Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS
Ilgą laiką apie kunigystę palikusius asmenis buvo nejauku kalbėti, bijant paliesti intymiausius žmogaus apsisprendimo užkulisius, pašaliečiams mažai tesuprantamus. Pasitaiko atvejų, kuomet iš kunigystės pasitraukiama tyliai, jaučiant pagarbą tikinčiųjų bendruomenei ir tikėjimui. Beje, pasitraukimas iš kunigystės ne visuomet susijęs su tikėjimo praradimu ar nusivylimu savo pašaukimu. Dažnai tam būna kitos priežastys, neretai ir atsitiktinės.
Žengdamas pirmuosius kunigiškos tarnystės žingsnius 1996 m. iš vyresnių tikinčiųjų keletą kartų esu išgirdęs klausimų apie ekskunigą Joną Ragauską (1907–1967). Po atgimimo daug žmonių vėl iš naujo atrado tikėjimą, tapo aktyviais Bažnyčios nariais, todėl jiems buvo svarbu suprasti kunigą, kuris ne tik prarado tikėjimą ir paliko kunigystę, bet ir aktyviai įsitraukė į ateizacijos procesą. Tuomet man, jaunam kunigui, buvo nelengva atsakyti apie tokį ekskunigo apsisprendimą. Nors buvau skaitęs sovietinio ateizmo prisodrintą jo knygą Nenoriu dangaus, tačiau niekaip negalėjau suderinti knygos paistalų su objektyvia tiesa, su tikėjimo tiesa. Primityviai ir vienpusiškai pavaizduotas krikščioniškas tikėjimas galėjo paveikti tik nepažįstančius krikščionybės. Galvoje sukosi mintis: „Jei jau nebenori dangaus, tai ir nebenorėk, bet kodėl ta propaganda nuodiji žmonių protus?“
Tuomet trūko atsakymų į šiuos klausimus, tačiau situacija pasikeitė pasirodžius Nerijos Putinaitės knygai Nugenėta pušis (Židinys, 2015). Jau pagrindinė knygos antraštė metaforiškai ir simboliškai perteikia užmaskuotą sovietinę tikrovę, kurioje buvo skelbiama religijos laisvė, tačiau praktiškai buvo gyvenama pasaulėžiūrinėje nelaisvėje.
Knygos temos vystymo raktas – kunigystę palikusių žmonių istorijos, kurios, įtrauktos į ateizmo mašinos dantračius, ima tarnauti ideologijai. Daugelis to meto tikinčiųjų jautriai išgyveno kunigystę palikusių asmenų įsitraukimą į ateistinę veiklą. Galėjo atrodyti, jog viešus pareiškimus paskelbę kunigai iš tiesų išgyveno tikėjimo krizę, įsitikino Dievo nebuvimu ir jaučiasi esą laimingi tapę ateistais. Bent taip buvo skelbiama.
Autorė bando pažvelgti į visos ateistinės sistemos užkulisius, ateistinę „virtuvę“, kurioje vyko nelabai „skanūs“ dalykai. Archyvinė medžiaga, amžininkų prisiminimai bei kiti dokumentai parodo sovietinio saugumo pastangas užverbuoti kunigus ir net surežisuoti spektakliu turėsiantį tapti pasitraukimą iš kunigystės. Ypač įdomiai atrodo sovietinės valdžios atstovo pastangos atkalbėti kun. Ragauską nuo pasitraukimo iš kunigystės, nes, esą, jis, būdamas kunigu ir dirbdamas kunigų seminarijos dėstytoju, diegdamas būsimiems kunigams palankumą materialistinei pasaulėžiūrai, galėsiąs daugiau pasitarnauti ateizacijai.
Peržvelgus įvairiai susiklosčiusias ekskunigų istorijas matyti, jog juos tokiam drastiškam žingsniui skatino sovietinių agentų geresnių socialinių gyvenimo sąlygų, atlyginimo bei platesnių galimybių save realizuoti pažadai. Nors būta ir tylių pasitraukimų iš kunigystės dėl celibato sunkumų, tačiau ir juos stengtasi panaudoti ateistinei propagandai.
Temos vystymas atskleidžia įvairius ateistinio darbo etapus ir kintančią metodiką, kuri nuo tiesmukiško reakcingų kunigų gyvenimo demaskavimo išsivystė į aukštas etines moralines normas skelbiantį mokslą Ateistinio auklėjimo korifėjai sukūrė į religines apeigas panašius pakaitalus, turinčius nustelbti ir palaipsniui išstumti Bažnyčios teikiamus dvasinius patarnavimus (krikštą, santuoką, laidotuves, šventinimus...). Humoristiškai atrodo pastangos parodyti religinių stebuklų kilmę viešai demonstruojant cheminių medžiagų reakcijas. Esą ateistai gali net ir „stebuklus“ daryti...
Nors žadėta sukurti naują žmogų, atsikračiusį „religinių prietarų“, tačiau išstūmęs religiją iš viešuomenės sovietmetis susidūrė su gausiomis gyvenimo prasmės paieškomis ir kitomis etinėmis problemomis, kurios galiausiai vedė į akligatvį. Tai puikiai atskleista paskutiniame knygos skyriuje.
Šiandienos požiūriu vertinant ateistinį darbą ir ekskunigų į(si)traukimą į ateistinę veiklą gaila suklaidintų žmonių, kurie lyg nugenėtos pušys negali toliau augti ir skleistis. Žvelgiant į įvairiai susiklosčiusias ekskunigų gyvenimo istorijas, o ypač į Ragausko viešus pareiškimus, neatsakytas lieka pagrindinis klausimas: „Ar tikrai nenori dangaus?“
Nors autorė tyrinėjo sovietmečio ateizacijos peripetijas ir ekskunigų įtraukimą į ateizacijos procesą, tačiau sunku logiškai paaiškinti kelis viešus ir „spektakliškus“ pasitraukimus iš kunigystės pastaraisiais laikais, ypač prieš prasidedant Romoje Vyskupų sinodui šeimos klausimais. Tęsiant knygos mintį galėtų atrodyti, jog ir čia tarsi kažkas būtų pridėjęs „režisuojančią“ ranką. Tikėjimui priešingos ideologijos atsiranda ir pranyksta, tačiau pagrindinis jų įkvėpėjas ir „režisierius“ – „šviesos“ angelas (lot. Lucifer) nepraranda progos pasauliui parodyti vis „įdomesnių“ scenų. Gaila, kad kartais jose vaidina ir kunigai...
