Antanas GAILIUS
Seniai seniai, kai Lietuvoje dar buvo tikri keturi metų laikai, kai šviesos vasarą kažkodėl būdavo dar daugiau, o tamsos žiemą – kur kas mažiau, kai mano mokyklos auklėtoja niekaip negalėjo suprasti, kodėl aš sekmadieniais vaikštąs į bažnyčią, nors šiaip juk esąs visai ne koks tamsybininkas, turėjau draugą, a. a. kunigą Zigmantą Grinevičių MIC. Jis buvo vaikštantis visokių gerų sentencijų rinkinys.
Jau tikrai nebeprisimenu dingsties, apie ką mudu kalbėjomės tą kartą, kai jis man pasakė, kad Bažnyčios namuose yra daug kambarių. Matyt, jau ir tada buvo dalykų, kurie man Bažnyčioje ne iki galo patiko.
Toji Zigmo sentencija mane lydėjo visą gyvenimą, tebelydi ir iki šiolei. Patinka man joje pati namų metafora. Patinka ir tai, kad kalbama apie skirtingus kambarius. Juk ir tikrai ne visi Bažnyčioje yra mums vienodai artimi, o būna ir taip, kad vieni, buvę net labai artimi, nutolsta, o kiti, lyg ir tolokai buvę, ima ir priartėja. Ne visus juk vienodai įsileidžiame į savo gyvenimą, ne visus vienodai priimame. Bet vis dėlto pripažįstame, kad ir jie yra mūsų namų gyventojai. Vienas bičiulis protestantų pastorius kartą labai konkrečioje situacijoje pasakė: „Privalome mylėti kiekvieną artimą, bet juk ne kiekvienas artimas būtinai turi tapti tavo žentu.“
Anuomet, tais tolimais laikais, Bažnyčios namus vaizdavausi greičiausiai kaip kokį vienuolyną, kur iš bendro koridoriaus esama durų į skirtingas celes. Žinoma, tuose namuose visados buvo ir koplyčia, ir valgykla, gal net vieta, kur švenčiamos namų šventės ar žiūrimas televizorius. Gražus buvo tas paveikslėlis.
Tačiau ilgainiui jis keitėsi, jame radosi ir ne tokių romantiškų spalvų. O šiandien jau mūsų namų galva, popiežius Pranciškus, sako, kad Bažnyčia turėtų būti kaip karo lauko ligoninė.
Pamėginęs įsivaizduoti, kad gyveni karo lauko ligoninėje, kur į koplyčią renkasi melstis ne vienuoliai švarutėliais abitais, bet visokie luošiai ir klipatos, kur valgykloje prėskas, nelabai patrauklus ligoninės maistas, o toje vietoje, kur buvo švenčiamos šventės, dabar jau irgi pristatyta lovų su vaitojančiais sužeistaisiais, nebūtinai jautiesi išsyk sužavėtas. Negalėtum smerkti žmogaus, kuris ilgisi ramybės, žvakių mirgėjimo, smilkalų kvapo ir varpų gaudesio.
Tačiau karo lauko ligoninė niekaip negali būti ramybės vieta. Ji todėl ir atsirado, kad už sienų vyksta mūšiai ir neramumai.
Aišku, galima mėginti gintis, neįsileisti ligoninės į savo namus. Bet juk iš knygų ir kino filmų žinome, kad tai beveik niekada nepavyksta. O net jei ir pavyktų – ar tada dar savo namus galėtume vadinti Bažnyčia?
Rašau apie tai todėl, kad gyvename tikrai ne jaukiame pasaulyje – ir ne vien todėl, kad jame pakanka tikrų karų, gaisrų, skurdo, pabėgėlių, bet ir todėl, kad ir šiaip nestokojame kasdienio sielvarto, nesėkmių ir negandų. Ir dar todėl, kad pačiuose Bažnyčios namuose irgi užtektinai nedermės ar net tikro priešiškumo. Antai, iš kaimyninės Lenkijos vos ne kas dieną ateina žinių, kad žmonės ten jaučiasi stumiami iš Bažnyčios. Kaip vienas tokių liudijimų neseniai į rankas man pateko Adamo Zagajewskio, puikaus poeto, interviu, kuriame jis stačiai sakosi nebevaikštąs sekmadieniais į bažnyčią, nes ten tauta iškeliama aukščiau už Jėzų.
Man patiktų gyventi Bažnyčios namuose iš gražaus jaunystės laikų paveiksliuko. Bet sutinku gyventi ir pagal išgales triūsti ir karo lauko ligoninėje. Tiktai nieku gyvu nenorėčiau gyventi komunalkėje, kur gretimų kambarių gyventojai arba plūsta vieni kitus, arba tiesiog nebesikalba. Nenorėčiau gyventi nė perdėtai švariuose namuose, iš kurių tie, kurie per menkai šluostosi kojas į kilimėlį, vejami lauk.
Bažnyčioje, kurią sekmadieniais lankau, Eucharistiją – bent jau Didįjį ketvirtadienį, o kartais ir per kitas dideles šventes – priimame abiem pavidalais. Seniai seniai, studijuodamas Vokietijos istoriją, patyriau, kad Reformacijos karų laikais dėl Eucharistijos taurės buvo net žudoma. Imdamas ją į rankas, kažkaip nejučia vis apie tai pagalvoju.
