Vasaros Artuma: „Nepalik manęs senatvėje“– apie jaunus ir senus.

Senelių diena – tai Šventojo Tėvo dovana, kviečianti švęsti senatvės grožį ir vertę mūsų pačių ir po mūsų ateinančių vaikų gyvenime. „Garbingas amžius, milžiniška gyvenimo patirtis ir išmintis, visiškai šviesus protas“ – tai diakono Dariaus Chmieliausko žodžiai, svarstantys apie mūsų ganytojus senolius. Kaip mes priimame senstančius savo dvasininkus?..

Dr. Nijolės Liobikienės – mamos, močiutės, Šeimos centrų Lietuvoje kūrėjos – klausiame: kaip pasiekti šviesią senatvę? „Graži senatvė – tai sąmoningas šio amžiaus tarpsnio priėmimas ir skaidrus suvokimas, ką galiu ir ko negaliu. Galiu išklausyti, melstis, tobulėti, galbūt padėti vaikams. O jei negaliu – pripažįstu sau, kad „jau to nebegaliu“ ir… atsitraukiu.“

Popiežiaus Pranciškaus laiške perskaitome Viešpaties troškimą nepalikti vyresnio amžiaus žmonių vienumoje, o rūpesčio kupiną ištarą „nepalik manęs senatvėje“ tęsia senelių ir vaikaičių dialogai, išsakyti pačių vaikų lūpomis. „Mane senelis išmokė dalybos kampu ir žvejoti. Senelis geras matematikas ir jis labai mėgsta žvejoti“,– užtikrintai dalijasi devynmetis Ignas ir žurnalo puslapius užlieja artumo svarba. „O mane močiutė išmokė kepti obuolių pyragą. Ji turi puikų receptą. Jo močiutė niekam neišduoda, tik man pasakė“, – ypatinga draugyste dalijasi aštuonmetė Barbora.

Ir kaip mūsuose su tuo artumu?.. Ar pavyko išlikti žmonėmis migracijos krizės akivaizdoje? Kartu su Carito bendradarbiais tenka pasivaikščioti gyvenimo paraštėmis, nuo sienos iki sienos. Kai 2021-ųjų vasarą pirmieji migrantai kirto Lietuvos sieną, o jų skaičius peržengė dviejų tūkstančių ribą, spaudoje pasirodė pirmosios žinios, jog į mūsų šalį plūstelėjo „nelegalai“, ieškantys patogaus gyvenimo darbščių žmonių sąskaita. Pabėgėlių krizė išties augina sienas. Tačiau šiapus lieka moralinė dilema – kaip migracijos grėsmių akivaizdoje išlikti žmonėmis? „Atsakymas nulems, ar tik vadinsimės krikščionimis, ar jais būsime“, – sako Ieva Urbonaitė iš Lietuvos Carito.

Ką tik kunigystės šventimus priėmęs Linas Braukyla supranta, kad drąsa atsiliepti į pašaukimą kilo iš to, „kad yra mylimas ir turi daug patirčių jusdamas tikėjimo vertę, tikinčių žmonių paramą bei krikščioniškos bendrystės grožį“. Ir atvirai pripažįsta savąjį skausmą: „Mane gniuždo, kai kunigams klijuojama pedofilo etiketė.“

Nepametame ir Sinodinio kelio, kuris remiasi principu, kad sprendimus reikia priimti drauge. Būtent apie tokią sielovadą kalba ir Jaunimo iššūkis, kviečiantis išgirsti, kokia „varomoji jėga sudrebino Vatikaną“...

Norėtumėte pamatyti vietą, kurioje jaunimas draugauja su senoliais, o pagrindinis klebono tikslas – „kad žmonės būtų laimingi!“? Vietą, kur branginama bendrystė, todėl priimami visi: maži ir seni, lietuviai ir užsieniečiai, krikščionys, musulmonai, budistai ir netikintys? Sakysite – utopija?! Susipažinkite – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapija ir jos žmonės, apie savo bažnyčią kalbantys kaip apie stebuklą.

Pabaigoje reikėtų vyšnios ant torto? Mielai! Net kelios. Tai poilsis su palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio patarimais ir mūsų dailininkės Silvijos Knezekytės pasiūlytas vasariškai drėgnas dvispalvis keksas su vyšniomis. Skamba kaip vasara su Artuma. Skanių jums ne tik skaitymų!