Br. Lukas SKROBLAS OSB
Rugsėjo Artumoje (p. 10-11) rašėme, kad pirmasis žingsnis keliaujant į atleidimą – pripažinti, jog esi įžeistas. Neigti įžeidimą ar stengtis jį užmiršti pavojinga, nes neatpažintas ir nepripažintas blogis įkalina bei sugrįžta. Šįkart skaitykite apie tolesnius žingsnius link išgijimo.
Tinkamai įvertinti žaizdą
Antras išgijimo etapas – tinkamai įvertinti žaizdą. Šiame etape galima tiesiog savęs klausti: kokia mūsų reakcija į svarstomą aktą? Ar teisingai reagavome, kas mums padaryta? Kaip privalėjome reaguoti – atlaidžiai ar griežtai? Paprasčiausiai nereaguoti? Kodėl taip sureagavau? Ar šis aktas nėra jau ankstesnio pakartojimas? Ar tik nebus jis iškėlęs dar neišgydytos žaizdos kančią? Naujos žaizdos gali atverti senąsias. Kuri mano dalis buvo paliesta? Ką praradau? Į kokias mano vertybes buvo pasikėsinta? Kokie lūkesčiai ir svajonės staiga buvo sunaikinti?
Svarbu suvokti, kad dažniausiai mūsų reakcija, kaip ir negebėjimas atleisti, kyla iš senų, dar neišgydytų žaizdų, kurios tiesiog pabunda. Situacijos, supriešinusios žmogų su kitais, tėra vidinių konfliktų padariniai. Santykiai su kitais pasikeičia, kai išsilaisviname iš kompleksų ir einame gijimo keliu. Tad tinkamai įvertinti įžeidimą – tai pripažinti savyje neišspręstus konfliktus ir dar neišgijusias žaizdas.
Viename anekdote žmogus meldžiasi: „Viešpatie, žiūrėk mano draugų, o savo priešais aš pasirūpinsiu.“ Svarbu atsisakyti noro keršyti, sunaikinti savo priešus. Patyrus įžeidimą kiekvienas gali pulti į paniekos, noro keršyti spąstus ir ilgai juose pasilikti. Galima mėgautis kerštingomis fantazijomis, pasislėpti paniekoje, o ši yra subtili puikybės forma. Tuomet savęs paklauskime: „Kas mane labiau skaudina – man padaryta žaizda ar viduje gromuliuojama neapykanta ir pagieža?“ Ko gero neapykanta yra pražūtingesnė, nes ji – tarsi lėtai veikiantys nuodai. Juk labiau žeidžia ne pats įvykis, bet tai, kaip jį interpretuojame.
Svarbu pasakyti sau: „Dievas mane sukūrė gyvenimui. O gyventi pagiežoje nėra gyvenimas. Turiu gyventi dėl savęs ir dėl kitų.“ Atleidimas atrodo neįmanomas, nes žmogaus kančia, regis, per didelė. Ir vis dėlto jis gyvybiškai svarbus, nes neatleidimas veda į mirtį, sukeldamas psichologinių, emocinių ir fizinių padarinių.
Naudinga bus žengti ir kitą – pripažinimo ir įvertinimo – žingsnį. Tai reiškia suprasti, kad dauguma to, ko nemėgstu kitų elgesyje, yra mano dalis, kurios nenoriu pripažinti. Smerkiamas žmogus atspindi blogiausius mano bruožus. Mano skriaudikas tampa tarytum ekranas, į jį projektuoju savo bruožus, kuriuos man pernelyg skaudu matyti. Todėl mylėti savo priešą – tai priimti savo „šešėlį“, tai, kas kelia baimę ir gėdą. Nusiteikti nesmerkti priešo ir jį mylėti – tai nesmerkti savojo „šešėlio“. Šiame etape svarbu mokytis atleisti sau. Antai vienas ilgametis Niujorko psichoanalitikas sakė pacientei: „Svarbiausias dalykas tavo gydyme – išmokti atleisti pačiai sau.“ Svarbu po truputį mokytis priimti savo ribotumą ir pakęsti savo netobulumą. Konkretus savo kaip kūrinio būsenos priėmimas vadinamas nusižeminimu. Jis padeda atleisti sau už tai, kad laikėme save visagaliais, visažiniais, nepriekaištingais ir visais atvejais tobulais.
Norėti išgyti
Tai trečiasis atleidimo etapas. Galime savęs paklausti: ar iš tikrųjų norime išgyti? Ar pripažįstame, kad yra tokia galimybė? Galime nenorėti išgyti, būti užsidarę savo žaizdoje, pakliuvę į spąstus. Vis dėlto reikia pasiekti tokią būklę, kai sakome: „Pripažįstu galimybę, trokštu ir sutinku išgyti.“ Sutikti išgyti – tai pripažinti, kad Dievas yra Viešpats, kad visa, kas įvyko, gali tapti mūsų šventėjimo keliu, nes atleidimą galima suprasti tik meilės laisvės ir dovanos erdvėje.
Dažnai galvojame, kad turime keršyti. Tačiau atleidimas reikalauja ne keršto, o veikiau daug jėgos. Tikras atleidimas yra jėga. Visame atleidimo procese žmogus tarsi ieško teisingumo. Tačiau atleidimas ir teisingumas – ne tas pats. Atleidimas yra santykis, teisingumas – tvarka. Teisingumo siekimo atspalviai atsiskleidžia ir tokiose kalbose kaip ši: „Galima atleisti tik tuomet, jei žmogus gailisi.“ Tačiau šitaip tam tikra prasme toliau siekiama keršto skriaudikui. Tai noras toliau matyti jo kančią. O atleidimas yra visai kas kita – tai atskirti asmenį nuo jo atliktų veiksmų. Esu dabar ne prieš nusikaltėlį, bet prieš asmenį. Neatleidime dar nėra vietos meilei. Asmuo vis dar sumenkinamas iki to, ką jis padarė, ir neapykanta toliau vyniojasi spirale.
Atleidimas primena, kad skriaudikas yra žmogus, o ne įsikūnijusi nuodėmė. Jis yra daugiau nei jo negatyvūs veiksmai. Šiuo atžvilgiu atleidimas yra žmogiškumo ženklas ir sužmoginimo galia. Skriaudikas, kad ir koks blogas atrodytų, niekuomet nebus blogas iki galo. Šią mintį galima paremti iškalbingu pavyzdžiu. Kai naciai pradėjo gaudyti ir vežti žydus į koncentracijos stovyklas, šie, jaučiantys didžiausią pavojų, ėmė bėgti iš Linco miesto Austrijoje. Tačiau daktarą Blochą aplankė gestapo atstovai ir jam pasakė: „Jums nieko neatsitiks. Jei iškils pavojus, štai telefono numeris, kuriuo galite skambinti visą parą.“ Kodėl? Amžiaus pradžioje Linco mieste jis iki mirties atsidavęs slaugė vieną moterį, sirgusią krūties vėžiu. Šalia tos moters nuolat stovėjo sumišęs jaunuolis, kurį Blochas bandė guosti. To jaunuolio vardas buvo Adolfas Hitleris.
Kartu su malda
Ketvirtas etapas – išgydymas vyksta kartu su malda. Išgijimas – ne kovos, net ne psichoterapijos, bet maldos vaisius. Melsdamiesi suvokiame Dievo meilę mums, kaip ir meilę mus įžeidusiam. Melsdamiesi galime atpažinti dalį atsakomybės dėl įžeidimo. Čia reikia kalbėti apie tris maldos kelius: kontempliatyvųjį, šlovinimo ir laiminimo.
Kontempliatyviąja malda prašome Viešpatį sukurti mumyse atleidimą iš gelmės. Žvelgiant Viešpačiui ir su Juo į tai, kas įvyko, kontempliuojame save, kitą, blogį, tai, kas galėtų paskatinti atleidimą, tai, ką išgyvename dabar. Viską patikime Viešpaties žvilgsniui. Vėl kartu klausiame: kas mums trukdo atleisti? Atiduodame kaltininką Jėzaus priežiūrai. Jis myli jį taip, kaip myli ir mane. Jėzus už jį mirė ant kryžiaus taip, kaip mirė ir už mane.
Šlovinimo malda šloviname ir dėkojame Dievui, kad Jis yra Kūrėjas, Tėvas, Viešpats, žinodami, kad viskas išeina į gera tiems, kurie Jį myli. Kas gi iš tiesų vyksta per šlovinimą? Pirmiausia, žvilgsnis kreipiamas į Viešpatį ir nusigręžiama nuo patirto blogio. Kai esame įžeisti, žvelgiame į save ir mūsų žaizdos gilėja. Žvelgiant į Viešpatį problemos įgauna teisingesnes dimensijas. Šlovinimas atveria širdį. Atvėręs širdį Dievui ir kitiems, jis sukuria mumyse Dievo artumą. Jame vyksta išlaisvinimo galia. Šlovinimas turi galią pakelti žmogų virš didelio skausmo, nevilties ir papiktinimų. Dauguma žino, kad Taizé vienuolyno įkūrėjas brolis Roger buvo nužudytas liturginio šlovinimo metu didelėje salėje. Priėjęs žmogus jam mirtinai smogė iš nugaros ir šalia esantys broliai jį tuojau išnešė. Daugelis aplinkui matė šį šiurpų gestą, tačiau užuot išsigandę ar pasipiktinę visi toliau šlovino Viešpatį giliame susikaupime ir rimtyje.
Trečioji maldos forma susideda iš dviejų dalių: malda, kad Dievas sukurtų atleidimą mumyse ir ypač laiminimo malda. Kasdien prašome Viešpatį laiminti kaltininką: jo gyvenimą, šeimą, aplankius sėkmei, jo pramogas, dvasinį gyvenimą. Ši malda svarbi net sunkiai sergantiems ligoniams. Kai kurie daktarai kviečia vėžio ištiktus žmones linkėti gero visiems, kas jiems yra padaręs bloga. Jie pajunta galintys geriau kovoti su liga.
Laiminimo maldoje vyksta keista alchemija. Iš pradžių kalbame vos krutindami lūpas, bet pamažu šis maldos būdas tampa lengvesnis. Ši malda visuomet lydima Šventosios Dvasios beveik neapčiuopiamo ir vis dėlto realaus vidinio paskatinimo. Kartais laiminti lengva, net labai lengva, o kartais labai sunku, nors jau, regis, atlikta daug laiminimo žingsnių. Iškyla būtinybė nuolat šauktis ir kviesti Šventąją Dvasią, kad Ji atliktų tai, ko prigimtis negali. Čia atleisti jau reiškia visiškai atiduoti ir atsiduoti, kad būtų duotos žmogaus jėgas pranokstančios dvasinės galios. Šitaip iš lėto skleidžiasi naujas ryšys su kaltininku.
Mes vis mažiau teisiame ir vis labiau suprantame, kas vyksta. Be to, tam tikru atžvilgiu stojame skriaudiko pusėn. Pamažu artėjama prie atleidimo iš širdies gelmės. Galėjimas atleisti iš pačios širdies gelmės yra tai, kas gaunama. O gauname šią dovaną iš Dievo tada, kai esame apsisprendę atleisti. Vis dėlto viena yra atleisti, o visai kas kita – atleisti nuolat. Jau, regis, perėjus visus išgijimo etapus, gali vėl pasičiupti neapykantos ir keršto spiralė. Todėl svarbu būti pasinėrusiam į maldą, ypač palaiminimo maldą, pasinėrusiam į nepaliaujamą šlovinimą – tikrą vidinę šlovinimo būseną.
Paskutiniai išgijimo žingsniai
Priartėjus prie paskutinių atleidimo žingsnių, mūsų „aš“ linkęs nebekontroliuoti situacijos, jis pradeda lengvai priimti nežinomybę. Kaip tik per šį aktyvų pasyvumą jis taps dėmesingas Dvasios, dvelkiančios ten, kur Ji nori, veiksmams. Užleis vietą laisvam ir viltingam laukimui, ateinančiam ne iš savęs, o iš Kito.
Aukščiausio laipsnio atleidimas yra kuklus, nuolankus, netgi tylus. Jis nekyla nei iš jautrumo, nei iš jausmingumas – jis kyla iš Dvasios įkvėptos būties ir širdies gelmių. Tai nuolankus atsivėrimas Dievo malonei ir kantrus priėmimas. Kai atleidimas pasisuka į dvasios sferą, reikia mažiau iniciatyvos ir meistriškumo; dera veikiau atsipalaiduoti ir leistis užliejamam malonės.
Įėjus į dvasinę atleidimo fazę, geriau visai pereiti iš aktyvumo į pasyvumą ir net atsisakyti noro atleisti. Čia dera atsiriboti nuo visos subtilios puikybės ir nuo bet kokio dominuojančio instinkto, savyje būti atsivėrusiam tuštumai, kad įvyktų atleidimas. Dera atsisakyti noro tapti pačiam visagaliam, nes atleidimas priklauso daugiau nuo kito. Šitaip įeinama į būseną, kurioje gaunama atleidimo malonė. Kažkas atsiriša. Nebelieka net poreikio sakyti: „Aš tau atleidžiu“, nes apmaudas jau ištirpęs.
Tik laisvoje ir Dievo malonę gavusioje širdyje gali rastis galia atleisti. Susitaikinimas čia jau labai aiškiai apibrėžtas veiksmas – aš keičiuosi kito atžvilgiu. Tačiau toks pokytis negrąžina į ankstesnę būklę, ypač jei įžeidimas buvo tikrai sunkus. Nebegalima atnaujinti buvusio ryšio, nes jis nebeegzistuoja ir negali egzistuoti. Reikia matyti, kaip suteikti jam kitą formą. Gali pasirodyti itin sunku tai, kad net atleidus žaizda pasilieka. Net apgydyta, ji neša sužalojimo jėgą, randai pasilieka, panašiai, kaip kaulų lūžio vietoje skausmas kaskart primena sužeidimą. Bet atleidžiantysis jau išlaisvintas iš skausmingų ryšių su praeitimi ir gali patirti dabarties pilnatvę.
Žmogui svarbu atrasti savo žmogiškumą. Atrasti, kaip dėmesingai Dievas klauso kančios ir kaip Jis ją užsikelia ant savo pečių. Neįmanomas susitaikinimas tampa įmanomas. Meilė įmanoma, ji yra duota, ji yra čia pat. Kaip tik tokie ir yra visiškai į Dievą atsigręžusieji – tai žmonės, leidę save mylėti nepaisant savo skurdumo.
