Patty Brito / unsplash.com nuotrauka
Vaida Alksnevičienė
„Mano Rūtelė, vos trejų, jau pažįsta visas raides. Manau, netrukus pradės skaityti.“
„O mano Elzė, dvejų su puse, taip grakščiai mėgdžioja balerinas – laikas užrašyti į baleto pamokėles.“
„O mano...“
Vos kūdikiui išlipus iš vystyklų, prasideda tylus tėvų lenktyniavimas. Ir kaip sunku jam atsispirti! Kaip nelengva nelyginti savo vaiko su instagramo istorijomis ir išpuoselėtais paveikslėliais, kuriuose mažyliai groja smuiku, slidinėja kalnuose ar laisvai bendrauja trimis kalbomis. Informacijos apie „ankstyvąjį ugdymą“ – apstu. Tik spėk skaityti: apie „pirmųjų metų svarbą“, apie „langus“, pro kuriuos reikia suspėti iššokti, kad nepražiopsotum talento.
Tačiau būtent tame skubėjime taip lengva pamesti tai, kas svarbiausia, – paprastą buvimą su vaiku, čia ir dabar.
Kartais atrodo, kad būreliai labiau reikalingi ne vaikams, o jų tėvams. Norisi išeiti iš namų, pakeisti aplinką, susitikti su kitais suaugusiais, pasikalbėti, pasijuokti, pasimokyti ko nors naujo. O dar geriau visa tai nuveikti kartu su savo vaiku: padainuoti, pajudėti, pažaisti, pasinerti į kūrybą. Ir tai išties yra gražu, kai tėtis ar mama būrelyje ne tik „lydi“ vaiką, bet ir pats auga, stiprina ryšį su juo, atgauna savąjį vaikystės džiaugsmą, patiria bendrystę su kitais tėvais. Socializacija yra prigimtinis žmogaus poreikis, tiek mažo, tiek suaugusio.
Problemos prasideda tuomet, kai būrelis tampa dar vienu punktu užimtoje dienotvarkėje. Kai viskas ima suktis apie rezultatą: apie nupieštą paveikslą, pasirodymą scenoje ar iškovotą medalį. Kai svarbiausia tampa tai, ką galima parodyti, įvertinti, nufotografuoti ir pasidalinti socialiniuose tinkluose.
Ankstyvos treniruotės (nors iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dovana vaikui) gali tapti nematoma našta. Kūnas tik vystosi, raumenys dar neparuošti intensyviam krūviui, o psichika labai jautri. Nuolatinis vertinimas, varžymasis, palyginimai – visa tai lėtai, bet užtikrintai apkartina natūralų vaiko džiaugsmą veikla. Vaikas pradeda nebeklausyti savęs – jis mokosi atitikti lūkesčius, būti geriausias, įtikti. O tai – tiesiausias kelias į savivertės problemas, vidinį nerimą, net ir pasitraukimą iš mėgstamos veiklos paauglystėje ar vėliau.
Laisvė rinktis
Vienpusis ugdymas – kai visa vaiko diena sukasi aplink vieną sritį, tarkime, sportą ar muziką – atima galimybę pažinti save įvairiapusiškai. Vaikystėje turėtų dominuoti kuo daugiau „taip“ ir kuo mažiau „privalai“. Kai galima bandyti piešti, paskui mesti, paskui grįžti. Kai galima šokti, neskaičiuojant žingsnių. Kai galima žaisti su smėliu, užuot lavinus smulkiąją motoriką rašant penktą eilutę.
Žinau, kaip vilioja ankstyvas ugdymas. Kaip norisi „nepraleisti momento“, išnaudoti talentą. Bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad tikras talentas skleidžiasi tuomet, kai jam duodama laiko. Kai šalia yra ne skubinantis suaugęs, o palaikantis. Kai vaikas gali šokti savo kambaryje, paleidęs mėgstamą muziką, iš visos širdies. Kai gali nueiti į baleto spektaklį ne kaip vertinamas mokinys, o kaip įkvėptas žiūrovas. Kai skaito apie balerinas ir mato jose ne konkurentes, o svajonę.
O atėjus laikui galės ir tobulinti tuos žingsnelius, ir siekti savo svajonės, ne pavargęs, o kupinas vidinės aistros.
Pažinti, išmokti, bet ne įtikti
Maria Montessori rašė apie ankstyvąjį ugdymą daug, bet kitaip. Taip, pirmieji šešeri metai išskirtinai svarbūs žmogaus gyvenime, tai jautriųjų laikotarpių metas. Vaikas tarsi kempinė sugeria tai, kam yra natūraliai imlus: kalbai, tvarkai, judėjimui, pojūčiams. Tačiau Montessori niekada neskatino šiuos laikotarpius paversti struktūruotomis pamokomis. Ji kvietė stebėti vaiką, atpažinti jo vidinę kryptį, kuri veda ne į įvertinimus ir rezultatus, o į pažinimo džiaugsmą. Į natūralų norą daryti, išmokti, pažinti, bet ne į norą įtikti.
Montessori kvietė paruošti vaikui aplinką ir leisti jam laisvai veikti joje.
Ugdymas slypi kiekvienoje kasdienybės smulkmenoje: kai kalbate mažyliui, ką darote dabar kartu su juo, kai parodote, kaip išvalyti išlietą balą, kai pasakote, jog skauda, kai netyčia užgavo. Vaikas stebi jus, kopijuoja ir per jus mokosi ne tik praktinių veiksmų, bet ir žmogiškumo – empatijos, atsakomybės, sprendimų priėmimo.
Kai mažylis pasirenka vienus iš dviejų marškinėlių – jis jau mokosi rinktis. Tai pirmieji savarankiškumo žingsniai. Kai jis šluoste valo savo išlietą vandenį – jau pradeda suvokti atsakomybę. Kai jūs su juo kalbate, aiškinate, kas bus toliau („dabar pakeisime sauskelnes, tada eisime miegoti“), jis mokosi suprasti seką, planuoti, kurti ryšį tarp veiksmų. Tai mažieji dideli dalykai, sudarantys emocinį raštingumą, savivoką, saugumo pojūtį.
Visa, ko reikia mažųjų ugdymui, tai būti kartu. Ne tik fiziškai, bet ir širdimi. Atsigręžkime į mažąjį žmogų su pagarba ir kantrybe. Leiskime jam patirti gyvenimą. Juk kiekviena kasdienio gyvenimo akimirka gali tapti ugdymo stebuklu, jei tik leisime jai tokia būti.
Projektą iš dalies finansuoja
