Giedrė Kemėšienė
Stebėdama Bažnyčios gyvenimą ir būdama jo dalimi pastebiu reiškinį, kurį tenka įvardyti gana nebažnytišku žodžiu – neūkiškumas. Šis žodis gali iš karto sukelti atmetimo reakciją, ir tai suprantama: negi jau dabar ir Bažnyčia turi tapti ūkiu?! Tačiau kai kitą kartą ieškosime paaiškinimų Bažnyčioje (ne)vykstantiems dalykams, pabandykime patikrinti: galbūt ta konkreti situacija susidarė dėl paprasčiausio neūkiškumo? Kas tuomet nutinka? Neūkiški sprendimai sukuria švaistymą, o švaistymas – stoką. Ir jeigu švaistūniško elgesio pasekmės yra akimirksniu pastebimos, pavyzdžiui, versle arba šeimoje, tai Bažnyčioje jos gali būti ne tokios akivaizdžios. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Iššvaistyti galima daug ką ir pačiais įvairiausiais būdais. O būdų įvairovė ir mastai tiesiogiai siejasi su mūsų pareigomis ir atsakomybės laipsniu Bažnyčioje, su mūsų įpročiais ir nuostatomis. Šiame straipsnyje neieškoma „galutinio kaltininko“, bet kviečiama kiekvieną įsivertinti, ar negalėtume tapti kiek sumanesniais mums patikėto turto valdytojais.
Kai kairė nežino, ką daro dešinė
Vidinės komunikacijos stoka Bažnyčioje leidžia švaistyti tiek finansinius išteklius, tiek ir žmogiškąsias jėgas. Institucijos, organizacijos, bendruomenės nekomunikuodamos tarpusavyje ima dubliuoti iniciatyvas, funkcijas ir misijas. Užuot sutelkę jėgas ir įgyvendinę reikšmingų ir ilgalaikę vertę kuriančių darbų, sukuriame daug smulkių iniciatyvų, nepajėgiame padaryti jų kokybiškai arba pasiekti savo adresato. Imamės uždavinių, kurie pagal savo pobūdį labiau atitiktų kitos organizacijos misiją (situacija „visi daro viską“). Turime išteklių, kuriais galėtume pasidalyti su kitomis organizacijomis, arba, atvirkščiai, stokojame jų, bet nežinome, jog kita organizacija ar bendruomenė jų turi (čia galime įsivaizduoti beveik bet ką: nuo patalpų iki karštų gėrimų aparato renginiams). Turime gabių žmonių, kurie gali įgarsinti renginius, sukurti vizualinę medžiagą informacijos sklaidai, fotografuoti. Tačiau prireikus tokios pagalbos tiesiog galime nežinoti apie jų egzistavimą.
Chaosas organizacijoje
Pastebiu, jog gražiausi vaisiai uždera tose organizacijose ir bendruomenėse, kurių vadovas yra ir Evangelija gyvenantis krikščionis, ir geras vadybininkas. Neretai manoma, jog pirmasis reikalavimas kompensuoja antrąjį. Deja, taip nėra. Vaisių galbūt bus, tačiau už juos bus mokama nebūtina kaina: paskutinės minutės sprendimais, aiškios vizijos ir prioritetų nebuvimu, grįžtamojo ryšio su komanda stoka arba negebėjimu deleguoti darbų. Prasta vadyba švaisto žmogiškąsias jėgas ir entuziazmą, eikvoja lėšas, pražiūri galimybes.
Prarasti talentai
Viešpats nuolat siunčia „pjūties darbininkų“. Turbūt visi esame pastebėję vienur ar kitur Bažnyčioje sušvytintį ypatingą talentą, ypatingą charizmą. Viešpats parūpina darbininkų, o bendruomenės pareiga yra juos palaikyti ir įgalinti. Gali nutikti taip, jog tas palaikymas apsiriboja vien pagyrimais įsivaizduojant, jog didelės ir geros iniciatyvos semiasi iš kažkokių nematomų aruodų, jog darbštūs ir talentingi žmonės savanoriaus arba amžinai darbuosis už minimalų atlygį. Sukūrus tokiems žmonėms palankias sąlygas veikti, padedant įgyvendinti jų idėjas, vertė Bažnyčiai gali būti dešimteriopa ar net šimteriopa. Ir priešingai – nepastebėdami šių talentų ir charizmų bei jų nepuoselėdami iššvaistome Bažnyčiai teikiamas Dievo dovanas.
Pasiklydę tarp tikslų ir adresatų
Jeigu organizuojame evangelizacinius renginius netikintiesiems ar nutolusiems nuo Bažnyčios, o į juos susirenka vien tie patys aktyvūs Bažnyčios nariai, mums nepavyko pasiekti adresato. Jei renginys nepasiekė adresato, jis nepasiekė tikslo. Jei nepasiekė tikslo, iššvaistėme renginiui organizuoti skirtas jėgas, laiką, pinigus. Čia tik pavyzdys; galima kalbėti apie bet kurią iniciatyvą, kuri neturi aiškaus tikslo arba adresato arba šį tikslą ir adresatą turi, tačiau organizatoriai užsispyrėliškai atsisako pamatyti, jog pasirinktas formatas nepadeda išsikeltų tikslų pasiekti.
Nederlinga dirva
Kartais mūsų pasirinkta veikimo forma, tikslai ir adresatai gali būti labai geri. Ir vis dėlto – ištiko nesėkmė… Nors ir grūdas geras, ir sėjėjas tinkamas, gali būti, jog dirva nebuvo palanki tam grūdui sudygti ir užaugti. Kitaip tariant, nesugebėjome įvertinti platesnio konteksto ir aplinkybių. Gera žinia yra ta, jog kai kuriais atvejais pradinius planus galime laikinai atidėti į šalį ir imtis dirvos įdirbimo. Greitos sėkmės tikėtis čia neverta, tačiau bent jau nukreipiame jėgas teisinga linkme. Jeigu negebame įvertinti esamų (ar nesamų) sąlygų ir vis viena įnirtingai plušame, o bevaisėms pastangoms dar randame dvasingų pateisinimų, švaistome savo jėgas ir prisidedame prie beviltiškumo būsenos Bažnyčioje kūrimo.
Savirefleksijos stoka
Hiperaktyvumo kultūra neleidžia sustoti ir atsikvėpti. Nuo vieno darbo bėgame prie kito, iš vieno renginio – į kitą. O jeigu darbai dar sunkiai sekasi ir sukelia daug streso, džiaugiamės jais atsikratę ir mažiausiai norime vėl apie juos mąstyti. Arba apskritai nemanome, jog aptarimas ir įsivertinimas yra reikalingi. Jeigu neskiriame laiko įvertinti, kaip mums sekėsi siekti išsikeltų tikslų, kas pavyko, o kas ne, ar mūsų veikla atitinka mūsų organizacijos (ir bendrą Bažnyčios) kryptį, labai tikėtina, jog daug dalykų suksis iš inercijos, nematysime konkrečių šiandienos iššūkių ar savo paties „įsipatoginimo“ kadaise išmoktuose veikimo būduose. Sąžiningas įsivertinimas gali būti baisokas užsiėmimas, bet jo stoka yra viena iš rimtesnių švaistymo formų.
Darbo etika
Gal pasirodys netikėta, bet ir čia prisišvaistome kaip reikiant. Iš tiesų ši tema yra tokia plati, jog jai bus skirtas atskiras straipsnis. Tariant trumpai, mano darbo ir komunikavimo įpročiai daro tiesioginę įtaką kitų su mano darbu susijusių žmonių veiklos našumui. Jeigu nuolat vėluoju, nekruopščiai atlieku man pavestas užduotis, neįsiskaitau į siunčiamą informaciją, veikiausiai kažkas kitas turės atsitraukti nuo savo tiesioginių darbų ir siųsti man priminimus, taisyti mano klaidas ir iš naujo aiškinti instrukcijas. Darbai šitaip vyksta gerokai lėčiau, o mano stropūs ir pareigingi kolegos tampa prastos mano darbo etikos įkaitais.
Vartotojai
Vartotojui yra būdinga gaunamas gėrybes priimti kaip savaime suprantamas. Vartotojo mentalitetui yra svetimas dėkingumo ir atsakomybės jausmas. Vartotojas lengvabūdiškai užsiregistruoja į renginį ir taip pat lengvabūdiškai leidžia sau apie jį pamiršti arba nemato reikalo atšaukti savo dalyvavimo. Jam nelabai rūpi, jog galbūt vietoj jo būtų galėjęs dalyvauti kitas žmogus arba organizatoriai pripirko perteklinio maisto ir patyrė beprasmių išlaidų – gi Bažnyčioje pinigai byra savaime, tiesiog kaip mana iš dangaus. Vartojimas gali reikštis ir rutina tampančiu visų iš eilės renginių lankymu. Šitaip vartotojas tampa „naudingu statistu“ ir apsunkina organizatoriams galimybę įvertinti savo renginio tikslingumą, ypač jei jiems būdinga anksčiau aptarta savirefleksijos stoka.
„Feisbuko Bažnyčia“
Šis įdomus reiškinys taip pat reikalauja platesnio aptarimo. Galima savęs paklausti: ar tarnauju feisbuke, ar „tarnauju“ feisbukui? Pastaroji „tarnystė“ reiškiasi beprasmiu tūnojimu socialiniuose tinkluose, apleidžiant tiesiogines pareigas savo bendruomenėje ar parapijoje arba net provokuojant toksiškus konfliktus tarp virtualioje erdvėje laiką leidžiančių tikinčiųjų. Kalbėjau apie stoką sukuriantį švaistymą, bet esama ir tokių švaistymo formų, kurios geba sukurti nuodų!
Nekonstruktyvi kritika
Šis punktas siejasi su anksčiau minėtuoju: socialiniai tinklai ypač prisideda prie neapgalvotos ir lengvabūdiškos kritikos plitimo. Nekonstruktyvi kritika neanalizuoja giluminių priežasčių. Ji nėra suinteresuota kritikuojamojo gėriu. Tokia kritika neteikia jokios naudingos informacijos, bet kuria papildomą triukšmą ir sumaištį, atima drąsą veikti, bandyti, rizikuoti.
Dūlėjanti infrastruktūra
Pastaraisiais metais teko nemažai keliauti po Lietuvą – ypač į atokesnes mūsų šalies vietoves. Daugybė nuostabių bažnyčių stūkso užrakintos. Ganėtinai tvarkingos klebonijos ar parapijos namai yra nebenaudojami arba naudojami minimaliai. Esu tikra, jog „neveiklių“ Bažnyčios patalpų rasime ir miestuose. Buvusios reikmės artimiausiu laiku tikriausiai netaps vėl aktualios: seminarijų ir vienuolynų neužplūs pašaukimų banga, o išnykusių parapijų teritorijoje neįsikurs naujų gausių gyvenviečių. Ar tai reiškia, jog turėtume užkabinti ant durų spynas ir leisti pamažu suirti naudingoms patalpoms, vertingai architektūrai ir meno kūriniams? O gal vis dėlto tai yra galimybė kilti naujai gyvybingumo bangai Bažnyčioje? Gal tos patalpos gali tapti katalikiškais studentų bendrabučiais ar vaikų darželiais? Gal katalikų verslininkų socialiniais verslais ar katalikiškais poilsio namais? Atrodo, jog vis dar turime kokybiškų stovyklaviečių ir rekolekcijų namų trūkumą – ypač gražioje gamtoje, kur atsigautų ne tik dvasia, bet ir kūnas. Pagaliau, gal katalikiškos šeimų bendruomenės galėtų turėti savo „atostogų sodybas“, pavyzdžiui, buvusiose klebonijose? Sukūrus tinkamą teisinę bazę ir tinkamus pastoracijos modelius nauda būtų ne vien tiesioginiams šios infrastruktūros naudotojams, bet ir vietos bendruomenėms. Tai, kas galbūt atrodo kaip našta, gali tapti nuostabia evangelizacijos, sielovados, bendruomenių augimo galimybe. Tai, kas virto švaistymu, gali tapti klestėjimu.
Švaistome, kai taupome
Manome, jog ilgalaikę vertę kuriantį renginį galima padaryti per dvi dienas? Galvojame, jog parapijos katechetas puikiausiai išgyvena iš arbatpinigių? Esame šventai įsitikinę, jog parapijiečiai be jokių pastangų turėtų veržtis į bažnyčią, ir jei nesiveržia, nieko čia nepadarysi: kol bus ką krikštyti ir laidoti, gal parapija kažkaip nepražus? Investicija į estetiką ir kokybę – nesąmonė? Geriau, negu sako pats Šventasis Raštas, nebūtų galima pasakyti: „Iš neturinčio bus atimta ir tai, ką turi“ ( Mk 4, 25). Taigi, kiek įdėjau, tiek ir gausiu. Skubotas darbas sukurs pusėtiną rezultatą. Nekvalifikuoto darbuotojo atlygis gebės išlaikyti tik nekvalifikuotą darbuotoją. Menkas indėlis į parapijos infrastruktūrą, komunikaciją, sielovadą duos menkų vaisių. Čia svarbu suprasti, jog nepriteklius visada susideda iš dviejų dėmenų: realios situacijos ir mano mentaliteto. Reali situacija gali būti tikrai prasta, nepavydėtina. Tačiau mano nusiteikimas lemia, ar tiesiog „pasirašysiu“ po šiuo faktu ir jį įtvirtinsiu kaip amžiną status quo, ar vis dėlto imsiuosi veiksmų esamai situacijai pagerinti. Gali kilti pagunda manyti, jog tik Bažnyčioje tenka suktis iš paskutiniųjų. Tačiau „nuo nulio“ startuoja ir gyvybingos organizacijos, susikuria sėkmingi verslai. Mano mama kadaise objektyviai neturėjo jokių galimybių išleisti savo trijų dukrų į universitetą. Tačiau aukštasis mokslas mūsų šeimoje buvo toks prioritetas, jog tos galimybės tiesiog privalėjo atsirasti – ir atsirado.
Švaistome, kai nesiilsime
Jeigu nėra tinkamo darbo / tarnystės ir poilsio balanso, mūsų veikla darosi nekokybiška: imame daryti klaidų, tampa sunku įveikti net elementariausias užduotis. Rizikuojame paskęsti kasdienėse smulkmenose ir pamesti iš akių platesnę viziją, ilgalaikius tikslus. Nebeturime laiko savianalizei arba imame manyti, jog tai tik laiko švaistymas. Bendrystės auginimas su komanda ar bendruomene taip pat tampa nereikalinga prabanga. Tampame inertiški ir nekūrybiški: galime metai po metų daryti tuos pačius dalykus ir net nesusimąstyti, jog kažkas jau atgyveno, kažkam reikalingos visai kitokios priemonės, o mums patiems būtina atnaujinti tam tikras žinias ir įgūdžius. Kad į įprastus darbus ar tarnystę grįžtume su nauja jėga ir gyvybe, gali prireikti ir ilgesnio atsitraukimo: galbūt išvykti į ilgesnę kelionę, laikinai padirbėti ar pasavanoriauti pasaulietinėje aplinkoje, ar net pasiryžti šabo metams. Neseniai draugė, apimta nuovargio ir nusivylimo savo darbu bažnytinėje institucijoje, ištarė: būtų sveika visai Bažnyčiai Lietuvoje tiesiog išeiti į šabo metus.
Gal ir gera mintis?
