unsplash.com nuotrauka
Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas
Nužmoginti, paverčiant pasipelnymo objektu. Epsteino skandalas – tik vienas iš pavyzdžių, jog prekybos žmonėmis tinklai ir šiandien apraizgę pasaulį, neišskiriant ir Lietuvos... Apie tai Carito renginyje „Maskuojama, bet klesti: prekybos žmonėmis realybė“ kalbėjo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.
Ar paviešinti garsiosios bylos duomenys padrąsins prabilti aukas? O gal priešingai, gal dar labiau stums į „pati kalta“ paribius? Kiek tos kaltės – liudijimas apie merginą, kuriai padėjusi Lietuvos Carito darbuotoja.
Miglės istorija. Ne mūsų reikalas?
Miglė augdama gausioje šeimoje kaime stokojo ne tik materialinių dalykų, tad studijos didmiestyje atrodė kaip kažkas nepažinto, baugaus, bet ir viltingo. Nauji pažįstami, naujos draugystės, tarp kurių – pažintis su vyresniu, išvaizdžiu, maloniu vaikinu, kuris ir pro duris praleidžia, ir į kavinę pakviečia, ir paveža savu automobiliu.
Intensyvėjant bendravimui jis domėjosi ne tik Migle, bet ir jos šeima, giminėmis, draugais. Sakė, nori pažinti jos aplinką, ramino, kad nesijaudintų dėl sunkios materialinės padėties, nes tai esą nesvarbu. Vyriškis lankėsi Miglės tėviškėje, susipažino su mama. Kalbėdamas apie ateities planus draugas kartojo, kad norėtų būti su ja, tačiau Lietuvoje – mažai perspektyvų. Iš pradžių sakė, kad dirbti į užsienį vyks vienas, tačiau po kurio laiko pasiūlė ir Miglei, nes kam jai tie mokslai, juk vis tiek nėra ateities toj Lietuvoj.
Miglės mama nenorėjo jos išleisti, bet merginai tai rodėsi gera galimybė. Be to, baugino mintis, kad gali nutrūkti ryšys su vaikinu. Sutarus drauge vykti į Angliją, viską tvarkė draugas, prašė dėl nieko nesijaudinti: vyks mašina, abu ten gaus darbus, gal kavinėje, gal kažkur kitur.
Išvykimo dieną Miglės vaikinui netikėtai kilo bėdų dėl šeimos. Bet jis drąsino Miglę nekeisti planų – vis tiek sutarę, kad vairuos jo draugas, yra kur apsistoti, o ir darbo pokalbis numatytas. Pažadėjo atvykti po kelių dienų, o kelionėje viskuo pasirūpins bičiulis. Miglei buvo baisu, tačiau viskas juk sutarta, tad nenorėjo rodyti išgąsčio.
Važiuodama ji snaudė arba žiūrėjo per langą, nelabai suprato net kur yra, nes pirmą kartą vyko kažkur toliau nei Lietuva. Nežinojo net, kad keliauja ne į Angliją, o į Olandiją.
Atvyko į kažkokį butą, ten prisijungė daugiau vaikinų, buvo ir keletas merginų. Miglei buvo nesmagu, kad visi kažkaip keistai bendrauja, su šypsenėle į ją žiūri sakydami: „Ruoškis, tavęs laukia įsimintinas vakaras“.
Tą vakarą ją išprievartavo keliese. Filmavo. Mušė, o kai verkdama prašė nelįsti, vis kartodama savo vaikino vardą, niekam tai nebuvo įdomu. Po prievartos jai buvo pasakyta, kad nuo šiol ji yra „patikrinta“ ir kas dieną turės aptarnauti vyrus, nes liko skolinga už kelionę. Atidirbs ir galės važiuoti namo. Gal kažkiek ir užsidirbs, tik tegul nesvaigsta apie kavines ar kitokius darbus, nes ką tokia kaimietė galėtų doro nuveikti. Priešintis beviltiška.
Svaiginama narkotikais, prievarta išstatoma viename iš Amsterdamo „langų“, seksualiai išnaudojama ji gyveno tarsi rūke. Jei iš pradžių dar turėjo vilties dėl draugo, kuris išgelbės, vėliau suprato, kad ji niekam nerūpi. Tik buvo svarbu, kad mama nesužinotų, kas atsitiko.
Jautėsi nešvari, negera, pati kalta dėl savo naivumo ir patiklumo. Po gana ilgo laiko, kai visai ėmė kristi svoris, prasidėjo bėdos su sveikata, o gal ir sąvadautojų budrumui mažėjant, jai pavyko pabėgti. Apie Miglę kaip apie išnaudojimo auką Lietuvos Caritui pranešė Nyderlandų tarnybos, derinant jos grįžimą namo.
Grįžo išsekusi, be vilties. Bijojo, kad ją ras. Kad kiti sužinos, kas atsitiko. Kad niekada nebegalės pasitikėti žmonėmis. Net ir Lietuvoje ji nebuvo palikta ramybėje, tad teko slėptis. Kartojosi panikos priepuoliai. Bijojo bet kokių santykių. Sakė negalėsianti pamiršti to, kas buvo. Viduje jautėsi tuščia ir apleista. Buvo sudėtinga toliau gyventi su tuo pačiu kankinančiu klausimu – kodėl tai atsitiko? Jei nebūtų patikėjusi dėmesį rodžiusiu vaikinu, ar viskas būtų buvę kitaip? Žybtelėjusi viltis apie geresnį gyvenimą liko sutrypta.
„Užruko įgyti bent minimalų pasitikėjimą, kad galėtume planuoti, kaip padėti lipdyti tolimesnį gyvenimą ir kokia pagalba reikalinga. Laukė ilgas kelias bandant gydyti merginą po patirtų fizinių ir psichologinių sužalojimų“, – sakė tame kelyje Miglę lydėjusi ir visokeriopą pagalbą teikusi karitietė.
Per metus aukų patrigubėjo
Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas
Arkivyskupui Kęstučiui Kėvalui akivaizdu: šiuolaikinė vergovė ir jos mastas – ne iki galo suvoktas ir pripažintas, o prekybos žmonėmis problema dažnai ignoruojama, nors modernios vergovės formos apima tokius nusikaltimus, kaip organų donorystė, surogatinė motinystė, išnaudojimas vagystėms ir kitiems nusikaltimams, fiktyvios santuokos ir kitus nusikaltimus prieš asmenį bei jo orumą.
„Dažnai esame naivūs, išgirdę apie tam tikrą išnaudojimo formą nekreipiame dėmesio, nes čia „kitų problemos“, tegu jie jas ir sprendžiasi. Nepakanka jautrumo atpažinti prekybos žmonėmis požymius, nurodyti, kokie pavojai tyko pažeidžiamų žmonių. Tačiau kaip visuomenė turime didinti tą jautrumą. Yra toks gražus priežodis – kai vanduo kyla, kyla visos valtys. Kalbant apie prekybos žmonėmis užkardymą galėtume sakyti, kad kai kyla visuomenės sąmoningumas ir jautrumas, mes iškeliame ir visus tuos, kurie galbūt nesuvokia, jog yra patekę į išnaudojimo pinkles“, – sakė arkivyskupas.
Prekyba žmonėmis nėra tolima ar „svetima“ problema. Ji gali vykti mūsų kaimynystėje, mokykloje, bendruomenėje ar virtualioje erdvėje – pripažįsta Vidaus reikalų ministerija. Praėjusiais metais Lietuvos policija pradėjo 13 naujų ikiteisminių tyrimų, iš viso vykdė 25 tyrimus dėl prekybos žmonėmis ir žmonių išnaudojimo. Įtariamaisiais pripažinti 16 fizinių ir 4 juridiniai asmenys. Nukentėjusiaisiais pripažinti 66 – tai tris kartus daugiau nei 2024 metais. Anot policijos tyrėjų, ryškėja aiški tendencija – ne Lietuvos piliečių išnaudojimas šalies viduje.
Aukos portretas
Rūta VitkūnienėVilniaus arkivyskupijos Carito Nukentėjusių nuo nusikaltimo pagalbos centro psichologei Rūtai Vitkūnienei prekyba žmonėmis – baisiausias nusikaltimas prieš žmogaus orumą, nes saugaus pasaulio vaizdą jis griauna iš esmės.
Patyrusieji išnaudojimą dažnai neprisimena esminių įvykio detalių, aplinkybių, kurios tiesiog „išsitrynė“. Sutrinka dėmesys. Emocijos – stiprios, daug dirglumo, pykčio protrūkių, savižalos epizodų, bandymo žudytis. Tačiau kartais atsitinka ir taip, kad auka užšaldo visas savo emocijas, todėl nejaučia nieko. Suveikus savisaugos mechanizmams gali atrodyti, kad „tai buvo ne su manim“, nors vėl ir vėl grįžta naktiniais košmarais.
„Aukos nelinkusios bendradarbiauti, nes nesitiki, kad sulauks pagalbos, todėl su jomis palaikyti santykį sunku. Atrodo, jau priartėji, nori palaikyti žmogų emociškai, jeigu prasideda teisminis procesas – palydėti, tačiau jis ima ir dingsta. Ir taip ne vieną, o daugybę sykių. Paklausus kodėl, atsakymas dažnai būna: „Net ir pats nesuprantu, tiesiog pajutau, kad nebegaliu“.
Ypač intensyviai aukos išgyvena gėdą ir kaltę. Tas stiprus pažeminimo, sutrypto orumo jausmas. Vienišumas, kad niekas negali tavęs suprasti. Beviltiškumas, bejėgiškumas, savęs kaltinimas gali paleisti stiprų agresijos mechanizmą, kuris dažniausiai būna nukreiptas į save. „Teikdami pagalbą prekybos žmonėmis aukoms turime tik nevertinantį santykį, per kurį tam žmogui turėtume pasakyti, kad mes tave matome, nevertiname, nesmerkiame, nenuvertiname to, ką tu patyrei. Tik tokiu būdu priimtas išnaudojimą patyręs žmogus galės atpažinti save kaip nusikaltimo auką“, – pabrėžia Vitkūnienė.
Suvokęs save kaip auką žmogus gali stipriai supykti, kurti keršto planus, tačiau skriaudėją gali vertinti ir kaip gelbėtoją, siūliusį išeitis iš situacijų, būstą ar darbą. Prieštaringi jausmai stiprūs, tad aukai sunku juose išbūti, susivokti, kaip yra iš tiesų.
Gniuždantis jausmas, kad esi nieko vertas, vienišas, niekas tavęs negali suprasti, trukdo kurti santykį ir būti ryšyje su kitais. Žmogus užsisklendžia.
„Tikrai sudėtinga ir kartais net atrodo beviltiška teikti pagalbą prekybos žmonėmis aukoms“, – pripažįsta psichologė. Tačiau yra ir kita pusė: kaip sakė viena jos klienčių, jeigu ne patirtas nusikaltimas, ji niekada nebūtų atėjusi pas psichologą, niekada nebūtų pažvelgusi į savo gyvenimą iš kitos perspektyvos.
Lietuvos Carito renginyje „Maskuojama, bet klesti: prekybos žmonėmis realybė“ prekybos žmonėmis aukos portreto pristatymą Vitkūnienė apibendrino perfrazuodama koncentracijos stovyklą išgyvenusio psichoterapeuto Viktoro Franklio mintį, jog ne pati traumuojanti situacija, bet jos interpretavimas ir prasmės pamatymas yra svarbu, nes patirti dalykai mums gali padėti gyventi šiandien.
Kur kreiptis nukentėjus nuo prekybos žmonėmis Lietuvoje
Įtariant išnaudojimą ar nukentėjus nuo prekybos žmonėmis skambinkite bendruoju pagalbos telefonas 112.
Humanitarinę, socialinę, emocinę, psichologinę, teisinę pagalbą nukentėjusiems nuo bet kokio išnaudojimo, smurto ar kitų nusikaltimų teikia Vilniaus arkivyskupijos Carito Nukentėjusių nuo nusikaltimų pagalbos centras.
Kiti pagalbos telefonai Lietuvoje: socmin.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/socialine-integracija/pagalba-prekybos-zmonemis-nusikaltimu-aukoms/
Kur kreiptis nukentėjus ar įtariant išnaudojimą užsienyje
Pirminė informacinė konsulinė pagalba visą parą teikiama
tel. +370 5 236 2444, pilieciai@urm.lt.
Pagalbą nukentėjusiems ir galintiems nukentėti teikia Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos toje valstybėje. Pagalbą ir saugų grąžinimą į Lietuvą organizuoja konsulas.
Projektą iš dalies finansuoja
