Lineta Žebrauskienė
Kai 2021 metais mus pasiekė žinia, kad popiežius Pranciškus paskelbė apie XVI eilinį vyskupų sinodą – „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas ir misija“ – sau iš karto pasakiau: „taip“! Viskam, į ką būsime kviečiami šiame procese. Kodėl? Tai atsispindėjo Sinodo pavadinime. Nuo pat pirmų popiežiaus pasisakymų supratau, kad tai kvietimas ne į dar vieną bažnytinį renginį, bet į pokytį Bažnyčios gyvensenoje – tarpusavio santykiuose, sąmoningame dalyvavime mūsų misijoje. Popiežius kvietė visą Dievo tautą dalyvauti šiame Sinodo kelyje. Jis ne kartą pabrėžė, kad tai nebus tik vyskupų susirinkimas, bet katalikų kelias trečiajame tūkstantmetyje, kuriame mokysimės klausytis vieni kitų ir Šventosios Dvasios, kad atpažintume, kur Dievas šiandien veda savo Bažnyčią.
Pradedam keliauti kartu
Pirmasis kvietimas buvo prisijungti prie plataus konsultavimosi: vyskupijos bei parapijos visame pasaulyje paragintos įsiklausyti į tikinčiuosius, jų patirtį, lūkesčius ir sunkumus – apie Bažnyčią plačiąja prasme ir apie savo vietinę bendruomenę. Į pagalbą pasitelkiau dar du parapijiečius, ir sudarėme planą, kaip organizuosime sinodinius pokalbius, pakviesime kuo daugiau žmonių, kad jie galėtų kalbėtis, klausytis ir net svajoti apie Bažnyčią.
Nors 2021 m. pandemija dar nebuvo visiškai atsitraukusi, mums pavyko surengti net 48 sinodinius susitikimus ir užrašyti daugiau kaip 500 įžvalgų. Visos jos keliavo į Vilniaus arkivyskupijos bendrą „įžvalgų katilą“. Labai stebėjausi ir kartu džiaugiausi matydama, kaip žmonės atsiliepė į kvietimą: jie norėjo kalbėtis, būti išgirsti, dalytis savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Ypač aktyviai įsitraukė įvairios Katedros veiklos: šeimų, maldos grupelės, Alfa kurso savanoriai, Kolumbo riteriai, jaunimas, Caritas, chorai. Pavyko pakviesti ir socialiai pažeidžiamus žmones, lankiusius mūsų parapijos Carito „Išklausymo tarnystę“, taip pat Pirmajai Komunijai besiruošiančių vaikų tėvelius ir sužadėtinių kursų dalyvius; pasikviečiau net draugę, kuri beveik neturi ryšio su Bažnyčia, tačiau ir jos mintys pasirodė labai vertingos. Be galo džiaugėmės, kad ir mūsų parapijoje tarnaujantys kunigai, diakonas dalyvaudavo susitikimuose, klausėsi ir patys dalijosi savo patirtimi.
Visi šie susitikimai aiškiai atskleidė parapijiečių troškimą kurti, atnaujinti ir gilinti santykius Bažnyčioje. Pajutome, jog tai, kas vyksta, yra teisinga, prasminga ir jau dabar duoda konkrečių vaisių.
Sinodinė patirtis: nuo nacionalinių ir žemyninių etapų iki Sinodo išvadų
Pasibaigus konsultacijų etapui parapijose su smalsumu stebėjau, kokias įžvalgas surinko ir kokias ataskaitas pateikė Lietuvos vyskupijos. Perskaičiusi supratau: nors akcentai skirtingose vietose skyrėsi, visur juntamas tas pats troškimas – žmonės nori būti išgirsti ir kurti gyvesnę, atviresnę Bažnyčią.
Mane ypač džiugino, kad galėjau nuotoliniu būdu dalyvauti ir Europos žemyno Sinodo asamblėjoje, vykusioje 2023 m. vasario 5–9 d. Prahoje. Labiausiai prisimenu tuos pranešimus, kuriuose akcentuota, kad Bažnyčia – tai ne tik dvasininkija, ne tik hierarchai, bet visi mes, kiekvienas pakrikštytasis. Ir turime labai rimtai mokytis klausytis kito. Ypač įstrigo mintys apie būtinybę peržengti klerikalizmo ribas. Čia kalbama ne tik apie dvasininkus – pasauliečiai taip pat neretai prisidedame prie klerikalizmo kultūros, kai vengiame prisiimti atsakomybę arba iš įpročio viską paliekame „tiems, kurie žino geriau“. Po žemyninės asamblėjos kristalizavosi mintis: Bažnyčiai reikalingas kultūros pokytis. Pokytis, kuris prasideda nuo dvasinio atsivertimo – nuo širdies, santykių, mąstysenos. Tada prasidės ir struktūriniai pasikeitimai. Be vidinio virsmo Sinodas bus tik formalus procesas, bet ne tikras Bažnyčios atsinaujinimas trečiąjį tūkstantmetį.
Netikėtumai sinodo kelyje
Entuziazmo nepraradau ir vėliau: atidžiai sekiau Sinodo asamblėjos eigą per dvi sesijas – 2023 ir 2024 m. spalį. Tada visus nustebino popiežius Pranciškus, išsyk paskelbęs: „Baigiamasis dokumentas yra Petro įpėdinio įprastinio Magisteriumo dalis... Todėl prašau jį kaip tokį priimti.“ Neparašęs įprasto apaštališkojo paraginimo, Popiežius šiuo gestu tarsi patvirtino visišką savo pasitikėjimą tuo, kas vyko nuo 2021-ųjų iki 2024 m. Visi procesai – nuo konsultacijų vietinėse bažnyčiose iki nacionalinių etapų, žemyninių asamblėjų ir galiausiai dviejų baigiamųjų sesijų Romoje – Popiežiaus buvo įvardyti kaip Šventosios Dvasios ir visos Dievo tautos bendro veikimo vaisius.
Ir darsyk Pranciškus nustebino: jau gulėdamas ligoninėje jis patvirtino trejų metų Sinodo įgyvendinimo etapą (2025–2028). Tuo veiksmu Popiežius pakvietė – neįsidėkime Baigiamojo dokumento „į stalčių“. Turime įsigilinti į tai, kas ten parašyta, ir įgyvendinti ten, kur esame: savo vyskupijoje, parapijoje, bendruomenėje. Pati labai laukiau įgyvendinimo gairių, kad galėčiau pradėti jas taikyti parapijoje. Dėl objektyvių priežasčių – Šventojo Tėvo mirties ir naujojo popiežiaus Leono XIV išrinkimo – jų publikavimo teko laukti ilgiau, nei planuota, gairės pasirodė tik liepą.
Sinodas kaip visos Bažnyčios tikrovė
Turbūt mano entuziazmas apie Sinodą bei jo svarbą galiausiai pasiekė ir arkivyskupo ausis, nes buvau pakviesta prisijungti prie Vilniaus arkivyskupijos sinodinės komandos, kurios užduotis – „įžeminti“ Sinodo įgyvendinimą pas mus.
Laukė nuostabi patirtis – kelionė į Romą ir dalyvavimas Sinodinių komandų jubiliejuje. Pagaliau savo akimis išvydau seniai svajojau pamatyti Pauliaus VI salę Vatikane, kur vyko Sinodo asamblėjos. Dar labiau pradžiugau, kai gyvai pamačiau daugybę žmonių, iki tol tematytų tik ekranuose – tuos lektorius, kurie jau mokė, aiškino, vedė susitikimus apie Sinodinį kelią.
Kas labiausiai įstrigo šiame renginyje? Greta pagrindinės bendros sesijos ir Popiežiaus tylaus atėjimo į salę be jokių ceremonijų, vis tik labiausiai įsiminė susitikimai mažose grupelėse ir pokalbiai Dvasioje. Prie apvalaus stalo – kaip ir Sinodo asamblėjose – sėdėjome labai skirtingų šalių, amžių ir bažnytinių patirčių žmonės: šalia manęs – kunigas iš Japonijos, priešais – vyskupas iš Filipinų ir kunigas iš Slovakijos, dar – vienuolė iš Filipinų, nuolatinis diakonas iš Nyderlandų, vyresnio amžiaus moteris iš JAV, jauna moteris iš Škotijos…
Pradžioje meldėmės ir mąstėme Šventojo Rašto ištrauką. Tuomet kiekvienas galėjome per dvi minutes pasidalinti savo patirtimi sinodiniame procese. Po to tyloje apmąstėme tai, ką išgirdome. Ir vėl po dvi minutes – pasakyti, kas iš kitų žodžių man labiausiai atliepė: kas nustebino, pradžiugino, o gal net supykdė.
Štai tada ir pajutau: Visuotinė Katalikų Bažnyčia! Tai buvo pats aiškiausias viso jubiliejinio renginio suvokimas. Mes tokie skirtingi, visų problemos ir įtampos taip pat nevienodos, bet mus jungia vienas tikslas – augti kaip Dievo tautai, įsišaknyti Kristuje ir spinduliuoti Jo šviesą pasauliui ten, kur esame, gyvename, veikiame. Čia pamačiau labai daug ir labai skirtingų, bet be galo mylinčių savo Bažnyčią žmonių.
Dar giliau įsitikinau, kad Sinodas – ne apie vien struktūrines ar procesų permainas Bažnyčioje. Tai nėra renginys, kuris sužavi, bet nieko nepakeičia. Tai – neišvengiamas Bažnyčios buvimo būdas šiame amžiuje. Jei norime, kad Bažnyčia taptų sinodine, pirmiausia tokiais turime tapti mes patys: kuriantys bendrystę, dalyvaujantys, prisiimantys atsakomybę ir misionieriai ten, kur esame. Sinodo pavadinimas „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas ir misija“ man iš abstrakčių žodžių virto tikrove: tapo aiškus, konkretus ir „įsikūnijęs“ mano pačios patirtyje.
Iš Romos į savo bendruomenę
Grįžusi iš Romos jaučiau begalinį norą veikti. Parapijoje surengėme išplėstinį pastoracinės tarybos posėdį – pakvietėme ne tik tarybos narius, bet ir įvairių veiklų bei chorų vadovus, aktyvius parapijiečius. Supažindinau su Baigiamuoju dokumentu ir pakviečiau pokalbiui Dvasioje grupelėse. Klausimai pateikti paprasti, bet esminiai: kokios mano svajonės apie parapiją? Kuo konkrečiai galiu prisidėti, kad jos taptų tikrove? Kiekvienos grupelės įžvalgos buvo užrašomos.
Ką daryti su tuo, ką išgirdome? Nusprendėme suburti naują komandą Sinodo įgyvendinimui mūsų parapijoje. Ačiū Šventajai Dvasiai, kad į pakvietimą atsiliepė vienas kunigas, vienas pastoracinės tarybos narys ir dvi pasaulietės parapijietės – puiki sinodinė komanda! Pirminis mūsų tikslas – perskaityti Baigiamąjį dokumentą mūsų parapijos „balsų šviesoje“ ir išsigryninti, ką konkrečiai mes galime įgyvendinti vietoje. Ir su čia tarnaujančių kunigų, bendruomenės pagalba pabandyti tai padaryti.
Nežinau, ar pavyks. Nežinau, ar greitai sulauksime vaisių… Bet tikiuosi, kad mūsų bendrystė ir veiksmas jau yra vaisingas. Ir tikiu Jėzaus žodžiais: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Dvasios matematika visada kitokia, nei mums įprasta. Du plius vienas čia niekada nėra trys, o visada – keturi, nes Dievas yra tarp mūsų. Ar mūsų parapija ir Bažnyčia taps vis labiau sinodinė – tai yra, labiau klausanti, labiau tarnaujanti, labiau misionieriška – priklausys nuo to, kiek kiekvienas iš mūsų leisime Dvasiai veikti savyje ir bendruomenėje.
Projektą iš dalies finansuoja
