Antanas, Marytė ir Algis. Misijų stotelės archyvo nuotrauka
Dr. Marija Stankus-Saulaitė
Visokios šventės ženklina balandžio mėnesį, įskaitant mano disertacijos nagrinėjimo autorių ir mano dėstytą žymiausią britų dramaturgą; skautų globėją šv. Jurgį. Gamta atgimsta, vaismedžiai skleidžia žiedus čia, JAV rytuose. Kitaip negu žiemą jaučiamės, tvarkomės. Pernai balandį, Didįjį penktadienį, mirė mano brolis Antanas.
Su mirties pasekmėmis jau buvau susipažinusi. Mūsų mamutė mirė 1979 m. lapkričio mėnesį; tėvelis 1989-ųjų vasarą. Mano mylimas vyras Algis mirė 2008 m. vasarą. Apie tokius išgyvenimus visos, visi suaugę iš patirties žinome, kiekvienas, kiekviena kitaip.
Algiui mirus jau žinojau, kaip elgtis, kadangi Seminarijoje islamą studijavau, skaičiau Šventraštį, kuriame patariama: prisimintina, kad iš Dievo ateiname ir pas Dievą grįžtame; raginama taip elgtis, kad bendruomenei nebūtų dar sunkiau; t.y. bandyti ramiai laikytis. Taip ir dariau.
Iš mūsų Waterbury miesto ligoninės Algį, tą rytą iš mūsų namelio ten išvežtą, malūnsparniu nuskraidino į Yale New Haven ligoninę. Neturinti jokios orientacijos, nors tame mieste daug kartų esu buvusi, kažkaip vis tiek radau ligoninę. Algis jau prijungtas prie aparatų, ko prieš valandą nebuvo. Visą dieną su Antanuku, tuo metu gyvenančiu Čikagoje, telefonu susisiekėm. Mane nuvedė į šalutinį kambarį, iš kurio pamačiau, kad Algiui dar blogiau. Po pusvalandžio mane pervedė į kitą aukštą, kur Algį bandė atgaivinti. Pasakiusi daktarams, kad kalbėsiu lietuviškai, Algiui kartojau, kad jį myliu, dėkoju jam už mūsų gyvenimą kartu, užtikrinau, kad viskas bus gerai. Kai pastangos Algį gaivinti baigėsi, padėkojau daktarams.
Sekančią dieną oro uoste Antanuką pasiėmiau ir buvom kartu per šermenis, laidotuves, savaitę po jų. Laidotuvių vakarą turėjau paskaitą universitete, ir man buvo svarbu tai atlikti, nes vasaros semestrą vieno vakaro paskaita lygu kitų semestrų visai savaitei. Antanukas laukė koridoriuje, kol baigiau, ir tada grįžome namo.
Prasidedant mokslo metams Canterbury privačioj gimnazijoj, kur su Algiu buvom dešimt metų dirbę ir gyvenę, per iškilmingą vakarienę mokyklos vadovas, apibūdinęs Algį, jo svarbą, gyrė mano elgseną. Bendruomenė mane stiprino, o aš jos savo elgesiu neapsunkinau. Sekiau islamo patarimus tokiam atvejui, kaip ir po Antanuko mirties.
Mūsų mamą, paauglystėje reumatine karštlige susirgusią, ištikdavo širdies priepuoliai, iki kol jai, jau mums pradėjus universitetus, pakeitė vožtuvėlį, ir vėliau antrąkart. Tėvelis ir mudu su broliu ją be galo mylėjom, tai kitur keliaujant su Antanuku paklausėm, kaip spręsti, nes gali staiga pasidaryti gyvybinis klausimas. Mama mums patarė keliauti, kur reikia, ir nebijoti. Taip susiklostė, kad abu su broliu tą rudenį gyvenom ne kitame krašte, o Čikagoj, ir tuoj namo parskridom su tėveliu būti. Algis, būdamas dar Kanadoje, laukė dokumentų emigruoti į JAV ir net be jų atskrido. Visi buvom su tėveliu tas dienas.
Mūsų tėveliui esant ligoninėj, devynerius metus po mamos mirties, paprašiau Algio jam ištarti tai, ko pati nepajėgiau, kad tėvelis gali nesirūpinti, mums viskas bus gerai, ir taip išlaisvinti jį nuo rūpesčio mumis. Antanukas iš Čikagos atskrido. Kaip ir per mamos laidotuves, liturgiją pravedė trys jėzuitai: Antanukas, Don Keegan ir lietuvių kilmės Mike Sala. Antanukas per abiejų mūsų tėvų laidotuves dalijosi mintimis, tai Algio laidotuvėms paprašiau Don viską pravesti, nes žinojau, kaip visa tai mano broliui sunku – sunku už save ir už mane. Už tėvų ir Algio laidotuves buvau aš atsakinga. Nedėvėjau juodų drabužių, o šviesius, viltingus, kaip ir liturgija; taip pat per Antanuko laidotuves.
Per marą keturis mėnesius gyvenau Vilniuje pas mane globojančius jėzuitus: atskridusi dviem savaitėm brolio aplankyti neturėjau būdo grįžti į JAV; pamokos tęsėsi nuotoliniu būdu. Savo mylimus jėzuitus turėjau progą kasdienybėje artimiau pažinti, kaip ir jie mane. Buvo gan smagu ir tikrai įdomu. Man atrodo, nors nežinau, kaip jiems, kad neblogai sutapom, sutarėm. Buvo progų pajuokauti, pasikalbėti, pasiginčyti. Valgėm prie vieno stalo. Mane priėmė į apribotą dėl maro liturgiją. Ta Didžioji savaitė ir šv. Velykos man ryškios, guodžiančios, pripildančios širdį.
Paskutiniai mudviejų su Antanuku susirašinėjimai JAV, jam lėktuve laukiant skrydžio. TMA – „Tave myliu, Antanukas“. Asmeninio archyvo nuotrauka
Su savo broliu pernai pavasarį kasdien bent trumpai telefonu pasikalbėdavom, nors visada, kur bebūtume, kažkaip kažkokiu būdu susisiekdavome. Mus skyrė septynios valandos, 6811 kilometrų. Tuo tarpu Antanas rašė, dirbo, buvo apsuptas mylinčių, mylimų žmonių; su kitais jėzuitais pravedė Gavėnios ir Didžiosios savaitės apeigas, klausėsi išpažinčių. Priėmė svečius, viešnias. Iki Didžiojo ketvirtadienio vakaro, turbūt vienintelį kartą gyvenime manęs paklausęs, pasakė tėvui Vidmantui, kad neturi jėgų Šv. Jonų jo taip branginamos bendruomenės liturgijoj dalyvauti. Tą vakarą susisiekiau su mums artima Renata, kuri su juo pabuvo mano vardu.
Po mamutės mirties man lyg pasaulis aptemo, bet buvo Algis ir Antanukas. Po tėvelio mirties, po kurios netrukus sūkurys dešimt mūsų medžių išrovė, man vis darydavosi silpna, bet buvo Algis ir Antanukas. Po Algio mirties rimtai susirgau, nors apie tai težinojo mūsų ilgametis daktaras ir keletą draugių, draugų, bet buvo Antanukas.
Visą rūpestį Antanuko laidotuvėmis apsiėmė jo mirtį liudiję jėzuitai, jo bendruomenė. Man tereikėjo nuskristi. Užsakyti skrydį padėjo giminaitis Virgis, kuris Vilniuj oro uoste mane pasitiko, suskubęs iš tolimo krašto kaip tik grįžti. Priėmė ir globojo eucharistietės, pas kurias tas savaites gyvenau ir kurių draugystė man padėjo gyti. Kai po šermenų vieną laiptą praleidau žengdama iš šv. Jonų tiesiog ėmusi skristi oru, už manęs greitai atsistojo sesė Marija, bandydama sulaikyti; kritau ant jos, ir ji – ant kieto grindinio. Daug Antanuko ir mano draugių, draugų apsupo, lydėjo. Bet nebuvo Antanuko.
Lietuvoje bandžiau laikytis tuo islamo patarimu prisiminti, kad tai grįžimas pas Dievą, iš kurio ateinam, ir neapsunkinti kitų savo liūdesio išraiška; susivaldyti. Vilkėjau šviesiai. Jėzuitai taip viską pravedė, kaip prašiau: ramiai, paprastai, be procesijų, be kalbų, be smilkalų, kurių ir Antanukas vengdavo.
Mudviem su Antanuku, kaip ir daugeliui kitų katalikų, brangi atsisveikinimo giesmė, kurią žymusis šį mėnesį gimęs britų dramaturgas perteikia truputį kitaip (žr. Hamlet 5. 5.4–5). Mes giedodavom lotyniškai ir dar povatikaniniais laikais dažnai ta kalba tebegiedama, kurios pirmoji eilutė: In paradisum deducant te angeli – „Į rojų tenuveda tave angelai“...
Kiekviena, kiekvienas širdyje laikome mylimus mirusius. Jie, jos tebesirūpina, esu tikra, mumis, bet jau kitaip – be laiko ir tolio ribų. Siekia mums širdį palengvinti, būti kartu, kalbėtis be ištartų žodžių. Būti mums pavasariu.
Projektą iš dalies finansuoja
