Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)
„Ar girdėjote šią naktį audrą? Dieve mano, kokia audra! Visi tie griausmai ir žaibai! Patikėkite, brangūs broliai, ir popiežius buvo išsigandęs. Atsikėliau iš lovos ir pradėjau melstis. Giedojau šventųjų litanijas ir tada baimė praėjo. Vėliau pavyko užmigti ir, galiu pasakyti, sapnavau ugdančius sapnus“, – tokiais žodžiais, su šypsena, 1959 m. lapkričio 13 d. pradėjo audienciją vienos italų organizacijos nariams Jonas XXIII (1881–1963; apie jo gyvenimą „Artuma“ rašė 2013/04).
Balandžio 27 dieną jis ir popiežius Jonas Paulius II bus paskelbti šventaisiais – tikėjimo ir gyvenimo pavyzdžiais mums visiems. Jonas Paulius II mums geriau pažįstamas, apie jį daug rašyta, o štai apie Joną XXIII lietuviškai dar labai nedaug turime... Pvz., ar daug kas žinome, jog visą gyvenimą popiežius Roncalli labai mėgo pokštauti – kartais atvirai, kartais kiek paslėptai, ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, iškrisdamas iš įprastinių stereotipų ir schemų. Dėl savo paprastumo ir nuoširdumo jis vadintas Papa buono – pažodžiui būtų „geruoju popiežiumi“, o pagal prasmę taikliau – „tėveliu“.
Apžvelgę viešas diskusijas apie valstybines šventes, išeigines dienas, pamatytume, kad žmonės, nors teoriškai suvokia prasmę, bet praktiškai švenčių neišgyvena, o ir nuoširdžiai jas švęsti moka tik mažuma. Mat šventės prasmė – tai šventimas ir džiaugsmo išgyvenimas, o pastarojo kaip tik dažniausiai ir pasigendama. Surengti gražią ir tikrą šventę nėra paprasta, tačiau juk labai daug priklauso nuo mūsų pačių – kiek patys sugebame ir esame nusiteikę nuoširdžiai džiaugtis ir linksmintis.
„Santuoka – tai tikras ir autentiškas pašaukimas, toks kaip kunigystė ar vienuolystė. Du krikščionys, kurie tuokiasi, savo meilės istorijoje atpažino Dievo kvietimą, – pašaukimą iš dviejų, vyro ir moters, sudaryti vieną kūną ir vieną gyvenimą“, – kalbėjo popiežius Pranciškus jaunuoliams. Šventasis Tėvas viso pasaulio sužadėtinius pakvietė šįmet Šv. Valentino dieną švęsti drauge Romoje. Šventėje dalyvaus ir sužadėtiniai Rusnė bei Ąžuolas. Ši jauna pora nebijo drąsių apsisprendimų, su džiaugsmu bei pasitikėjimu kalba apie kertines šeimos vertybes. Tad kviečiame Juos pokalbio apie meilę, atsakomybę, ikisantuokinį skaistumą bei jautrias ir vieninteles gyvenimo akimirkas.
Kiekvienas žmogus turi gilų vidinį troškimą susitikti su Kūrėju. Tik kartais šio troškimo nesuvokiame, o gal sąmoningai ignoruojame, pasirenkame jį slėpti, kad nereikėtų apsispręsti keisti gyvenimo. Vieni žmonės Dievo visai nepažįsta, net nebando ieškoti, antri susikuria savo Dievo-Kūrėjo įvaizdį ir bando perteikti kitiems. Kiti, neatpažinę tikrojo Dievo, leidžiasi į Kūrėjo pakaitalo paieškas, ieško kažko, kas padėtų būti laimingiems.
Kiekviename gyvenimo etape kažkam ruošiamės. Iš pradžių nuosekliai ir įdėdami daug pastangų dvylika metų mokomės mokykloje, kad vėliau galėtume rinktis profesiją, stoti į pasirinktą kitą ugdymo įstaigą ir vėl mokytis. Paskui renkamės darbą, kuriame irgi kasdien mokomės įveikti vis naujas užduotis, iššūkius, ir tokiu būdu tobulėjame. Neretai, pradėjusios lauktis pirmagimio, lankome kursus gimdyvėms ir ruošiamės vaikelio atėjimui. Paradoksalu, bet kai jau pasiliekame tik JIS ir AŠ, suvokiame, kad patekome į nežinomybės kupiną jūrą... Kiekviename žingsnyje lydi atsakomybė ir begalės klausimų, kaip geriausiai pasirūpinti Dievo tau patikėta vaiko gyvybe, emocijomis, sklandžia raida, tobulėjimu.