Vyskupo Algirdo Jurevičiaus nuotrauka
„Sinodiškumas nėra tik metodas, bet gilesnis kvietimas būti gyva ir klausiančia Bažnyčia, kreipiantis mus pirmiausiai siekti išgirsti Dievo balsą, kalbantį mums šiandien, ir siekti jį įgyvendinti“, – sako arkivyskupas Gintaras Grušas, ne tik Vilniaus arkivyskupas metropolitas bei Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštalinis administratorius, bet ir Lietuvos, ir Europos vyskupų konferencijų pirmininkas, ir Šventojo Sosto Dvasininkijos bei Komunikacijos dikasterijų narys, o besibaigiant Vyskupų sinodo XVI asamblėjai išrinktas ir Sinodo generalinio sekretoriato tarybos nariu. Tad Artumadėkinga, kad arkivyskupas Gintaras savo itin intensyvioje darbotvarkėje rado laiko pasidalinti įspūdžiais ir įžvalgomis su mūsų skaitytojais.
Kokie reikšmingiausi jums įspūdžiai iš viso Sinodinio proceso – jo diecezinių, kontinentinių stadijų ir dviejų generalinių asamblėjų?
Man įspūdį paliko visos Sinodinio proceso stadijos, nes kiekviena iš jų atskleidė, kaip Dievo tauta visame pasaulyje ieško būti ištikima Evangelijai savo kontekstuose. Dieceziniuose etapuose buvo ypač reikšminga tikinčiųjų balsų įvairovė – troškimas girdėti vienas kitą ir dalyvauti Bažnyčios misijoje. Kontinentiniai etapai pabrėžė kultūrinį ir regioninį skirtingumą, tačiau tuo pačiu metu sustiprino vienybės pojūtį Kristuje. Generalinėse asamblėjose Sinodo metu patyriau, kaip Šventoji Dvasia veikia per brolių ir seserų dialogą, dalijantis net ir skirtingomis nuomonėmis.
Visas šis procesas man parodė, kad Sinodiškumas nėra tik metodas, bet gilesnis kvietimas būti gyva ir klausiančia Bažnyčia, vedantis mus pirmiausiai siekti išgirsti Dievo balsą, kalbantį mums šiandien, ir siekti jį įgyvendinti ne tik savo asmeniniame kelyje, bet ir mūsų bendruomeniniame Bažnyčios šeimos gyvenime.
Kokius svarbiausius akcentus išskirtumėte šio Vyskupų Sinodo Baigiamajame dokumente?
Sinodo Baigiamasis dokumentas pabrėžia, kad Bažnyčia yra kviečiama būti „keliaujančia drauge“ – bendryste, dalyvavimu ir misija grįsta bendruomene. Tai nėra tik organizacinis pokytis, bet gilesnis kvietimas atsinaujinti, peržiūrint savo santykius tiek tarp Bažnyčios narių, tiek ir su visa visuomene. Dokumente iškeliamas kvietimas būti įtraukiantiems, atidžiai klausytis ir priimti, neprarandant tikėjimo esmės. Šiame drąsiame kvietime Bažnyčia raginama būti gailestinga, atvira, tačiau kartu ir tvirtai liudyti Kristaus tiesą.
Vienas iš esminių akcentų šiame dokumente nuo pat jo pradžios (žr. šio Artumos nr. p. 26; red. past.) yra Krikšto pamatinė reikšmė. Mums primenama, kad kiekvienas pakrikštytasis turi unikalų asmeninį pašaukimą Bažnyčios gyvenime. Krikštas nėra tik įėjimas į Bažnyčią, bet ir pradžia misijos, kurioje kiekvienas narys yra kviečiamas aktyviai dalyvauti ir prisidėti prie Kristaus Bažnyčios misijos šiame pasaulyje. Šis kvietimas primena, kad bendrystė su Dievu ir vienas su kitu kyla būtent iš Krikšto malonės.
Dokumente taip pat akcentuojamas santykių atsinaujinimas. Bažnyčia kviečiama tapti bendruomene, kuri ne tik kalba, bet ir veikia iš meilės bei supratimo. Tikroji bendrystė atsiranda tik tada, kai mes vienas kitą priimame nepaisydami skirtumų ir kartu einame Kristaus nubrėžtu keliu. Tai ypač svarbu moderniame pasaulyje, kuriame žmonės dažnai jaučiasi atstumti ar nesuprasti.Baigiamasis dokumentasragina atverti duris tiems, kurie jaučiasi nutolę, ir parodyti, kad Bažnyčia yra namai, kuriuose yra vietos kiekvienam.
Šie akcentai – bendrystė, Krikšto reikšmė , pašaukimas, santykių atnaujinimas ir tikėjimo liudijimas– sudaro esminį Bažnyčios kelio atnaujinimo pagrindą, kuris skirtas tam, kad ji galėtų dar geriau atliepti šiandienos žmonių poreikius ir liudyti Kristaus meilę pasauliui.
Į ką, jūsų mamymu, reikalinga atkreipti (ypač) Lietuvos tikinčiųjų dėmesį?
Lietuvoje turėtume pabrėžti Sinodinio proceso dvasią – bendrystę ir atvirumą dialogui. Turime nuolat ieškoti būdų, kaip įtraukti įvairias bendruomenes ir žmones, kurie galbūt jaučiasi nutolę nuo Bažnyčios. Svarbu skatinti gilesnį tarpusavio supratimą parapijose ir vyskupijose, nepamirštant evangelizacinės misijos. Sinodo kvietimas būti bendryste pagrįsta Bažnyčia yra stiprus priminimas, kad Bažnyčia turi būti šeima visiems. Tai ne kažkokia programa, bet labiau kvietimas atsivertimui, naujam mąstymui ir santykių atnaujinimui.
Kas aktualiausia Lietuvai, ir kaip šios gairės taikytinos mūsų krašte?
Įgyvendinant Sinodo Baigiamojo dokumento gaires, būtina kurti daugiau erdvių dialogui ir tikinčiųjų ugdymui, ypač stengiantis pasiekti tuos, kurie šiuo metu Bažnyčios gyvenime nėra aktyvūs. Svarbiausias prioritetas – padėti žmonėms atrasti asmeninį ryšį su Kristumi per katechezę, evangelizacines programas ir socialinius projektus. Reikia skatinti parapijas aktyviau įtraukti tikinčiuosius į maldos grupes, Biblijos studijas ar tarnystes, kurios leistų išgyventi tikėjimą praktiškai.
Jaunimui ir šeimoms taip pat reikalingos erdvės, kuriose jie jaustųsi išgirsti ir įgalinti. Jaunimas turi galėti dalyvauti veiklose, kurios atliepia jų klausimus ir įtraukia į tarnystę, o šeimos turi būti palaikomos kaip pagrindinės tikėjimo bendruomenės, perduodančios tikėjimą naujoms kartoms.
Vis dėlto pagrindinis akcentas turėtų būti skiriamas tiems, kurie yra nutolę nuo Bažnyčios, siūlant atviras ir įtraukias programas, skatinančias žmonių sugrįžimą. Tik per dialogą, ugdymą ir gailestingumo liudijimą galime atliepti Sinodo kvietimui atnaujinti Bažnyčią kaip gyvą, visiems atvirą bendruomenę.
Vyskupo Algirdo Jurevičiaus nuotrauka
Kokie konkretūs žingsniai būtų tinkamiausi ir realiausi mūsų bendruomenėse, parapijose, vyskupijose, nacionaliniu mastu?
Parapijų ir vyskupijos atnaujinimas turėtų būti grindžiamas bendruomenės stiprinimu, savanorių įtraukimu ir aiškia metodine pagalba. Nemažai parapijų jau turi mažas grupes, pastoracines tarybas ir kitas veikiančias struktūras, tačiau svarbu padėti joms veikti labiau sinodiškai – savo veikloje įsiklausyti į Dievo balsą maldoje ir atpažinti Šventosios Dvasios veikimą per kitus. Šis sinodinis veikimo būdas turėtų apimti ne tik mažas grupes, bet ir parapijos pastoracines tarybas bei visas kitas bendruomenines struktūras. Parapijos gali tapti gyvomis bendruomenėmis, jei jos stiprins maldos gyvenimą, gilinant bendrystę ir bendrą atsakomybę už misiją.
Vyskupijos lygmeniu būtina steigti evangelizacijos ir formacijos centrus, kurie siūlytų mokymus, metodines priemones ir seminarus parapijų vadovams bei savanoriams. Reguliarios refleksijos, seminarai ir sinodiniai susitikimai leistų struktūroms išmokti ne tik veikti efektyviau, bet ir giliau įsiklausyti į Dievo vedimą. Šie žingsniai užtikrintų, kad Sinodinės gairės būtų įgyvendintos tiek parapijų, tiek vyskupijos lygmeniu, stiprinant visų bendrą atsakomybę už Bažnyčios misiją.
Gal dar matote ką nors svarbaus, į ką turėtume atkreipti dėmesį, ir palinkėtumėte Lietuvos katalikams, dvasininkams ir pasauliečiams?
Sinodiškumas nėra vienkartinis procesas, bet nuolatinis Bažnyčios kelias, kuris kviečia mus tapti gyva, atvira ir klausymu grįsta bendruomene. Šis procesas ragina ne tik kalbėti, bet ir klausytis – klausytis taip, kad galėtume atpažinti Šventosios Dvasios veikimą tarp mūsų. Klausymas – tai ne pasyvi veikla, bet drąsa įsiklausyti į kitus ir atverti širdį Dievo vedimui.
Vienas iš svarbių aspektų šiame kelyje yra pasauliečių vaidmens stiprinimas. Turime pripažinti jų dovanas, kompetencijas ir indėlį į Bažnyčios misiją. Tik veikdami kartu kaip dvasininkai ir pasauliečiai, galime tapti tikru Kristaus meilės ženklu pasauliui. Gyva bendruomenė, kurioje kiekvienas narys jaučiasi įgalintas ir reikšmingas, yra tikras liudijimas pasauliui, veikiamam susiskaldymo ir abejingumo.
Tačiau šiandienos dialogas tiek visuomenėje, tiek Bažnyčioje susiduria su rimtais iššūkiais. Socialiniai tinklai ir kitos modernios komunikacijos priemonės dažnai skatina priešiškumą ir skaldymą, formuodami atmosferą, kurioje siekiama, kad kitas priimtų „mano tiesą“, užuot ieškojus bendros tiesos. Ši tendencija lemia didėjančią poliarizaciją, kuri matoma ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Deja, šios tendencijos veikia ir Bažnyčią, nes mes visi esame šios visuomenės dalis.
Todėl ypač svarbu išmokti klausytis – pirmiausia klausytis Dievo maldoje, o maldos dvasioje įsiklausyti į savo artimą. Tik per maldą, atvirą dialogą ir tarpusavio pagarbą galime kurti tikrą sinodinę bendrystę, kuri tampa atsvara šių dienų susiskaldymui ir liudija tikrąją Evangelijos žinią.
