kunigas Artūras Kazlauskas
Jubiliejus
„Jubiliejus“ – biblinis žodis, kilęs iš yobel, avino rago, kuriuo Senajame Testamente buvo skelbiamas šis įvykis. Jis kartodavosi kas 50 metų, nes buvo laikomas „papildomais metais“, einančiais po septynis kartus po septynis. Jeronimo Šventojo Rašto vertime žodis suvokiamas kaip lotyniškasis iubilaeum, tai džiūgavimas, džiaugsmas, malonumas (štai kas įvyksta, susitikus ir susiliejus kalboms, religijoms, istorijai ir kultūroms). Skaičius „septyni“ laikomas šventu, nes jis hebrajiškoje krikščioniškoje kultūroje ženklina tobulumą. Jis primena sukūrimo dienas, Šventosios Dvasios dovanas, dorybes, didžiąsias nuodėmes, gailestingumo darbus ir pan. Jubiliejus buvo metas atkurti tinkamus santykius tarp žmonių, su kūrinija ir su Dievu. Kad pernelyg nedominuotų nei turtingieji, nei vargšai, šiais metais buvo atleidžiamos skolos, grąžinamos užimtos žemės, išlaisvinami vergai, nesėjama ir nepjaunama, tad ir žemė galėjo ilsėtis. Pirmąjį mums žinomą Jubiliejų 1300 m. paskelbė popiežius Bonifacas VIII. Iki 1450 m. buvo švenčiamas kas 50 metų, vėliau – kas 25 metus.
Šventosios durys
Kartu su piligrimyste ir atlaidais, tai – vienas iš trijų Jubiliejaus ramsčių. Jis susijęs su Jėzaus žodžiais: „Aš esu durys (vartai): jei kas įeis pro mane, bus išgelbėtas; jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“ (plg. Jn 10, 9). Senajame Testamente, Ezechielio knygos 44–46 skyriai skirti pasakojimui apie vartus. Iš esmės – tai vieta, pro kurią praeidamas žmogus gali susitikti su Dievu. Šventojo Petro bazilikos Šventųjų durų atidarymas ir uždarymas žymi Jubiliejaus pradžią ir pabaigą. Po Šv. Petro bazilikos atveriamos kitų trijų bazilikų Šventosios durys: Šv. Jono Laterane, Šv. Mergelės Marijos Didžiosios, Šv. Pauliaus už mūrų (sausio 5 d.). Gruodžio 26 d. popiežius Pranciškus atvėrė Šventąsias duris Romos Rebibijos kalėjime. Specialia piligrimystės liturgija ir Eucharistija Jubiliejus pradėtas švęsti visose vietinėse bažnyčiose Šventosios Šeimos sekmadienį.
Pilgrimystė
Tai vienas pagrindinių Šventųjų metų ženklų. Jubiliejus neįmanomas be piligrimystės. Kelionė, arba veikiau kopimas (Šventajame Rašte sakoma, kad į Jeruzalę kopiama, nes ji – aukštai), veda į susitikimus su Dievu, su šventove, su artimu, su pačiu savimi. Nepamirštinas popiežiaus Pranciškaus kvietimas „keltis nuo sofų ir autis žygio batus“. Jis rašo: „Krikščioniškasis gyvenimas yra kelias, kuriame taip pat reikia intensyvių momentų, maitinančių ir stiprinančių viltį, nepakeičiamą palydovę, įgalinančią įžvelgti tikslą – susitikimą su Viešpačiu Jėzumi“ (Jubiliejaus paskelbimo bulė, 5). Pats žodis yra kilęs iš lotyniškojo per ager , reiškiančio „per laukus“, arba per eger – „sienos kirtimas“. Piligrimystė – atsivertimo, savo egzistencijos keitimo patirtis, siekiant atsigręžti į Dievo šventumą. Per ją taip pat patiriame tai, ką išgyvena tie, kurie dėl įvairiausių priežasčių priversti leistis į geresnio pasaulio paieškas sau ir savo šeimai. Šventaisiais metais galintieji keliauja į šventoves, praeina pro Šventąsias duris ir gauna atlaidus.
Atlaidai
Pagal katalikų doktriną už padarytas nuodėmes skiriamos dviejų rūšių bausmės. Amžinoji, kuri vis dėlto atleidžiama nusidėjėliui, kuris prisipažįsta, ir laikinoji, kurią popiežius Pranciškus apibrėžė kaip „neigiamą pėdsaką, nuodėmės paliktą mūsų elgesyje ir mąstyme“. Pastaroji atleidžiama (iš čia – atlaidai) Bažnyčios valia. Norint juos gauti, reikia atlikti išpažintį, dalyvauti Eucharistijoje ir melstis popiežiaus intencijomis. Apaštališkoji Penitenciarija taip pat paskelbė tris būdus, kaip gauti bausmių už nuodėmes atleidimą: piligrimystė , šventovių lankymas, gailestingumo darbai.
Viltis
„Nenuvilianti viltis“ (plg. Rom 5, 5) yra šio Jubiliejaus tema. „Dievo meilė yra įlieta į mūsų širdis per Šventąją Dvasią, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Viltis kyla iš meilės ir remiasi meile, kuri kyla iš Jėzaus Širdies, pervertos ant kryžiaus. Dievo meilė niekada mūsų neapleidžia ir net sielvartuose joje galime rasti jėgų, malonės nepasiduoti ir su pasitikėjimu žvelgti į ateitį. Viską galime padaryti Tame, kuris suteikia mums jėgų ir kasdien palaiko mus savo meile. Tad viltis gimsta iš meilės. Paulius iš asmeninės patirties žinojo, kad gyvenimas labai sudėtingas, kad jame yra džiaugsmų ir liūdesio, meilės ir nuoskaudų, o kai sunkumų ir kančios daugėja, atrodo, kad viltis žlunga. Štai kodėl jis rašo romiečiams: „Mes didžiuojamės net ir suspaudimuose, žinodami, kad suspaudimai gimdo kantrybę, kantrybė – patikrintą dorybę, o patikrinta dorybė – viltį“ (Rom 5, 3–4). Toks yra Dvasios gaivinamo krikščioniškojo gyvenimo procesas: suspaudimai ir net baimė dėl ateities, išgyvenami Viešpatyje, gimdo kantrybės dorybę, neatsiejamai susijusią su viltimi. Kodėl stokojame vilties? Popiežius Pranciškus sako, kad įpratę norėti visko ir tuoj pat, tame pasaulyje, kuriame skubėjimas išstūmė kantrybę, kuriame nekantrumas, nervingumas, o kartais ir smurtas ima viršų, sukeldami nepasitenkinimą ir užsidarymą viltis nužudome. Tie, kurie yra nekantrūs, vargu ar bus apgyvendinti ir palaikomi vilties, vargu ar galės žvelgti į ateitį su pasitikėjimu ir tam tikra ramybe. Tad nuo kantrybės – iki vilties.
