Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka
Yves Congar OP
<…> Per amžius būta įvairių Bažnyčios gyvavimo pasaulyje stilių. Dvasios santykio su laikinumu neįmanoma apimti vienu vieninteliu pavidalu, ir nė viena forma niekada neapims pilnutinės Bažnyčios tikrovės, kurios esmė nepavaldi laikui ir nepriklauso žemiškųjų dalykų tvarkai. Bažnyčia laisvai naudojasi įvairiomis priemonėmis, kurias jai teikia istorija, kad galėtų gyvuoti ir veikti pasaulyje, tačiau pasilieka teisę – yra ne iš pasaulio, – atsisakyti to, kas buvo reikalinga tik tam tikru laiku, ir imtis naujų priemonių, reikštis naujais būdais.
Šiandien Bažnyčia pašaukta atrasti naują buvimo pasaulyje stilių. Autoritetingas Bažnyčios prestižas, jos valdžios pranokumo pripažinimas net teisės lygmeniu tiko ir net buvo reikalingas epochai, kai tikinti buvo visa visuomenė. Tais laikais, kad išmoktų vaikščioti, žmonės turėjo tik Bažnyčios balsą, kad nepargriūtų – tik jos rankas, todėl neprieštaravo, kad Bažnyčia būtų ne tik Jėzaus Kristaus pasiuntinė, bet ir žemiškosios santvarkos vadovė, užimanti aukščiausius postus, apdovanota jai priderančiomis privilegijomis, apgaubta šlovės aureole ir aprūpinta reikalingomis veikimo priemonėmis. Tačiau šiandien žmonės pasaulio reikalų tvarkymą perėmė į savo rankas ir taip į juos įsitraukė, kad visa kita jiems tapo antraeiliai dalykai. Pasaulis prarado andainykštę krikščioniškąją vienybę, jis suskilo, ir tikriausiai negrįžtamai. Nuolatinis patogesnio gyvenimo siekis skatina negailestingą konkurenciją, labai sudėtingų mechanizmų kūrimą, kursto nepasotinamus troškimus ir aistras, – tad vos tapę „karaliais“ žmonės netenka sveikatos, kurią išsaugodavo gyvendami paprasčiau.
Istoriškai žvelgiant, Bažnyčios padėtis šiandienos pasaulyje nėra nei geresnė, nei blogesnė negu praeityje, bet reikia pripažinti, ji labiau atitinka Evangelijos dvasią. Bažnyčia raginama atsisakyti ankstesniojo, praėjusiųjų amžių, kai rankose laikė skeptrą, gyvenimo būdo ir atrasti naują bendravimo su žmonėms stilių. Artimiausios Susirinkimo sesijos turėtų šį naują stilių, gimstantį iš asmeninių iniciatyvų ir visuose kraštuose veikiančių pažangesnių grupių veiklos, pripažinti visuotinės Bažnyčios ir jos aukščiausių instancijų lygiu.
Krikščioniškosios santvarkos laikais nebuvo griežto Bažnyčios ir pasaulio atskyrimo, jų tarpusavio trintis buvo silpninama, bet šiandien Bažnyčios ir pasaulio atskyrimas ir jų tarpusavio neatitikimas yra daug artimesnis Evangelijos logikai. Tai apsaugo nuo per didelio susitapatinimo su žemiškąja visuomene, nes tada kiltų grėsmė, kad Bažnyčios žmonės labai lengvai persiims pasaulio nuostatomis, nesigėdydami kalbėti jo kalba, nešioti jo livrėjų, puoštis jo padirbiniais ir dabintis jo varganais paauksuotais blizgučiais. Jei Bažnyčia nori dar būti bent kiek reikšminga pasaulyje, kuris tampa ar jau vėl tapo grynai „pasauliu“, ji turi likti vien Bažnyčia – Evangelijos ir Dievo Karalystės liudytoja. Būtent to labiausiai reikia žmonėms, būtent šito jie labiausiai tikisi iš Bažnyčios. Jei sudarytume visų reikalingų ir sveiku protu grindžiamų prašymų Bažnyčiai sąrašą, pamatytume, kad viską galima išreikšti vienu pageidavimu: tegul Bažnyčia būna mažiau „iš pasaulio“ ir tegu labiau būna pasauliui; tegul ji būna vien Jėzaus Kristaus Bažnyčia, evangeline žmonių sąžine. Svarbu, kad tik ji tokia būtų!
Apaštalų darbai bei Naujasis Testamentas parodo, kokie turėtų būti šio evangelinio buvimo stiliaus bruožai. Juos galima apibendrinti trimis turtingais dvasine prasme žodžiais: Koinonia, Diakonia, Martyria – bendrystė, tarnystė, liudijimas / kankinystė. <…> Visa, kas kyla iš Evangelijos įkvėpimo, instinktyviai veda šių trijų tikrovių link. Po daugybės gausių sėjų, daugybės garsių kvietimų, visai Bažnyčiai atėjo metas atrasti naują buvimo pasaulyje stilių: kurti, žadinti, palaikyti autentiškas broliškas bendruomenes, remti tarnystės ir jos organizavimo iniciatyvas, skatinti liudijimą.
Remdamiesi šiomis trimis tikrovėmis galėtume išplėtoti krikščioniškojo buvimo pasaulyje programą. Tai turėtų būti ne vien individualus, bet ir visos Bažnyčios siekis. Kokį vaidmenį vaidina šios trys krikščioniškojo gyvenimo ašys mūsų mokymuose apie tai, kas yra Bažnyčia? Ar kartais nesusidaro įspūdis, kad Bažnyčia galėtų apsieiti be krikščionių ir netgi be evangelinio gyvenimo?
Įgyvendinant tokią programą, neišvengiamai teks kritikuoti formas ir nuostatas, kurios tam tikru laipsniu galėtų išduoti šios programos tikslus. Tiesą sakant, jei įsitvėrę laikomės šių formų bei nuostatų, dažniau tampame aukomis negu kaltininkais. Norime gyventi palikimu, kuriam netrūksta nei didybės, nei pagarbą įkvepiančių nuopelnų, bet kurio archajiškumas, sustabarėjimas ir griozdiškumas trukdo rasti bendrą kalbą su žmonėmis, kaip šiandien to reikalauja Evangelija. Tose garbingose iš praeities paveldėtose formose pirmiausia drąsiai reikia kritikuoti tai, kas išduoda Evangelijos dvasią, kas mus (dvasininkus) atskiria nuo žmonių ir stato tarp mūsų pertvaras. Kai kurios prestižo formos, titulai ir insignijos, tam tikras dekoras, gyvenimo būdas ir apsirengimas, atsieta ir pompastiška laikysena bei kalbėsena sukuria atskirties struktūras, panašiai kaip sukuriamos ir sulėkštėjimo bei nuvertėjimo struktūros. Tai, kas kitados buvo didžiai vertinama pasaulyje, kuriame buvo daug mažiau judėjimo ir kuriame buvo stipriai įaugęs įprotis gerbti skirtingus rangus, šiandien tampa didžiausiu atskirties įrankiu – tai stato pertvaras ir trukdo išsakyti tai, kas brangu žmonių širdims. Kai kurie būdai reikšti dvasininkams pagarbą, gaubti juos aureolėmis ar palaikyti su jų asmeniu susijusį paslaptingumą šiandien duoda visiškai priešingų rezultatų. Tai ne tik nuo mūsų, kunigų, atitolina žmones, bet ir mus tolina nuo žmonių ir atskiria nuo jų. Todėl žmonių pasaulis mums tampa nepasiekiamas. Tai didžiulė nelaimė. Mes nesusitinkame su žmonėmis ten, kur jie labiausiai jaučiasi savimi, kur jie kalba nesivaržydami, nesuprantame jų sielvartų ir džiaugsmų, nemokame įvertinti sunkumų, su kuriais jie realiai kovoja. Tad gyvename žmonių tarpe, bet esame atskirti nuo jų neegzistuojančių dalykų nimbais.
Tam reikia ir vidinės pertvarkos, kad atpažintume kai kuriuos savo dvasios įpročius ar tam tikrus įsivaizdavimus, kuriuos lemia, bent jau praktiniame gyvenime, mūsų išpažįstama ekleziologija. Toli gražu dar nesuvokiame, kokios milžiniškos pasekmės yra to seno globalaus atradimo, kad visa Bažnyčia yra viena Dievo Tauta ir kad tikintieji ją sudaro kartu su kleru*. To nepripažindami, ko gero visai nesąmoningai, tebemanome, kad „Bažnyčia“ – tai klerkai, o tikintieji – tik lankytojai ar tik klientai, kurie naudojasi jos geru. Šis pasibaisėtinas Bažnyčios suvokimas yra taip stipriai įaugęs į daugybę struktūrų ir įpročių, kad atrodo, jog kitaip ir būti negali ir kad to nevalia keisti. Tai – tiesos išdavystė. Reikia dar daug pastangų, kad deklerikalizuotume savąją Bažnyčios sampratą, neardydami, žinoma, jos hierarchinės struktūros, bet grąžindami klerą į jo teisingą, tai yra tarnaujančių kūno narių, vietą. Lieka dar labai daug nuveikti, kad nuo moralinio lygmens, kai kiekvienas asmeniškai stengiasi būti nuolankus ir nori laikytis tarnystės dvasios, bet neatsisako kastų struktūros ir neišeina iš savo „privačių rezervatų“, pereitų į ekleziologinių sampratų lygmenį. Pagal apaštalą Paulių, įšventintieji Bažnyčios tarnai yra tarsi sąnariai ar nervai, užtikrinantys viso kūno pajėgumą judėti sklandžiai (plg. Ef 4, 16); jų užduotis yra telkti ir „aprūpinti šventuosius (t. y. tikinčiuosius) tarnystės labui“. Šią tarnystę atliekame visi be išimties, ir jos tikslas yra Kristaus Kūno ugdymas (žr. Ef 4, 12).
Kaip mums dar iki to toli!
Jei norime imtis šių būtinų pataisų ar apskritai tiesiog geriau suvokti padėtį, turime ieškoti naujų kalbėjimo ir bendravimo būdų – nerasime nieko geriau už atvirą Bažnyčios kalbėjimąsi su pasauliu, su kitais krikščionimis, atvirą kalbėjimąsi pačios Bažnyčios viduje: tarp klero ir pasauliečių, periferijos ir centro, ganytojų ir teologų ar skirtingų sričių specialistų, kurie turi ką pasakyti. Tik kalbėdamasis su kitu kiekvienas atranda ir savo buvimo tiesą, ir tik gebėjimas kartu susitelkti kiekvienam teikia stiprybės siekti iki galo savo asmeninių įsitikinimų įgyvendinimo. Bažnyčiai, kaip ir kiekvienam iš mūsų, sveikimas yra ne tik pastanga išlikti savimi, bet įgyvendinti ir savo santykio su kitais tiesą. Tik Bažnyčia, kuri kalbasi, bus neturtinga ir tarnaujanti Bažnyčia, pajėgi kalbėti žmonėms Evangelijos kalba: būti mažiau „iš pasaulio“ ir daugiau – pasauliui!
Yves Congar knygos Pour une Eglise servante et pauvre (Tarnaujanti ir neturtinga Bažnyčia) Paris, Cerf, 2014 (1963), paskutinis skyrius „Vietoj išvados“
Projektą iš dalies finansuoja
