Balandžio Artuma: kad gyvenimas nebūtų pro šalį

Popiežius Pranciškus savo paskutiniame Velykų pamoksle ragino mus be perstojo ieškoti prisikėlusio Kristaus. Visur! Išskyrus kapą... nes ten Jo tikrai nėra. Artumos puslapiuose tai ir stengiamės daryti.

Balandį minėdami Lietuvos bažnytinės provincijos 100-metį, ieškome Dievo veikimo pėdsakų archyvų liudijimuose. Ar viskas tada buvo paprasta ir lengva? Anaiptol! Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS sklaido palaimintojo Jurgio Matulaičio laiškus, kuriuose galima perskaityti, kiek daug ginčų ir nerimo buvo rengiant šį projektą. Ir netgi kryžiaus, patirto paties palaimintojo Jurgio.

Istorikas Arūnas Streikus, remdamasis Vatikano archyvais, apžvelgia pirmus 10–15 Lietuvos bažnytinės provincijos metų. Nebijokime tiesos, ne viskas tada pavyko, tačiau dabar galime mokytis iš savo pirmtakų: uoliau gydytis okupacijos žaizdas, atidžiau klausyti ir vykdyti, ką mums šiais laikais pataria popiežiai ir Visuotinė Bažnyčia. Tam, kad dar po 10 ar 100 metų galėtume džiaugtis gausesniais Viešpaties vynuogyno Lietuvoje vaisiais.

Šiame numeryje susirūpinę klausiame: ar šiandien mes, katalikai, tikrai viską darome, kad išgelbėtume gyvybę? Šįkart – net pačių Krikščioniškųjų gimdymo namų... Visi aplinkui tik kalba apie demografinę krizę, rūpestį šeima ir gyvybe, tačiau kaip padedama šeimoms, kas daroma, kad būsimos mamos jaustųsi gerbiamos, kad vaikai gimtų saugioje aplinkoje, kad juos priimtų švarios, abortų krauju nesuteptos rankos? Negalime tylėti, kai rengiamasi uždaryti gimdymo namus, kuriuose gera gimdyti ir gimti.

Todėl balandžio Artumoje Valdonė Miliuvienė klausia pirmąjį Krikščioniškųjų gimdymo namų direktorių Kęstutį Stankarą – kaip kūrėsi šie, krikščioniškosiomis vertybėmis besivadovaujantys gimdymo namai, ir kodėl tokie mažesnieji namai tampa daug saugesne gimimui aplinka. Šią temą papildo Joana Gimberytė, savo straipsnyje klausdama, kodėl pastaruosius kelis dešimtmečius žodžiai „daugiavaikė šeima“ visuomenėje palydimi užjaučiančių arba net smerkiančių žvilgsnių?..

Artėjant Dievo Gailestingumo sekmadieniui ir Vilniuje vyksiančiam Pasauliniam Apaštaliniam Gailestingumo kongresui, Donata Špokaitė kalbina pačią Gailestingumo šventovės bendruomenę: tikintieji, asmeniškai patyrę Dievo Gailestingumą, šia malone dalijasi su Artumos skaitytojais ir kviečia nebijoti statyti Gailestingumo miestą.

O trokštantiems gilesnio dvasinio gyvenimo ir dar nežinantiems, kaip jį pasiekti, Fausta Palaimaitė trumpai, suprantamai ir žaismingai paaiškina, kaip eiti tikėjimo keliu, kad gyvenimas nebūtų pro šalį.

Aptarėme svarbiausius balandžio numerio tekstus, tačiau Artuma paliečia kur kas daugiau įvairių temų. Perskatę kunigo Artūro Kazlausko Eucharistijos liturgijos katechezę, sužinosime kad „Amen“ yra Dievo tautos parašas.

Gintautas Vaitoška toliau svarsto apie skaistą, šįkart apmąstydamas, kuo skiriasi lietuviški žodžiai „lytis“ ir „gimtis“. Ištikimai tęsiame Jono Pauliaus II Kūno teologijos vertimą.

Ada Sieger ir vėl kviečia montesorišku žvilgsniu pažvelgti į kūdikį su unikaliais jo poreikiais: ko jis nori išmokti, ir kaip galime rūpestingiau, neskubėdami jam padėti.

Marytė Stankus-Saulaitė mums jautriai primena, kad jau metai, kaip netekome jos brolio ir mūsų bei daugybės žmonių mylimo tėvelio Antano Saulaičio SJ.

O ar pastebėjote, kokios įdomios pastaruoju metu pasidarė visuotinės Bažnyčios apžvalgos Artumoje? Kur dar rastumėte taip atidžiai ir kruopščiai pristatomas svarbiausias praėjusio mėnesio Popiežiaus mintis bei Bažnyčios įvykius, paryškintus trumpais, bet sodriais apibendrinimais, kaip tai daro Romanas Kazakevičius iš Romos ir net paties Vatikano.

Šįkart Artumos viršelis – apie gyvybę, ne tiesmukai velykinis, tad vartant žurnalą justi visa persmelkiantis Prisikėlusiojo džiaugsmas ir viltis. Viltis prisikelti po visokiausių istorijos audrų, viltis gimti, viltis vis labiau atrasti Dievą ir Jo Gailestingumą. Ir, perfrazuojant kunigą Joną Jūraitį, viltis išsivaduoti iš absurdo, patikint Prisikėlimu.

Tad kviečiame drauge nepailstamai ieškoti Prisikėlusiojo!