Filip Urban / unsplash.com nuotrauka
Vaida Alksnevičienė
Mano trečiasis sūnus, kurį stengiausi auginti montesoriškai, nuo mažų dienų, būdamas vos dvejų metų, pradėjo rengtis pats ir su entuziazmu tai darydavo, bet, mano akimis tai užtrukdavo amžinybę. Kartą, labai skubėdama, aprengiau verkiantį ir besipriešinantį sūnų pati, nes atrodė, kad taip bus greičiau. Ir vos tik jį paleidau gražiai aprengtą, su siaubu teko stebėti, kaip per keletą minučių mano įdėtas vargas virto niekais: jis nusiplėšė visus drabužius, vėl buvo nuogas ir viską pradėjo iš naujo. Po keliasdešimt bandymų – jie man virto amžinybe – pataikyti į reikiamą klešnę kojas, pagaliau jis buvo apsirengęs. Aš buvau labai susierzinusi, tuo tarpu sūnus atrodė visiškai ramus, o jo veide atsispindėjo pasididžiavimas. Jis nesakė nieko (tuo metu dar ne per daugiausiai kalbėjo), bet jo laikysena bylojo: „Aš tai padariau!“. Tuomet pajutau tų kankinančių minučių, kai nesikišau ir leidau bandyti jam pačiam, vertę jo asmenybės augimui.
Vaiko vidinis balsas
Maria Montessori šį reiškinį vadino maksimalių pastangų laikotarpiu – momentais, kai vaikas visomis jėgomis imasi darbo, kuris, suaugusiojo akimis, atrodo per sunkus ar beprasmis. Tai tie kartai, kai mažylis tempia milžinišką (lyginant su jo ūgiu) pirkinių krepšį, kai vos paeidamas velka dvigubai ilgesnį už save pagalį ar būtinai pats nori užsimauti kojines. Montessori suprato, kad tai nėra užsispyrimas ar užgaida, o natūralus vystymosi poreikis. Vaikas pats, be jokio suaugusiųjų skatinimo, ieško veiklų, kurios jam padeda augti ir stiprėti – ne tik fiziškai, bet ir augina jo asmenybę.
„Padėk man tai padaryti pačiam“ – viena svarbiausių Montessori pedagogikos minčių. Tai reiškia, kad suaugusiojo užduotis yra sukurti aplinką, kurioje jis galėtų išbandyti savo jėgas ir pajusti džiaugsmą padarius pačiam. Kai dvejų metų vaikas tempia sunkią kėdę ar keturmetis nori pats užlipti į aukštą kalną, jie išgyvena kritinį savo raidos momentą. Tai – vidinė motyvacija ir džiaugsmas iš paties veiksmo, o ne iš išorinio atlygio. Jei tuo metu jų nesustabdome, nesakome: „Per sunku, duok aš“, jie auga savimi pasitikintys, tvirti ir gebantys ištverti iššūkius.
Kodėl svarbu leisti vaikui dėti pastangas?
• Tai ugdo kantrybę ir atkaklumą. Šiandien jis užsimauna kojines ar tempia jam per sunkų krepšį, o rytoj – nenuleidžia rankų, kai jam vieną kartą nepasiseka varžybose, ar susikaupia ir išsprendžia sudėtingą uždavinį.
• Įsisąmonina, kad pastangos duoda rezultatą. Jei niekas mažo žmogaus nenutraukia, jei nepalengvina jam užduoties, jis įsisąmonina, kad nors ir sunku, bet įmanoma.
• Tai formuoja savarankiškumą. Vaikas, kuriam leidžiama bandyti ir įveikti iššūkius, tampa žmogumi, kuris pasitiki savo gebėjimais. Jis nereikalauja, kad kas nors viską padarytų už jį, nes jau žino, kad gali pats.
• Ugdo atsakomybę už save ir aplinką. Vaikas, kuris nešioja sunkius daiktus, valo išlietus skysčius, neša savo kuprinę, išmoksta, kad jo pastangos svarbios. Tai nėra tik „suaugusiųjų pareigos“ – jis jau dabar yra atsakingas bendruomenės narys.
Kas nutinka slopinant?
Jei mažyliui nuolat sakome: „Tu per mažas, tau nepavyks, duok, padėsiu“, iš jo atimame galimybę patirti – „aš pats tai padariau“ – galią. Tokie vaikai dažnai išauga žmonėmis, bijančiais klaidų, greitai pasiduodančiais ir vengiančiais sunkumų. Jei vaikystėje vaikas nepatyrė jausmo „aš galiu tai padaryti pats“, jam bus sunku prisiimti atsakomybę suaugus – darbe, šeimoje, gyvenime. Jam gali atrodyti, kad viskas per sunku, kad reikia laukti, kol kas nors kitas padarys už jį. O juk norime, kad mūsų vaikai užaugtų žmonėmis, kurie gyvenimą priima kaip iššūkį, nebijodami klysti ar įdėti pastangų.
Kaip tai pasireiškia suaugus?
Tie vaikai, kuriems vaikystėje buvo leidžiama dėti maksimalias pastangas, vėliau darbe ir gyvenime:
• Nebijo imtis iniciatyvos. Jie ne tik laukia nurodymų, bet ir patys ieško sprendimų.
• Yra labiau už viską atsakingi. Jie supranta, kad darbus reikia atlikti iki galo.
• Yra kantrūs ir atkaklūs. Net kai susiduria su sunkumais, jie nesitraukia, nes žino, kad iššūkiai yra natūrali augimo dalis.
• Jie tiki savimi. Niekas jiems nepasakė: „Tu negali“, todėl jie yra tikri, kad gali.
Kitą kartą, kai vaikas užsispirs vilkti jam per sunkų daiktą, neskubėkime stabdyti. Tegul pabando. Tegul pajunta savo stiprybę. Galbūt jam teks sustoti, pailsėti, galbūt bandys ne vieną kartą, bet jam reikės paties svarbiausio: patirti, ką reiškia dėti pastangas ir įveikti iššūkį.
O mes galėsime stovėti šalia ir matyti, kaip auga ne tik jo rankų jėga, bet ir charakteris. Kaip jis tampa žmogumi, nebijančiu sunkumų ir iššūkių. Kas žino, galbūt būtent ši patirtis vėliau leis jam su tokia pačia energija ir pasitikėjimu priimti gyvenimo iššūkius, nes vaikystėje jis jau išmoko: „Aš galiu pats.“
