Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

Didelės ir mažos kryžkelės

Ar Kristus mirė ir už juos?

2014-05-01 | Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ
artuma201405 rs p18 19 01. Šarūno Mažeikos nuotrauka
Šarūno Mažeikos nuotrauka

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ–KNEIŽIENĖ
Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ–KNEIŽIENĖ

„Nežudyk“... Kalbamės su tais, kurie šio Dievo įsakymo neišgirdo ar nesuvokė. Kas pastūmėja į tokį nusikaltimą, ką išgyvena gyvybę kitam atėmęs žmogus, ką reiškia gyvenimas ir mirtis, – klausiu Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pravieniškių padalinyje trijų nuteistųjų už žmogžudystes. Šių vyrų istorijos skirtingos ir labai asmeniškos, visos mane giliai palietė, o kai kurie atsakymai taip nustebino, kad norėjosi tik pasakyti: „Niekada nepagalvočiau.“

Mirtis nėra tokia baisi

Gytis (pašnekovų vardai pakeisti) nuo mažumės tikėjo į Dievą, net klapčiuku buvo, kažkada jam siūlė stoti į kunigų seminariją. Tačiau, kaip pats pasakoja, nuo mažens augo kaip gatvinis, tėvų neturėjo, augino nuostabūs diedukai, bet gal per daug laisvės davė, išpaikino, norėjo visko daug ir tuoj pat. Jis labiausiai kaltina save, nes pats pasirinko tokį gyvenimą, draugus – juk žmogus renkasi viską. Nesako, kiek kartų teistas, nes, pasak jo, nėra čia ko girtis, pats durnas, kad taip gyveni. Tad ir klausiu – kaip čia gyvena? „Kai daug metų praleidi tokiose įstaigose, atrodo, išgyvenai viską, kas įmanoma. Vienas didžiausių išgyvenimų – prarasti laisvėje artimą žmogų. Mirtis nėra tokia baisi, baisus jos laukimas, nežinau, ar išėjęs į laisvę dar pamatysiu žmoną gyvą“, – dalijasi Gytis. Į klausimą, ar ką nors keistų savo gyvenime, šis beveik penkiasdešimtmetis vyras atsakė: „Keisčiau viską, radikaliai. Pirmiausia reikia pradėti keisti aplinką. Jei matai, kad brendi į kažkokį liūną, tai vienintelė išeitis – pakeisti gyvenimą, nes anksčiau ar vėliau ta sistema įtrauks. Su manimi dirbę psichologai sakė: ‘Jei grįši į seną gyvenamą vietą, vėl sėsi.’ Taip ir buvo: tik grįžau, po metų vėl aš čia. Jei grįši į tą pačią aplinką, net jei ir turi šeimą, likę seni draugai įtrauks tave į tą patį, arba pats nueisi pas juos.“

Žodis – ne mazgotė

Reikėjo pačiai apsiprasti su zonos aplinka, kol išdrįsau paklausti Gyčio apie gyvenimą ir mirtį, jo įvykdytą nusikaltimą ir savijautą paskui. „Mirtis yra visa ko pradžia, o gyvenimas turi prasmę, jei jis prasmingas, t. y. tave myli, gerbia; o jei esi niekam nereikalingas, tada ir gyvenimas beprasmis.

Kalbant apie žmogžudystę, yra tokia rūšis žmonių, kurie pasako ir laikosi žodžio; toks žmogus prieš duodamas žodį gerai pagalvoja, ar ištesės. Taip buvo ir man, žodis – ne mazgotė. Mes susiginčijom su ta auka, pasakiau: ‘Aš tave užmušiu atėjus laikui’ ir tai padariau, nes buvau davęs žodį. O kiti negalvoja: kažkas atsitinka, pasiima plytą, buch buch ir staiga atsipeikėja, – ką aš padariau?! Dar kiti yra kileriai, kurie žudo už pinigus, – jiems šventa tik pinigai.“ O paklaustas, ką jauti, suvokęs, jog nužudei žmogų, Gytis atsakė: „Priklauso nuo to, koks stiprus esi. Aš po žmogžudystės jaučiausi normaliai. Ir dabar naktimis nesisapnuoja. Nesididžiuoju, bet įvykdžiau savo duotą žodį. Tikriausiai nė vienas žmogžudys nepasakys, kad gaila aukos. Nes apie tai reikėtų galvoti prieš ją nužudant, o ne tada, kai pramerki akis ir pamatai grotas ant langų; tada: ‘Ką aš padariau?’, ir pradedi ieškoti kaltų. Pats žmogus pasirenka tokią aplinką. Jei jis netikintis, jo niekas neveda už rankos. Matot, nusikaltimus žmonija darė ir darys, taip jau sutverta, o Dievas kur tada būna? Galbūt Dievas ir leidžia padaryti nusikaltimą, bandydamas išgelbėti nuo kažko dar baisesnio. Daug nuteistųjų žinau, kurie dėkoja Dievui, kad sėdo, nes būtų numirę patvoriuose, nusikaifavę nuo narkotikų, numirę prie konteinerių. Kiti, aišku, kaltina policiją, kad pagavo, kaltina teisėją, o kiti dėkoja. Nors kalbant apie žmogžudystę galima sakyti, kad velnias koją pakišo.“ 

Dešimt metų už dyką

„Anksčiau norėjau surasti teisybę, dabar jau nenoriu. Kai pradedu kalbėti ta tema, toks pyktis pradeda imti, net velnią išvarinėjo. Už dyką dešimt metų davė ir niekam neįdomu; vienintelė mintis – kerštas“, – taip prasidėjo mūsų susitikimas su Romu. Išklausius jo istoriją, sunku suvokti, kur slypi tiesa, tad kalbėdamiesi Didžiąją savaitę apsistojame prie pokalbio apie tikėjimą. „Nu kaip pasakyti? Jei atvirai, ir tikiu, ir netikiu... Mama vesdavo į bažnyčią nuo mažų dienų, ėmęs Pirmąją Komuniją, ėmėme ir šliūbą, vaikai krikštyti. Čia, zonoje, elgiuosi kaip ir laisvėje elgdavausi: pasikalbu su Dievu, pasvajoju ir pasimeldžiu kiekvieną vakarą, atsigulu, pasimeldžiu, porą poterių sukalbu“, – tikėjimo patirtimi, o gal tradicija dalijasi Romas. Tačiau atrodo, kad poterių kalbėjimas ir žodžių „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ tarimas sunkiai keliasi į realybę, ypač jei esi neteisingų parodymų auka. Tad ir Romo žodžiuose nuskamba kerštas: „Neatleisiu, išeisiu ir atkeršysiu, ir nesvarbu, kad po to vėl pasodins, kad ir iki gyvos galvos, man juk suėdė gyvenimą.“ Džiaugiuosi, kad mūsų pokalbis, pradėtas apie tai, jog Jėzus Judui atleido, pasibaigė ne tik sakiniu: „Jėzus atleido, bet aš neatleisiu“ – pabaigoje nuskambėjo: „Dar daug laiko...“ Tad lieka tikėjimas, jog Dievas daro stebuklus: žmonės atsiverčia ir išmoksta ne tik paprašyti atleidimo, bet ir patys atleisti.

 

artuma201405 rs p18 19 02. Šarūno Mažeikos nuotrauka

Šarūno Mažeikos nuotrauka

Išalkusį pavalgydinti, kalinį sušelpti...

Vytas atvykęs iš Kazachstano. Jis dar nevaikščiojo, kai su broliu pateko į vaikų namus. Tėvas juos paliko stotyje, kai po eilinių išgertuvių sudegė namas. „Dabar suprantu, kad prarandu pačius gražiausius savo gyvenimo metus, – niekada nebuvau vedęs, neturiu vaikų. Atitarnavęs armijoje niekada negalvojau, kad sėsiu. 22 metų atvykau į Lietuvą ieškoti savo mamos ir seserų. Negalėjau rasti nei darbo, nei maisto; augau tokiose vietose, kad nebuvau pasiruošęs gyventi normalaus gyvenimo. Norėjosi valgyt, taip ir prasidėjo viskas – pirmas kartas, antras... ir vis už vagystes. Paskutinį kartą pasodino už žmogžudystę. Atsitiko taip, kad vėl atsiradau gatvėje, prieš tai metus dirbau pas ūkininką, susipykome ir naktį išėjau. Taip ir gyvenau – šaltis, alkis, neturėjau, kur eiti. Buvau toks nusivylęs, alkanas, purvinas, sušalęs, valgiau apelsinų žieveles nuo gatvės. Tikrai nesiruošiau nieko žudyti, norėjau tik pavalgyti... Už žmogžudystę sėdžiu pirmą kartą, taip pat poreikis prispaudė; aišku, tai ne pasiteisinimas užmušti žmogų. Bet koks nusikaltimas – nepasiteisinimas, negalima daryti žmonėms blogo, bet tik pirmą kartą aš tai suvokiau, ankščiau trumpesnis laikas būdavo kalėti. Keturis mėnesius slėpiausi miškuose, nesupratau, kad nužudžiau žmogų – tiesiog išėjau padegęs namą. Visada buvo kaip akmuo dūšioje, labai norėjau kam nors prisipažinti, bet bijojau. Kai pagavo policija, tapo lengviau, nereikėjo slėptis ir bijoti, kad kas seka...“ – pasakojo Vytas. 

Pažinti laisvę nelaisvėje

„Gyvenimas – brangiausia, ką žmogus turi, ir, jei galėčiau, paprašyčiau atleidimo visų, kam ką bloga padariau. Čia būdamas supratau savo gyvenimo prasmę, kaip norėčiau gyventi, kaip reikia mokėti atleisti, ir noriu, kad man atleistų. Tik čia aš pažinau Dievą, gal dėl to viskas mano gyvenime pradėjo keistis. Kai man pasakojo apie Dievą, klausiau ir, atrodo, kažkas mano viduje sprogo. Norėjosi verkti, atsirado noras pakeisti gyvenimą“, – savo atsivertimo istoriją prisiminė Vytas ir į klausimą, ar mano, kad Dievas jam atleido, su tikėjimu atsakė: „Žinau, kad nėra tokios nuodėmės, kurios Dievas neatleistų, jei iš visos širdies prašai atleidimo. Manau, net už žmogžudystę, jei gailiesi iš visos širdies, atleidžia.“

„O tuo metu, kai labai nesisekė, ar nepykote ant Dievo, kad Jo nėra su Jumis?“ – klausiu siekdama suprasti, kas Vyto širdyje, ir išgirstu atsakymą: „Jis visada buvo su manimi, tik aš nebuvau su Juo. Nepykstu ant Jo, tik nuolat kas vakarą dėkoju, kad apsaugojo mane šią dieną. Čia labai padeda santykis su Dievu. Kai kažkas nesiseka, anksčiau, būdavo, nors stalą sulaužytum, o dabar iš karto meldžiuosi, prašau, kad Dievas perkeistų mane, nenoriu būti toks, koks anksčiau. Net ir tada, kai blaškiausi kaip valkata, be darbo, be namų, buvo toks momentas, kai pykdavau ant Dievo, kodėl man taip nesiseka, gal ką ne taip darau, bet ir tada melsdavausi. O dabar viskas pasikeitė: meldžiuosi kambaryje, po antklode, dar silpnas tikėjime, kitiems to nepasakoju, bet kartais meldžiuosi iki ašarų, jaučiu, kad Dievas taip valo sielą nuo visos praeities“, – baigia savo istoriją Vytas. Jei galėtų ką pakeisti, išėjęs į laisvę norėtų tiek nedaug: stogo virš galvos, darbo ir surasti mylimą žmogų, sukurti šeimą. Nors pats suvokia, kad su tokia praeitimi tai sunku, bet tiki, kad mūsų Dievas stiprus, tik piktasis kartais mesteli abejonių. Ir čia pagalvoji, kokie nesuvokiami Dievo keliai, kaip Jis leidžia tiek visko žmogui patirti, kad kalėjime susitiktų su Jėzumi ir apsispręstų už Jį kaip savo gyvenimo Viešpatį.

Šie susitikimai man buvo galimybė pagalvoti, kaip jaučiasi žmogus, išėjęs iš zonos, kai prie vartų niekas nelaukia, kai nėra kur eiti, o noras išgyventi atveda atgal į kalėjimą, nes laisvėje jis niekam nereikalingas. Paskutinė istorija labiausiai palietė man širdį. Juk gyvename krikščioniškoje šalyje, bet išalkusį pavalgydinti, vargšą aprengti, kalinį sušelpti dažnai atrodo tolimi dalykai, kaip ir šie žmonės, ir daugelis kitų, – vien Lietuvoje įkalintųjų apie dešimt tūkstančių. Atrodo, būtų lengviau apie juos negalvoti, tartum jų visai nebūtų, tartum Jėzus už juos nebūtų miręs, bet!..


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2021 kovas 3

Artuma - artuma202103 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22