Nikolajaus Surinino nuotraukos
Nors Žiežmarių Šv. apaštalo Jokūbo parapija Kaišiadorių vyskupijoje gyvuoja jau daugiau nei 500 metų, dabartinė bažnytėlė gerokai jaunesnė. Kaip tik šią vasarą sukanka lygiai 100 metų, kai ji buvo pašventinta. Pastaruoju metu Žiežmarių parapijoje netrūko permainų: prieš metus naujuoju administratoriumi paskirtas kunigas Povilas Tekorius, rezidentu – kunigas Algirdas Akelaitis. Naujasis klebonas mielai dalijasi bendruomenės džiaugsmais ir troškimais, o parapijiečiai Živilė, Agnė ir Alvydas džiaugiasi būdami šios bendruomenės dalimi ir galėdami prisidėti prie jos puoselėjimo.
Kunigas Povilas Tekorius
Klebonas Povilas: Žiežmarių parapijoje – miestelyje, kaimuose ir gyvenvietėse – gyvena apie 6 tūkst. parapijiečių. Pirmajai Komunijai šiemet rengiami 36 vaikai, Sutvirtinimo sakramentui – per 20 jaunuolių. Tvirtai manau, jog tėvelių vaidmuo vaikų pasirengimo Eucharistijai procese yra esminis: jie yra tiesioginiai tikėjimo liudytojai ir pagalba vaikams išgyventi tikėjimą. Juk tikėjimo neišmokstama – jis perduodamas. Rengdami Sutvirtinimui žvelgiame į krikščioniškąją brandą ir jaunuolių sąmoningumą, mat būdami tokio amžiaus jie tapatinasi su aplinka ir autoritetais, renkasi, kuo gyvenime nori būti, kas jiems atrodo tikra. Kartu tai laikas atrasti Bažnyčią kaip bendruomenę, kurioje yra vietos ir jiems. Kovo mėnesį sutvirtinamieji Vilniaus Trinapolyje dalyvavo savaitgalio rekolekcijose. Manau, tai buvo gera pradžia aktyviau įsitraukti į tarnystes šv. Mišiose.
Svarbu, kaip patys matome ir vertiname pasaulį, kaip suprantame savo vietą jame ir savąjį pašaukimą. Viskas yra malonė ir dovana, jeigu taip pavyksta matyti; daug kas mūsų gyvenime vyksta stebuklingai veikiant Dievui. Didelė malonės dovana, kad mūsų parapijoje į šlovinimo giesme tarnystę įsitraukė Kanos šeimų bendruomenės narė Lina, kuri šeštadienių vakarais telkia jaunatviškam giedojimui. Neabejoju, tai padeda jaunimui atrasti giesmę kaip maldą. Parapijoje gyvuoja penkios Gyvojo Rožinio maldos mylėtojų grupės – daugiau nei 100 žmonių, kasdien besimeldžiančių Bažnyčios užtarimo malda. Kita grupelė moterų kasdien bažnytėlėje pusvalandį prieš Mišias meldžiasi Rožinį. Tai labai viltinga, nes ištikima. Parapijoje veikia ir Caritas , neseniai pasikeitė vadovė, tad kol kas esame susipažinimo kelionėje su daugybe minčių bei siekių. Iki šiol Caritas pagelbėdavo rengiantis atlaidams, tvarkant aplinką, bažnyčią, užsiimdavo įvairiomis labdaringomis veiklomis. Ir šiandien pagrindinis Carito siekis yra atrasti tuos mūsų bendruomenės žmones, kurie fiziškai ar dvasiškai vargsta, ir jiems atliepti. Carito telkimasis yra susijęs su parapijos bendruomenės formavimusi: mes pradedame vieni kitus matyti ir jausti vienas kito poreikius; taip žmonės ateina į artimesnį maldos gyvenimą ir nuoširdesnį bendravimą. Dalis parapijiečių socialinės pagalbos sulaukia ir iš Maltos ordino, jau daug metų veikiančio parapijoje.
Priimant įvairius sprendimus dažnai reikia bendruomenės palaikymo bei pritarimo. Tam gelbsti parapijoje veikiančios Pastoracinė ir Ekonominė tarybos. Juk lengviau darbuotis remiantis savo parapijiečių įžvalgomis, patarimais ir gebėjimais. Pastoracinės tarybos užduotis – organizuoti sielovadą parapijoje, ieškant tinkamiausių būdų ugdyti tikinčiųjų sąmoningumą ir sakramentinį bendruomenės gyvenimą. Ekonominės tarybos tikslas yra numatyti prioritetinius darbus, atsižvelgiant į parapijos lėšas bei galimybes. Vienas iš artimiausių siekių yra sukurti bendruomenės namus, todėl pradėti vykdyti klebonijos rekonstravimo darbai dalį namo pritaikant bendroms reikmėms. Didžiausias noras – bendri namai ir kiemas. Kad ir kaip būtų, buitis svarbi, todėl reikia kurti tokią aplinką, erdvę, kurioje bendruomenė galėtų susitikti, bendrauti, mokytis, augti ir svarbiausia, būti drauge. Laukia ir kiti reikšmingi remonto darbai bažnyčioje ir kituose mums priklausančiuose pastatuose, tad parapijiečių susitelkimas bus labai reikalingas. Bet ne viskas iš karto. Jau dabar širdį džiugina norinčių padėti žmonių iniciatyvos, siūloma pagalba. Kitas siekis – sukurti parapijos interneto puslapį.
Žiežmarių parapijoje iki šiol puoselėjamas gilus ir gražus kalėdojimo paprotys. Tik daug sunkiau jį tęsti, kai nieko nepažįsti. Todėl kreipėmės į tikinčiuosius, prašydami apklausti kaimynus ir sudaryti sąrašus norinčiųjų, kad kunigas apsilankytų jų namuose. Vieni pasiklausinėjo, kiti skelbimus pakabino ir taip informavo kaimynus bei mus, parapijos kunigus. Kalėdodami patyrėme daug šviesos ir nuostabos, nes matėme, kaip kai kurie žmonės laukia kunigo namuose ir altorėlius įsirengę, ir paveikslus papuošę, žvakes uždegę, o svarbiausia, surinkę visus namiškius į maldą. Kai tai patiri, supranti, kad žmonės laukia daugiau nei kunigo – jie laukia Kristaus, ir tai išties stiprina tikėjimą. Daugybė žmonių labai vaišingi, jų noras dalytis džiugina širdį. Kai kurių aplankytų kaimų bendruomenėse jaučiama ypatinga vienybė, organizuotumas, susitelkimas, bendravimas, rūpinimasis vienas kitu. Deja, dėl laiko stokos su rezidentu Algirdu iki šiol aplankėme tik dalį parapijiečių.
Kasmet paskutinį liepos sekmadienį Žiežmarių bažnyčioje vykstantys tituliniai Šv. apaštalo Jokūbo atlaidai pritraukia ne tik daugybę parapijiečių, bet ir svečių iš kitų parapijų. O šįmet mus džiugins ypatinga šventė – birželio 23-iąją švęsime bažnyčios 100-metį. Tą dieną bus teikiamas ir Sutvirtinimo sakramentas.
Į kvietimą būti gyva Bažnyčia atsiliepė keletas Pirmajai Komunijai besirengiančių vaikų tėvelių. Mama Živilė džiaugiasi galėdama prisidėti prie bendruomenės gyvenimo ir dalijasi savo patirtimis.
Živilė: Mano, kaip parapijietės, kelias čia prasidėjo labai neseniai, kai dukra ėmė rengtis Komunijai. Dabar, po daugiau nei pusės metų, nepaprastai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, galėdama save įvardyti kaip aktyvią parapijietę. Viskas įvyko savaime, pamažu – lankantis užsiėmimuose Pirmosios Komunijos vaikų tėveliams, kartu su kitais mokantis, dalijantis, meldžiantis, bendraujant ir viską priimant atvira širdimi. Dėl šių akimirkų tikėjimas ir malda tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, visada šildančia ir raminančia širdį. Į bažnytinę veiklą įsitraukiu skaitydama Dievo žodį Mišių metu ir kita veikla. Tikiu, kad augant dukrytėms visos kartu galėsime būti dar aktyvesnės. Viena ryškiausių patirčių mano tikėjimo kelionėje buvo sausį vykusios rekolekcijos su Vievio parapijos bendruomene. Tai buvo nepaprastas tikėjimo, vilties ir bendrystės laikas.
Parapijietė Agnė atskleidžia savo tikėjimo kelionę, pasakoja apie parapijoje vykstantį sielovadinį gyvenimą ir, įkvėpdama kitus savo asmeniniais išgyvenimais, visiems linki Dievo palaimos.
Agnė: Žiežmarių parapijoje esu nuo pat vaikystės. Labiausiai atsimenu laiką, kai rengiausi Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentams. Aktyvesnis tikėjimo kelias prasidėjo rengiantis Sutvirtinimui, kai jau buvau sąmoningesnė. Mišių metu man patikdavo skaityti skaitinius, giedoti kartu su kitais jaunuoliais. Labiausiai žavėdavo, kad giesmėms akompanuodavo ne vargonai, o elektrinis pianinas, gitara, būgnai. Esu dalyvavusi piligriminiame žygyje, stovykloje Varkaliuose, Jaunimo dienose Panevėžyje.
Pamatiniai tikėjimo žingsniai šeimoje buvo vyro pasirengimas Sutvirtinimui ir sužadėtinių pasirengimo Santuokai kursai. Dabar turime du mums Dievo dovanotus vaikus – Adomą ir Doratėją, kuriuos pakrikštijo kunigas Povilas. Juos laiminame, o dabar jau ir jie bando mus atkartoti ir laiminti. Kai bažnyčioje būna nešalta, Mišiose stengiamės dalyvauti kartu su vaikais. Paimame jiems žaisliukų ir taip kartu meldžiamės. Visi savaitgaliai, kai dalyvaujame Mišiose, mūsų šeimai yra šventiniai – tada būname geros nuotaikos, palaiminti, dėkingi vienas kitam. Skelbti Dievo žodį mums svarbu, nes norime pasitarnauti savo parapijai. Dažnai jaučiame kaltę, kad mažai prisidedame prie jos gyvenimo ir darbų, nes auginame du mažus vaikus, kuriems reikia daugiau dėmesio. Bet šiltuoju metų laiku, kai tik prasidėjo kunigų Povilo ir Algirdo tarnystės parapijoje, vyras savo rankomis talkino griovimo ir statybos darbuose, o aš gaminau kunigams maistą. Priklausome Vievio Dievo Motinos komandai, kurią palydi kunigas Povilas. Tai be galo išmintingas ir sąžiningas žmogus, tad mūsų šeima labai džiaugiasi ir mato, kaip pamažu atgyja Žiežmarių parapija: šeštadieniais vakaro Mišiose skamba ukulėlė, gitara groja kunigas Algirdas, gieda jaunimas, rekonstruojama klebonija ir įrenginėjama parapijos namų salė bendruomenei.
Ne kartą esame įsitikinę maldos galia. Buvo atvejų, kai kreipėmės užtarimo maldos į Dievo Motinos komandų judėjimo narius dėl sveikatos ir kitų rūpesčių. Kai žinai, kad meldiesi ne vienas, aplanko ramybė, tikėjimas ir viltis. Tai reikia pajausti, ir to linkėčiau kiekvienam.
Nuo gimimo Žiežmariuose gyvenantis parapijietis Alvydas nuoširdžiai ir atvirai kalba apie per daugelį metų čia vykusius pokyčius, giria kunigų užsibrėžtus siekius ir tikisi, jog ateityje jaunuoliai aktyviau dalyvaus Bažnyčios gyvenime.
Alvydas: Parapijos gyvenime aktyviau pradėjau dalyvauti tik prieš daugiau nei pusę metų, anksčiau negalėjau to daryti dėl buvusio darbo. Kai galiu, padedu talkose. Gruodį prisidėjau įrengiant prakartėlę, prieš Velykas – Kristaus kapą, prisidedu prie bažnyčios jubiliejaus šventės organizavimo. Esu ir Pastoracinės tarybos narys. Prieš priimdamas sprendimus, klebonas visada atsiklausia tarybos, savavališkai nesprendžia. Galiu pasidžiaugti, kad kiekvienas atėjęs naujas kunigas padaro didelių darbų, palikdamas savo pėdsakų: ir bažnyčia sutvarkyta, ir stogas suremontuotas, ir šildymas įvestas, dabar ir klebonija tvarkoma. Džiaugiuosi, jog metams bėgant su kiekvienu kunigu vyksta vis šiltesnis bendravimas, ypač dabar, atėjus jauniems kunigams Povilui ir Algirdui, kurie nuoširdžiai bendrauja ir labai gyvenimiškai išaiškina visas situacijas. Tad dvasiniu požiūriu vyksta didžiulė bendravimo su tikinčiaisiais pažanga. Vyrauja ir labai tinkamas finansinis požiūris dėl tikslingo parapijos pinigėlių naudojimo. Tiesa, galėčiau teigti, jog komandiniu požiūriu parapijos bendruomenė nėra labai tvirta. Į bažnyčią tai ateina, bet kai reikia kažką padėti, susirenka vos vienas kitas – trūksta aktyvumo. Bet labiausiai pasigendu jaunimo. Priėmus Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentus baigiasi daugumos jaunuolių bažnyčios lankymas, nėra ilgalaikio ryšio. Mano nuomone, didžiausias įdirbis čia turėtų būti tėvų. Esu pastebėjęs, kad tėvai tik atveža jaunuolius į bažnyčią, išleidžia juos ir išvažiuoja. Po to atvažiuoja pasiimti. Jeigu tėvai nedalyvauja ir nesimeldžia kartu su savo vaikais, tai nėra ko stebėtis. Reikia tikėti, jog ateityje jaunoji karta taps didesne bendruomenės dalimi, negu yra dabar.
Klebonas Povilas sako: „Reikia išlikti Bažnyčios vienybėje, kad pragaro vartai mūsų nenugalėtų, nes po vieną mes jau nugalėti. Būti bendruomene reiškia likti nenugalimam – būti palaimintam, įkvėptam ir gaivinamam Dievo Dvasios.‘‘
Nikolajaus Surinino nuotraukos
