Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

DIdelės ir mažos kryžkelės

Aš pats! arba Subtilūs šventumo priešai

2019-11-22 | Pokalbis redakcijoje
artuma201911-rs-15-2.jpg

Kviesdamas į šventumą, Šventasis Tėvas Pranciškus įspėjo katalikus, kad neretai šventumo kaukę užsideda mūsų nuodėmingumas. Popiežius nekalba apie mums įprastas nuodėmes, kurias greitai pasmerkiame savyje, o ypač kituose; atvirkščiai, jis kalba apie ideologijas, kurios „suvedžioja daugelio krikščionių širdis jiems to nė nepastebint“ (GE 35). Jis kalba apie gnosticizmą ir pelagijonybę. Kas tai, kaip tai reiškiasi mūsų dienomis? Apie tai pasikalbėti pakvietėme šeimų konsultantę ir sociologę doc. dr. Nijolę LIOBIKIENĘ, Kauno kunigų seminarijos rektorių kunigą dr. Ramūną NORKŲ, filosofijos dėstytoją ir Aleksoto parapijos ištikimą karitietę doc. dr. Liną ŠULCIENĘ bei Artumos dailininkę, Tikėjimo ir Šviesos bendruomenių Lietuvoje koordinatorę Silviją KNEZEKYTĘ. Pokalbį veda vyr. redaktorius diakonas Darius CHMIELIAUSKAS.

Darius: Popiežius Pranciškus mėgsta kalbėti paprastai ir aiškiai, bet kalbėdamas apie šventumo priešus jis pasirinko sudėtingus žodžius – gnosticizmas ir pelagijonybė. Kaip manot, kodėl?

Nijolė: Popiežius, be kita, yra intelektualus žmogus, tačiau sykiu, manau, čia elgiasi kaip mokytojas. Dažnai susitikę su tikinčiaisiais matome, kad tai, kas mums regisi savaime suprantama, jiems visai neaišku. Labai svarbu žmonėms paaiškinti. Skaitydamas šį skyrių (36–63), puikiai supranti, kas yra gnosticizmas ir pelagijonybė, nes pats Pranciškus gražiai viską paaiškina.

Lina: Šitos dvi bėdos Bažnyčią ištiko ne kartą, ypač gnosticizmas, ir daug jai kainavo. Kai II–III a. krikščionys kovėsi su gnostikais, tai jiems atrodė didesnis priešas negu persekiojimai. Gnosticizmo reiškinys kilo Helenizmo epochoje, III a. pr. Kr., bet savo renesansą išgyveno mūsų eros II a. vid.–III a. pr. Tada buvo trumpam įveiktas, tačiau vienu ar kitu pavidalu vis atgimsta iki šiol.

Pelagijonybė, kilusi IV a., taip pat nuolat ištinka Bažnyčią. Mums pravartu žinoti ir apie vieną, ir apie kitą. Abiem atvejais raktinis žodis yra galia, būdinga pačiam žmogui. Gnosticizme – proto galia, kuria žmogus neva gali save išganyti per pažinimą, pelagijonybėje – valios galia, kai jis mano galįs save išganyti valios pastangomis.

Popiežius glumina vartodamas ir tokius žodžius, kaip „antropocentrizmas“, „imanentiškumas“, „subjektyvizmas“; tačiau jie visi nurodo į tą pačią mūsų laikmečiui būdingą bėdą, – žmogui pakanka savęs.

Darius: Kitaip sakant, mums Dievo nereikia, – mes patys galime viską pažinti, suprasti ir savo jėgomis bei valia padaryti. Tėve Ramūnai, pats kaip dvasios vyras, pažįstantis šių laikų žmones „iš vidaus“, ar atpažįstate, kad šios bėdos būdingos mūsų katalikams?

Ramūnas: Popiežius pirmiausia kalba apie katalikus – tuos, kurie egzistuoja registruose, tačiau realiai yra nutolę nuo Mišių – Eucharistijos. Šis nutolimas sukelia Šventosios Dvasios mūsų širdyje sausrą, sumažinančią pasitikėjimą Dievu, ir nebeuždega širdies meilei. Jei neturime šio meilės šaltinio, kuris gimsta iš Šventosios Dvasios, pasidarome, kaip popiežius sako, funkcionieriais – „sukalbame“ Rožinį, „atlaikome“ Mišias, aplankome ligonius, bet darome tai be meilės. Nutolęs nuo meilės priartėju prie tų šventumo priešų.

Silvija: Bet Pranciškus kalba apie mus, esančius Bažnyčioje. Tas pavojus gresia kiekvienam iš mūsų, kad ir kokie uolūs būtume.

Ramūnas: Tikrai taip, nutolimas nuo Šventosios Dvasios gresia ir mums, kurie aukojame šv. Mišias.

Nijolė: Popiežius sako, kad gnosticizmo apraiškų galima rasti ir teologijos fakultetuose bei seminarijose. Pasigilinę pamatytume jų labai daug. Antai, vieni įtikėję tam tikra literatūra, kiti užsidarę savo grupelėse jaučiasi teisūs ir turi atsakymus visus į klausimus, treti žino, kada bus pasaulio pabaiga. C. S. Lewisas Kipšo laiškuose rašo, kaip Paralius moko jaunąjį gundytoją: „Lakstymas po visas bažnyčias yra tai, ko mums reikia.“ Mes galime sakyti: „Aš einu pas jėzuitus, o ne į jūsų nusmurgusią apleistą bažnytėlę“, kitas: „Aš tai pas dominikonus.“ Kartais gnosticizmo formos tokios subtilios, kad jų net neįtarsi.

Ir kasdieniame gyvenime pastebiu tą patį gnosticizmą. Kai buvau medikė, girdėjau sakant: „Šitas vaikas negali gimti, nes mes žinome, kad jis bus nelaimingas“, arba: „Šita senolė yra nelaiminga, negali vaikščioti, protas atsisakė, mes žinome, kaip padaryti ją laimingą, – gražiai numarinti.“ Mes žinome, ką kitas žmogus galvoja, imamės atsakomybės spręsti kaip Dievas, nors iš principo mūsų žinojimas labai ribotas. Gnostiniu mąstymu vadovaujamės ir kurdami žmones mėgintuvėliuose.

Silvija: Sutinku, kad nebūtina gerai suvokti šių ideologijų, kad turėtum polinkį į jas. Manau, kad kai popiežius kalba apie gnosticizmą ir pelagijonybę, jis ir kalba daugiau apie tuos, kurie nesąmoningai perima šias ideologijas, kažką žino ir tuo pasitenkina, manydami, kad ir kiti turi tiek žinoti. Kai kurie, pavyzdžiui, Komuniją priima tik atsiklaupę ir bara tuos, kurie elgiasi kitaip.

Mane labai skaudino viešos katalikų pjautynės prieš Prezidento rinkimus. Perskaičiusi šį Šventojo Tėvo paraginimo skyrių supratau, kad viena grupė pasidavė gnosticizmui, o kita – pelagijonizmui. Abiejose pusėse buvo geri žmonės, trokštantys gero, bet vieni suabsoliutino protą, kiti – moralę, ir pradėjo tarpusavyje pjautis it gnostikai ir pelagijonai.

Lina: Popiežius paraginime nurodo tris gnosticizmo dėmenis: pirmas – pažinimo pirmenybė (tai, ką tikiu, galiu tobulai pažinti); antras – iškūnijimas (pasak Pranciškaus, tai – dvasingumas, nepajėgus prisiliesti prie kenčiančio Kristaus kūno kituose žmonėse); trečias – elitarizmas.

Darius: Tikrai neretai mes, katalikai, žinome visus atsakymus. Gal tai suprantama, juk turime Šventąjį Raštą, Tradiciją, Mokymą. Ar neklibina popiežius šitos mūsų nuostatos, kviesdamas suprasti, kad neturėtume dėtis visažiniais, net ir turėdami, kaip mes sakome, – tikėjimo kraitį?

Lina: Mes visi turime polinkį kelti save aukščiau už kitus, nežinančius, ypač tie, kurie esame įgiję išsilavinimą. Kita vertus, norėčiau paprovokuoti. Pranciškus kalba apie bendrą Bažnyčios situaciją, tačiau kai žiūriu į padėtį Lietuvoje, manau, kad mums... stinga tiek gnostistinės laikysenos (t. y. pastangos pažinti, suprasti ir išsiaiškinti), tiek pelagijoniškos (t. y. pastangos dalyvauti Dievo išganymo projekte man). Jeigu oponuočiau popiežiui, sakyčiau: „Nieko panašaus, Lietuvoje šventumui trukdo būtent gnosticizmo ir pelagijonybės stygius.“ Gyvendami vartotojiškoje visuomenėje išgyvename pastangos – tiek proto, tiek valios – stygių. Nejudame pažinimo link. Lietuvoje daug pusiau žinojimo, pusiau išmanymo, tariamos demokratijos tikėjimo klausimais, kuomet kiekvienas gali pateikti savo požiūrį, turi savo interpretaciją ir net nemano, kad yra gilesnis, autoritetingas, per daugelį amžių nugludintas doktrininių klausimų sprendimo lobynas. Klemensas Aleksandrietis (II–III a.) sakė, kad krikščionis yra gnostikas. Bet kai gnostikai į savo daržą nuožmiai pertempė visą evangelinį mokymą, tokio supratimo buvo atsisakyta.

Darius: Iš tiesų Lietuvoje trūksta mūsų, katalikų, savojo tikėjimo, krikščioniško gyvenimo pažinimo; dažnai nežinome, ką išpažįstame, ką švenčiame. Kita vertus, popiežius įspėja – net jei gerai pažįstate Šventąjį Raštą ir Tradiciją, tai gali skatinti keltis į puikybę ir jaustis pranašesniems už kitus. Lietuvos katalikas galėtų pasakyti: „Žiū, ir popiežius sako, kad gilinimasis ir skaitymas šventumui nieko neprideda. Reikia melstis, įmesti ubagui kapeiką. Tada būsiu šventas!“ Ar mes čia nesujaukiame žmogui proto?

Nijolė: Taip, žinojimo reikia, bet pažiūrėkite į Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Ji nebaigė teologijos studijų, bet skaitė Šventąjį Raštą, meldėsi, darė gerus darbus ir buvo paskelbta Bažnyčios Mokytoja. Tas, kuris nuoširdžiai tiki į Kristų, Dievo išganymu, artimo meile, daro gerus darbus, laikosi Dievo įsakymų, eina į Mišias – jis tikrai laimės amžinąjį gyvenimą. Turime jausti pusiausvyrą – jei pajėgi, esi įpareigotas žinoti, kitaip nusidedi tingėjimo nuodėme. Krikščionys turėtų daugiau studijuoti ir mąstyti, tačiau ne su galia, o Dievo šviesoje ir su meile. Juk Dievas mums davė protą, kad pažintume. Tačiau turime nuolat sau pripažinti: „Nesu tas, kuris turi visą žinojimą.“

Ramūnas: Teresėlė be galo mylėjo Dievą ir iš meilės, kurią Jam jautė, pradėjo jausti kito žmogaus sielos galutinį tikslą, prie kurio aš galiu prisidėti arba kuriam galiu pakenkti. Man atrodo, kad tai labai svarbu šitose diskusijose.

Darius: Tai vis tik reikia mokytis ir pažinti? Ar būtina skaityti Šventąjį Raštą ir suprasti, kas ten parašyta, gilintis, ką išpažįsti sekmadienį per Tikėjimo išpažinimą?

Ramūnas: Šv. Karolis Boromiejus Šventąjį Raštą skaitydavo atsiklaupęs, vadinasi, su nuolankumu. Nuolankumas yra atsakymas į daugelį klausimų.

Nijolė: Tikras žinojimas turėtų mums padėti įgyti daugiau meilės ir nuolankumo. Kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kiek daug nežinai. Būtų neišmintinga neigti, kad žinojimas yra gėris, bet svarbu, ką tu darai su žinojimu – iškeli save virš kitų ar geriau pažįsti save, savo pašaukimą, Bažnyčios mokymą ir galvoji, kaip pilniau tame dalyvauti.

Lina: Popiežius kaip priešnuodį gnosticizmui primena Bažnyčios poziciją. Pirma – suvokti savo žmogiškąjį trapumą, žinoti, kad tiesą pažįstame labai skurdžiai. Antra – paisyti dorybių hierarchijos. Aukščiau yra dieviškosios dorybės (jų centre – meilė), o žemiau – žmogiškosios.

Darius: Prisilieskime prie kito „keistažodžio“ – pelagijonybė. Popiežius išvardija, kaip ji reiškiasi: įstatymų manija; didžiavimusi socialiniais ir politiniais pasiekimais; demonstratyviu rūpinimusi Bažnyčios liturgija, mokymu ir prestižu; tuščiagarbiškumu, susijusiu su gebėjimu tvarkyti praktinius reikalus; polinkiu į savigalbos ir savirealizacijos dinamikas...

Lina: Pelagijaus poziciją galima aptarti trumpai: žmogus pats savo valios pastangomis gali pats save išgelbėti, be Dievo malonės atlikti misiją, kurią atliko Kristus. Panaši nuostata tais laikais buvo būdinga ne vienam Pelagijui. Dauguma to meto Bažnyčios Tėvų buvo įsitikinę, kad žmogus privalo bendradarbiauti su Dievo malone išgelbėjimo įvykyje. Krikščionys nemanė, kad vienas Dievas viską turi atlikti. Iš čia asketinės praktikos, apsimarinimų tradicija, kova su aistromis, kartais net rūstaus ir rigoristinio gyvenimo būdo pasirinkimas. Tačiau Pelagijus perlenkė lazdą. Jis sakė, kad žmogus viską pats gali, be Dievo malonės.

Šv. Augustinas daug rašė kovodamas su pelagijonybe. 418 m. Kartaginos, o 431 m. Efezo Susirinkimai ją pasmerkė. Bažnyčios nariai pamažu keitė nuomonę, ir mūsų laikus jau pasiekė nuostata, kad mes patys nieko negalime, už mus viską padarys Dievas. Lewisas ją vadina ne žmonių, o drebučių nuostata. Mano galva, šia prasme šiandien Lietuvoje išgyvename pelagijonybės stygių.

Nijolė: Manyčiau, kad yra du kraštutinumai. Vienas, kai žmogus nieko nedaro, gyvena bet kaip, mano, kad ir taip mylintis Dievas jį išgelbės, o kitas – kai mano, kad jei stengsis ir darys viską, kaip priklauso, tai pats išsigelbės. Lietuviai turi patarlę: „Dirbk ir Dievas padės.“ Tai reiškia, kad turi veikti, kiek gali, bet negalvok, kad pats viską padarysi. Jeigu žmogus yra be valios, net nesistengia nieko daryti, jis nieko ir nepasieks. Bet kai kalbame apie išganymą, turime suprasti, kad negalime ištempti savęs už plaukų kaip Miunhauzenas. Taip, reikia stengtis, bet savo valios pastangomis negali savęs išganyti. Kristus numirė už mus ant kryžiaus. Daug mokausi iš ligonių, sergančių priklausomybėmis: tol, kol jie manosi galį patys įveikti priklausomybę, tol nieko nevyksta; tačiau kai supranta, kad alkoholis, lošimas, seksas, narkotikai yra už juos stipresni ir be aukštesnės pagalbos nieko negali padaryti, pradeda lipti iš tos pelkės.

Darius: Mes, katalikai, dažnai esame schizofreniški – žinome, kad Dievas gali padėti, Jis yra visagalis, bet patys tvarkomės su savo problemomis. Kaip gyventi Dievo artumoje, su Juo bendradarbiaujant ir pripažįstant savo bejėgiškumą? Dažnai ir aš pats, kai būna sunku, sakau: „Dieve, padėk“, bet po to vis tiek nervinuosi, blaškausi, ieškau, kaip išspręsti problemą. Kaip 100 proc. pasitikėti Dievu ir 100 proc. padaryti tai, kas nuo tavęs priklauso?

Lina: Atsakymą gražiai sudėlioja pats popiežius: „Kad galėtume būti tobuli, kaip Jam patinka, turime nuolankiai gyventi Jo artybėje, <...> žengti išvien su Juo.“ Po to jis nurodo tarsi punktus: jei gyvensi Jo artybėje, galėsi leisti Jam ištirti savo širdį, tada pamatysi, ar esi teisingam kely, tada pažinsi Viešpaties meilės kupiną ir tobulą valią ir leisi Jam formuoti save kaip puodžiui (51).

Šventasis Tėvas mums primena, kur turime grįžti. Mes tai tarsi žinome, tačiau mūsų gyvenamoji tikrovė – melagė – pridengia šiuos žodžius taip, kad jie mums ima skambėti kaip šablonai, nepulsuojantys gyvybe. Reikėtų vėl grįžti prie pirmosios meilės, kurią pajutome Viešpačiui. Nieko naujo...

Nijolė: Popiežius gražiai sako, kad labai svarbu augti tikėjimu ir nuolankumu. Todėl reikalinga tiek gnostinė laikysena, kad žinočiau, ko mane moko Bažnyčia, tiek pelagijoniška – žinoti, ką turiu padaryti ir pajungti tam savo valią. Juk kartais ir sekmadienį į Mišias nueiti reikia daug pastangų. Tačiau ir valia, ir žinojimas nėra absoliutūs. Ne viską savyje pastebime, todėl čia galėtų padėti palydėtojai, sakydami: „Ar manai, kad pats viską gali pasiekti?“ Žmogus yra holistinė būtybė, ir jei suabsoliutini tik protą ar tik valią, o kita nuneigi, tampi problema ir sau, ir kitiems.

Silvija: Pranciškus ragina nebijoti Dievo artumo, t. y. artintis prie Jo. O tam turime išeiti iš savęs. Kai nori pažinti Dievą, mokaisi, bet vis tiek žiūri į Jį kaip į viršesnį už save, o eidamas Jo link ugdai valią. Tad svarbiausia – nebijoti.

Darius: Man nuostabu, kad popiežius, kuomet nurodo šventumo priešus, nekalba apie paleistuvystę, godumą, vartotojiškumą ir t. t. Jis kalba apie pagundą blogai naudotis protu ir valia – mūsų dvasinės sielos galiomis; tai, kas mus labiausiai išaukština, pasirodo, jog yra ir labiausiai pažeidžiama vieta.

Lina: Šitos dvi sielos galios yra ir Dievo paveikslas bei panašumas mumyse. Pats popiežius sako, ką mums daryti. Suvedžiau tai į keturis punktus. Pirmasis: „Kiekvieną raginu Dievo akivaizdoje paklausti savęs ir pagalvoti, kaip šie šventumo priešai (proto ir valios suabsoliutinimas; red.past.) gali reikštis mano gyvenime.“ Antras – „nuoširdus, iškentėtas, maldingas savo ribotumo pripažinimas“ (62). Trečias – pastanga gyventi Dievo artybėje. Ketvirtas – saugotis pagundos jaustis pranašesniam už kitus.

Darius: Taip paprasta! Ačiū už pokalbį. Sėkmės mums visiems tai įgyvendinti.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. gruodis 12

Artuma - artuma201912 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
LT-44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22