl ko susikaustę ir, atsispyręs nuo mūsų kasdienybės, drąsina mus! Jau nuo pat pirmojo kovo Artumos puslapio tai pažins tie, kas perskaitys jo žodį.

Naujojoje Artumoje šįkart ypač susipina Visuotinės ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje aktualijos. Nors taip norėtųsi, kad šios aktualijos – Bažnyčios autoriteto mažėjimas – nebūtų aktualios mums, tačiau... Gerai, kad tėvas Timothy Radcliffeʼas apsvarstė šią temą prieš keletą mėnesių Vatikane ir klausė Sinodo dalyvių, o tai reiškia – mūsų visų: „Kaip mums, Bažnyčiai, susigrąžinti autoritetą ir kalbėti pasauliui, trokštančiam tiesos balso?“ Jis priminė, kada buvo ištikusi Jėzaus (!) autoriteto krizė (ne, ne tada, kai Jėzų nukryžiavo) ir kaip Jis tą autoritetą susigrąžino. Atrodo, kad ir mums tinka ta pati kryptis – per grožį, gėrį ir tiesą. Šis tekstas tiks kiekvienam, kuris jaučia, kad jo autoritetas slysta iš po kojų darbe, namuose ar draugų tarpe. Ir šįkart jo mintis skaitysite ne vieną kartą.

Tik ar tikrai sinodiškumas gali padėti mums būti gyva Bažnyčia, kuri kentėjo, mirė ir prisikėlė drauge su savo Gelbėtoju? Ar tikrai norime suprasti, kodėl pakirstas pasitikėjimas Bažnyčia ir sumenkinta jos misija? Ir kokių veiksmų reikia imtis kovojant su piktnaudžiavimu?.. Būtent apie tai kovo Artumostekstai. Idant Sinodas (kaip pokalbis Dvasioje) taptų mūsų tikra patirtimi, o ne tik keistu žodžiu. Tam turėtų labai pasitarnauti Vilniaus kunigų seminarijoje vykusio forumo „Apie Bažnyčią ir sinodiškumą. Kad būtume gyva Bažnyčia“ dalyvių mintys. Pokalbininkai itin gyvai pristatė ne tik sinodų kilmę bei raidą, bet ir jų metu vykusias krizes (nepalyginti didesnes nei šiandienės!). Be tokios istorinės perspektyvos ir dabartinį Sinodą suprasime kur kas paviršutiniškiau ir nerimastingiau.

Vasario viduryje Vilniuje vyko Lietuvių katalikų mokslo akademijos drauge su Martyno Mažvydo biblioteka surengta įspūdinga konferencija „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: atpažinti, apsaugoti, išgyti“. Tikėkimės, kad tai taps nauja pradžia – realybės, kurios Bažnyčioje kažkodėl ilgai nematėme ar ją ignoravome, atvėrimu ir gijimu. Šioje Artumoje rasite du pirmuosius konferencijos pranešimus: „Būtina, kiek tik įmanu, gyventi tiesoje. Tik buvusių ir esamų žaizdų drąsus atvėrimas gali išvaduoti nuo įtarumo atmosferos, kuri nuodija sąžiningų dvasininkų gyvenimą ir temdo jų santykius su tikinčiųjų bendruomene, su visuomene“, – sakė kardinolas Audrys Juozas Bačkis savo pranešime „Pakirstas pasitikėjimas ir sumenkinta Bažnyčios misija“; o istoriko prof. Arūno Streikaus vien archyvine medžiaga paremtas pranešimas „Dvasininkija sovietmečiu: (Ne)palanki terpė piktnaudžiauti galia?“ padės aiškiau suprasti, kaip buvo susiję kunigai ir KGB sistema, kaip keitėsi situacija iškovojus Nepriklausomybę. Galbūt kažką tai papiktins, kažkas labai nuliūs, tačiau tik tiesa mus išlaisvins.

Be to, šioje Artumoje net du straipsniai „Pašlijo santykiai? Taisyti ar keisti naujais?“ ir „Bendradarbiauti skiriantis?! Būtina!“ yra šeimoms, esančioms krizėje ar besiskiriančioms. Abu tekstai atskleidžia konkrečius žingsnius, kurie gali pagelbėti šeimoms, atsidūrusioms labai sunkioje situacijoje.

Kam tiek daug skaudžių temų? Vilčiai reikalingas realybės pamatymas, kitaip mūsų viltis neturės pagrindo. „Visas šis mėnuo – tai kelionė per Gavėnios dykumą; o dykuma – tai akistatos su savimi ir su Dievu metas, tiesos metas; tuomet gal tai ne vien žodžių žaismas, kad kovas – tai kovos laikas, kovos su melu, su egoizmu, su puikybe... Kaip niekad man norisi, kad jūs kuo greičiau skaitytumėte ne mano, o šio numerio Artumos tekstus!“ – laiške skaitytojams rašo žurnalo vyr. redaktorius Darius Chmieliauskas. Ir iš tiesų – imkim ir skaitykim.

Ir viltingai keliaukime per savo realybės dykumas Prisikėlimo link!

Vijoleta Vitkauskienė