Ingrida Gudauskienė
unsplash.com nuotrauka
Ingrida Gudauskienė – turbūt aukščiausias bažnytines pareigas Lietuvoje einanti moteris pasaulietė, prieš metus pradėjusi vadovauti Vilniaus Šv. Juozapo teologijos institutui (tai Popiežiškojo Laterano universiteto filialas Lietuvoje, kuriame studijuoja kunigystei besirengiantys seminaristai). Biblinės teologijos mokslų daktarė prieš porą metų išleido plataus susidomėjimo sulaukusią knygą Biblijos vyrai ir moterys kryžkelėse, vedančią bibliniais vienas kito ieškojimo keliais. Visai neseniai skaitytojai, jau pamėgę šią Šventojo Rašto ekspertę, sulaukė antrosios Ingridos Gudauskienės knygos Galia ir teisingumas. Biblijos pranašai šiandienai. Šį kartą ji pakviečia klausytis pranašų, kuriais, pasirodo, galime tapti... kiekvienas iš mūsų ir netgi šiuolaikinių performansų kūrėjai. Artumos pokalbyje su autore – atsakymas į šį ir kitus klausimus.
Kodėl po tokios, sakytum, žemiškos knygos apie Biblijos vyrus ir moteris, naujoji – apie pranašus?
Taip, pirmoji mano knyga Biblijos vyrai ir moterys kryžkelėse išties yra perdėm žemiška. Ja kaip tik ir siekiau parodyti, jog Biblija yra žemiška, ji kalba mums ir apie mus, dargi kalba labai drąsiai, žmogaus tikrovės saldžiai nepadailindama ir necenzūruodama. Tai vadinu bibliniu antropologiniu realizmu. Tačiau bibliniuose pasakojimuose – ne tik žmogus, juose ir Dievas. Šie pasakojimai atskleidžia, kaip labai Biblijos Dievui rūpi visos ir visokios žmogaus tikrovės kertės, ne tik žmogaus maldos laikas, įvedantis tam tikrą atotrūkį nuo žemiškumo, kaip sakralus laikas, turiu minty, jog Biblijos Dievui rūpi žmogaus būtis ir buitis, jo šventės, bet ir jo kryčiai, duobės, sunkus ir sudėtingas grūmimasis už tai, kad žmogiškumo kodas vis labiau realizuotųsi tikrovėje, taigi, tikėjimo akimis – kad vis labiau realizuotųsi Dievo mintis apie žmogų. Išganymo istorija kaip tik apie tai – apie Dievo rūpinimąsi žmogumi rupiame jo žemiškume, tik paskui anapus perspektyva, o tiksliau, abi šios dimensijos – šiapus ir anapus – eina lygiagrečiai ir niekuomet neatsiejamos.
Tad Biblija labai žemiška. Kai dabar klausiate apie pranašus, regis, girdžiu, tarytum norėtumėte juos nuo šiapus atplėšti ar bent jau kažkiek pakylėti virš viso žemiško rupumo. Neįmanoma niekaip. Biblijos pranašai labai tvirtai stovi ant žemės. Taip, jie yra pagauti Dievo Dvasios ir jų žodyje – Dievo žodis, tačiau tai žodis, kuris veržiasi į istoriškumą, į tą sunkų ir sudėtingą žmogaus tapimo žmogumi kelią. Šis žodis – ne apie atotrūkį nuo istoriškumo, jei norite, nuo žemiškumo; jis apie prasmę istorijai, žmogaus būčiai ir buičiai. Knygoje Galia ir teisingumas. Biblijos pranašai šiandienai pasakoju kaip tik apie labai žemiškus reikalus bibliniame profetizme – apie tai, ką čia girdime apie tarptautinius santykius, apie propagandą, apie valdžią ir galią, ypač apie tai, kokia išties perversiška yra galia, kai ji nukreipiama prieš kitą. O galia juk gali būti ir dėl kito. Ar Biblijos Dievui rūpi ir tokie reikalai? Rūpi. Jis turėjo, ką apie tai pasakyti biblinio Izraelio laikais, o šiandien turi ir mums.
Koks trumpas pranašo apibrėžimas? Ar pranašai gali būti šiais laikais? Kokie jie? Kaip juos atpažinti?
Pranašas yra Dievo pašauktas atpažinti laiko ženklus, drąsiai stovėti teisingoje istorijos pusėje ir, apie visa tai skelbiant, drąsinti kitus rinktis teisingus dalykus. Viskas, čia trumpai. Dabar būtų galima aiškintis, ką reiškia Dievo pašauktas? Ką reiškia laiko ženklai, drąsa, teisinga istorijos pusė ir t. t. Apie visa tai ir yra biblinis profetizmas. Kad tai suprastume, pirmiausia reikia šią raštiją atidžiai skaityti. O kalbant apie šiuos laikus, tai taip, kiekvienas ir šiais laikais tam tikra prasme gali būti pranašu, nors ir ne tokiu pačiu pašaukimo ir įkvėpimo lygmeniu kaip Biblijos pranašai. Turiu minty universalų ir kiekvieno žmogaus prigimtinį Dievo poreikį, kiekvieno vidinį potencialą atsiverti gėriui, tiesai, prasmės įžvalgai. Kiekvienas gali tarti apie tai istorijai svarų ir gerai pasūdytą žodį ir nusivesti paskui save daugelį. O dar geriau, parodyti daugeliui Tą, kuris yra tiesos šaltinis. Tik nesupraskite klaidingai – neskelbiu jokio šių laikų pranašo atpažinimo kodo, kalbu apie kiekviename mūsų glūdinčią pranašišką dvasią, prigimtį, apie ypatingą vidinį žmogaus potencialą. Tie, kurie sugebėjo tai realizuoti, – istorijos didieji, šventieji, jei norime, – jie visuomet rodo į kažką daugiau už save. Ir tai mus ypač jaudina, nes paliečia kiekvieno mūsų to vidinio potencialo stygas. Kai paliečia, gimsta garsas, o garsas, kaip žinome, sklinda.
Kai kurie pranašiški Pirmojo Testamento pranašų veiksmai labai panašūs į šiuolaikinių menininkų performansus... Tad gal mums reiktų rimčiau žiūrėti į šiuolaikinį meną, kad nepražiopsotume kokio pranašo?!
(Juokiasi.) Į kai kuriuos pranašus išties galime pažvelgti tarytum į kūrybingus performerius. Ezechielis, Zacharijas, Amosas... Jų knygose labai išplėtotas vizijos žanras. Pavyzdžiui, Ezechielis Dievo žodį skelbė ypač skaudžiu Biblijos tautai Babilonijos tremties laikotarpiu. Tremtiniai klausia: „Kodėl mums tai nutiko? Kur mūsų Dievas?“ Ezechielis jiems atsako įspūdinga vizija apie tai, kaip Dievas palieka žmogaus nuodėmėmis suterštą šventyklą ir patraukia į rytus nuo Jeruzalės. Jei taip, tai Babilonijos kryptimi – ten, kur yra jo žmonės. Biblijos Dievas atmeta nuodėmę, tačiau žmogaus – ne. Biblijos Dievas ateina į žmogaus duobės patirties būklę, visokių duobių... Ezechielis regi kerubus, prie jų riedančius ratus, jo vizijoje sukonstruojama neįtikėtina „karieta“, viršum kerubų atsiduria Izraelio Dievo šlovė, jie išskleidžia sparnus, pakyla viršum šventyklos, paskui viršum miesto ir t. t. Šis vaizdinys kalba apie naują Ezechielio įžvalgą. Mat ano meto biblinio Izraelio sampratoje Dievas buvo „pririštas“ prie Jeruzalės šventyklos sienų, o Ezechielis Jį nuo jų „atriša“, pasakydamas, kad Dievas prisirišęs ne prie vietos, ne prie vienos tautos, o prie visų, prie savo žmogaus, kad ir kur tik šis būtų. Pabandykime visa tai įsivaizduoti – tuos siurrealistinius vaizdinius, garsus, suprasti jų simboliką, išgirsti šiuo reginiu provokuojamą galingą teologinį minties pokytį. Vizijos ir simboliniai veiksmai bibliniame profetizme – tai specifiniai literatūriniai žanrai, įdarbinantys ir mūsų vaizduotę, ir protą. Jų kalba nėra tiesioginė, ją reikia iššifruoti, kitaip neprasibrausime iki tokių pasakojimų prasmės.
Galėtume sakyti, jog kažkas panašaus vyksta ir šiuolaikiniame performanse – netiesiogiai kalbantis veiksmas, dalyviai, už viso to slypinti menininko įžvalga apie tikrovę, greičiausiai provokuojanti mus mąstymo ir veiksmo pokyčiui. Štai Vilniuje, palei Neries krantinę stovi garsioji skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Žanro požiūriu – tai skulptūra. Teatleidžia man menininkas ir meno kritikai, tačiau kaskart, kai pro ją pravažiuoju, matau performansą, į kurį įtrauktas visas miestas. Aš irgi tampu to performanso dalyve. Vienąkart galvoju, kaip tais vamzdžiais į upę, nelygu į istorijos tėkmę, teka visokios mūsų gyvenimo nuosėdos. Kiek jų? Kokios jos? Gal galėtume truputį apsišvarinti? Ne, galvoju ne apie ekologiją. Kitąkart tie klaikūs dujotiekio vamzdžiai man primena mūsų miesto žydų geto laikus, o rūdys ant jų kalba apie tai, kad visokioms perversijoms ateina galas... Matot, aš interpretuoju, bandau sugauti bent kažkiek meno kūrinio minties įkrovos, o tiksliau – pasiduoti tos įkrovos poveikiui, nebijau kūrinio polisemiškumo. Patinka mums ar ne, toji arka stovi, performansas vyksta. Nuolat. Man regis, mes nejučia į tą veiksmą įsitraukiame tiesiog emocijos ir klausimo galia.
Geras meno kūrinys provokuoja mus mąstyti apie save ir pasaulį. Šia prasme meno kūrinius galime pavadinti pranašiškais, nes apie mus jie gali byloti kažką svarbaus. Taip kad gero šiuolaikinio meno neverta pražiopsoti.
Ką Pati sau naujo atradote rašydama šią knygą?
Biblistikoje taip jau yra – tik prisilieti prie kokios Biblijos knygos, ir visada atsiveria kažkoks naujumas. Gali būti ne vieną kartą ją ar kokią konkrečią ištrauką studijavęs, ji vis tiek prakalbės naujai. Pirmiausia dėl to, kad apie tekstą visuomet yra ką nauja sužinoti, apie jo istoriją ir istoriją aplink jį, apie jo redagavimą, apie tekstą kaip literatūrą ir taip toliau. Visos tokios objektyvios detalės tampa įrankiais kažkokiai naujai įžvalgai, galbūt visiškai naujai interpretacijai. Vis tik man įstabiausia yra pamatyti biblinį tekstą kaip įtampų ar klausimų teritoriją. Rašydama šią knygą ir skaitytojams siekiau atskleisti, kaip pranašai vienas su kitu tartum diskutuoja, tarp jų požiūrių gali tvyroti tam tikra įtampa. Čia daug nepasakosiu, bet, pvz., Nahumas ir Jona. Šių pranašų vardais pavadintose knygose, kurios buvo parašytos skirtingose istorinėse epochose, vystomos visiškai skirtingos istorijos teologijos, ganėtinai prieštaraujančios viena kitai. Tai įtampos vieta Biblijos viduje. Arba, pvz., labai įdomu „sugauti“, kaip Zacharijas diskutuoja su kiek anksčiau už jį skelbusiu Deuteroizaiju, atsakingu už Izaijo knygos 40–55 skyrius. Jiems abiem rūpėjo Jeruzalės atkūrimas po tremties. Zacharijas radikaliai pakoreguoja Deuteroizaijo nupieštą atnaujintos Jeruzalės sienų vaizdinį. Galima sakyti, jo mintis progresuoja. Apie tai irgi pasakoju savo knygoje. Taigi biblinis profetizmas, kaip ir visa Biblija, yra ir įtampos, ir klausimų, ir minties šuolių teritorija. Man tokie dalykai – tikras deguonis, kaip biblistė jais kvėpuoju. Tada tu pamatai tą tikėjimo tradicijos vystymąsi, tradiciją kaip gyvybingą srovę, kaip Dievo ir žmogaus dialogo kelią. Šiame kelyje žmogus Dievą patiria, klausia Jo ir apie Jį, klausia apie save, siekia suprasti tai, kuo tiki. Ir, pasirodo, tai nėra statiška. Tai gyvybinga srovė, kurioje gali patirti ir įtampų, ir abejonių, visko. Dievas nenuleido iš dangaus Biblijos su saugiai supakuota tikėjimo sistema. Jis pakvietė žmogų istorijoje kalbėtis apie tai, kas šiam svarbu, apie jo patirtis, svajones, poreikius, galiausiai apie jo poreikį transcendencijos. O žmogus, kelyje besikalbėdamas su Dievu, atrado, kad visame tame – sudėtingoje jo istorijoje, jo siekiuose, svajonėse ir taip toliau – yra Dievo pėdsakai. Dievo įkvėpti bibliniai autoriai apie visa tai mums papasakojo tekstuose, kuriuos ilgainiui judaizmas, o paskui ir krikščionybė suvokė esant kanoniniais tekstais. Juose – ne sistema, net ne koks saugus prieglobstis, juose – ypatingas Dievo ir žmogaus vienas kito ieškojimas. Vis kažką truputį apie tai suprasti reiškia nuolatinį naujumą.
Tai, ką skelbia knygos paantraštė – ką Biblijos pranašai byloja šiandienai – neišduodate! Suprantama – patys imkit, skaitykit ir išgirskit. O gal vis tik bent kokią Jūsų nuomonės apie tai užuominą galėtų sužinoti ir mūsų skaitytojai, idant jie tuoj pat užsinorėtų tapti ir šios knygos skaitytojais...
Su Biblija nežaidžiama. Mano knygų galima ir nepaimti į rankas, bet Bibliją būtina ir kasdien. Gražiai yra pasakęs popiežius Pranciškus savo apaštališkajame laiške apie Dievo Žodžio sekmadienio įvedimą: Biblija nėra kažkokios elitinės grupės knyga, ji priklauso visai Dievo tautai, kiekvienam jos nariui, ji nėra skirta tik šventėms, tik liturginiam kontekstui, bet ir kasdienybei. Biblija visuomet yra aktuali šiandienai. Tiesiog būtina rasti laiko ją skaityti, o pastangos geriau ją pažinti irgi reikalingos.
Knygoje randame tokį apibrėžimą: „Pranašo pašaukimas iš esmės reiškiasi kaip tarnystė tiesos žodžiui.“ Ar tai nėra ir žiniasklaidos (ir konkrečiai – katalikiškos) pareiga – tarnauti tiesos žodžiui?
Aišku, kad taip! Sakyčiau, šiuo klausimu aktualus mano knygos skyrius apie pranašus ir prisitaikėlius propagandininkus (šypsosi).
Kokia tema dabar Jums aktuali? Kokios knygos laukti?
Šiuo metu intensyviai dirbu prie Jobo knygos, vis skaitau Naujojo Testamento epizodus apie Jėzaus susitikimus su moterimis, svajoju apie gilesnę Apreiškimo Jonui studiją. Kaip matote, turiu visai neblogą antiakedišką programą.
