Rimantė Tamoliūnienė
Simonui Daukantui atminti. Gražina Didelytė, ofortas, 1976 m.
2023-aisiais minėjome pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autoriaus Simono Daukanto 230-ąsias gimimo metines, pernykštę gruodžio 6-ąją sukako 160 metų nuo jo mirties; prie šios sukakties galime paminėti ir dar vieną apvalią datą – 210 metų, kai šis didis mūsų tautietis su dešimčia rublių kišenėje leidosi pėsčiomis per Lietuvą į sostinę siekti mokslo Vilniaus universitete. O 2025-ieji atneša dar vieną minėtiną sukaktį – 50 metų, kai 1975 metais žygeiviai iš visos Lietuvos, atmindami šią istoriko kelionę, organizavo žygį, pavadintą „Simono Daukanto taku“.
Šiuo žygiu siekta pereiti pėsčiomis nuo Daukanto gimtųjų vietų iki Vilniaus, prisimenant istoriko nueitą kelią ir jo skelbtas idėjas. Tokia tautinio etnokultūrinio sąjūdžio veikla buvo orientuota į krašto istorijos pažinimą, tradicijų puoselėjimą, tautinės dvasios ugdymą, o simbolinis Daukanto kelio pakartojimas skleidė savotišką pasipriešinimą svetimai kultūrai. Žygeiviai nešdavosi Simono Daukanto raštų knygą, kurią skaitydavo poilsio metu ir palikdavo pas patikimą žmogų etapo pabaigoje. Kitą savaitgalį čia sugrįždavo ir tęsdavo kelionę. Aplankant žymesnes vietas nueita apie 500 kilometrų. Sovietinė valdžia žygeivių sambūrius prilygino rezistenciniam pasipriešinimui, todėl keliauninkai neišvengė KGB sekimo, kai kuriuos net išsikviesdavo tardyti, reikalaudavo iš žygio pasitraukti, tačiau dalyvių ryžtas nugalėjo – Vilnius buvo pasiektas.
Viena iš žygio dalyvių grafikė Gražina Didelytė nešiojosi bloknotą, ką nors įdomaus pamačiusi, sustodavo, atsilikdavo nuo būrio, išsitraukdavo pieštuką ir keliais brūkšneliais apmesdavo eskizą, o vėliau užbaigdavo piešinukus paryškindama esmines detales. Menininkė buvo tylioji tų kelionių dvasia ir metraštininkė. Savo piešiniais ji įamžino žygį, užfiksavo to laikmečio nuotaikas, okupuoto krašto realijas ir tai, kas stiprino keliautojų dvasią. Šalia eskizų Didelytė rašydavo ir trumpus, bet labai taiklius komentarus, kartais pakartodama sutiktų žmonių posakius ar tik jų nuotrupas. Kaip prisimena rašytojas Juozas Prapiestis, žygeiviai labai vertino Gražinos dalyvavimą, nes ji pagaudavo tikrąją ir išskirtinę kelionės akimirkų vertę. Žygeiviai lankydavo piliakalnius, pilkapius, etnografinius kaimus, istorines ir įdomesnes gamtos vietas, buvo švenčiamos tautinės šventės ir pan. Menininkei tai buvo savotiškos patriotiškumo pamokos. „Keliaudama po Lietuvą su žygeiviais, kurių net vardų vienais metais nebuvo galima minėti, dalyvaudama kraštotyrininkų ekspedicijose, visą laiką girdėdama „Negalima“, „Uždrausta“, supratau, kad tik su tais žmonėmis galiu būti savimi. Ypač įsiminiau kelionę „Simono Daukanto taku“, kai visus 1975 metus etapais, kas antrą šeštadienį ir sekmadienį, susirinkdavo jaunimas iš visos Lietuvos sutartoje vietoje ir eidavo pėsčiomis, pasiskirstęs grupelėmis, pakely aplankydamas esančius piliakalnius, šventus ąžuolus, muziejus, kapines. Šis žygis simbolizavo sunkų Daukanto kelią į mokslą...“
Gražina Didelytė. XX a. 8 dešimtmetis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Gražinos Didelytės žygeiviško ciklo piešiniuose – kelionių vietos, žmonės, aplankyti sakraliniai objektai, tėviškės gamtos vaizdai, kaimo sodybos, ypač daug detalių: liaudies skulptūrų, architektūros, kapinių kryžių fragmentų – visa tai atspindi Lietuvos istoriją, pasaulėjautą, kultūrinį jos klodą. Menininkės vaizdiniuose sutelpa paslėptos prasmės, asociacijos, patirtys, juose jautriai susipynęs kasdieniškas ir sakralus pasaulis. Gyvastinga piešinių linija: kai kur ji trapi ir gležna, kai kur paryškinta ir tvirta, melancholiškai pulsuojanti ar neramiai trūkinėjanti. Kompozicijos erdvė vietomis taip ištuštėjusi, kad likęs tik svarbiausias įvaizdis, esmė ir nieko daugiau. Antai vieno lapo viduryje pavaizduota raudona ašara ir komentaras „Ateiname į Kražius“ – be jokių smulkmenų perteikta skaudi istorinė atmintis. Kelionėje grafikei buvo svarbi įspūdžio akimirka, sustabdytas laikas, perteikiantis labiau jausmus nei faktus. Minkšti objektų siluetai, švelnus modeliavimas, autentiški komentarai, atspindintys kelionės nuotaikų pabiras, – tarsi imi girdėti to nupiešto žmogelio, mojančio ranka, šalimais užrašytus žodžius: „Da kokie keturi kilometrai...“ Ypatingas buvo ir pats dailininkės piešimo procesas: pieštuką ji perpjaudavo į tris dalis ir dirbdavo tik su mažu, delne telpančiu galiuku. Šis žygeiviškų piešinių ciklas kaip lietuviškosios kultūros ženklas sugulė į jos pačios įrištą vienetinę ir unikalią knygą.
Deja, kagėbistams pro akis nepraslydo patriotiškai nusiteikusi menininkė. Kaip ir kiti žygio dalyviai buvo iškviesta į saugumą, tardoma, jai grasinta draudimu išvykti į užsienį. „Siaubingiausia ir ilgiausia diena mano gyvenime. Žmogus rupūžės veidu. Ne, nesunaikins jie manęs. Tardymas!.. Ko jie nori?“ – rašė dailininkė vėliau savo dienoraštyje. Nedaug trūko, jog ir vienetinė jos piešinių knyga, patekusi į KGB rankas, būtų pradingus. Viena iš versijų, kad kažkokiu būdu, gal kaip meno kolekcininkas, ją išgelbėjo kunigas Ričardas Mikutavičius ir atvežęs autorei prašė jos išsaugoti.
Vengdama saugumiečių akies, Didelytė sugalvojo dar vieną įdomų kūrybinį sprendimą, kuris šiais laikais iš tiesų kelia nuostabą. Įvairius savo kelionių įspūdžius, kuriuos norėjo išsaugoti, dailininkė pabandė surašyti į ilgą – kelių metrų ir 1,7 cm pločio! – baltą popierinę juostelę, kurioje sutalpino ne tik ranka rašytą tekstą, bet ir miniatiūrinius piešinukus. Susuktą į ritinuką tokią juostelę nesunku paslėpti mažoje dėžutėje. Šiandien tai dar vienas įdomus, kruopštaus darbo pareikalavęs to laikmečio metraštis, štai kelios citatos: „1975 antradienis, vasario 11-oji. Pro Šiluvą, Tytuvėnus – į Kurtuvėnus. Ir vėl miškais, kur, rodos, mešką sutiktum... Radom numestą tuščią koplytėlę, nupaišiau kryželį, papuošėm vainikėliu, prikalėm prie pušelės... O štai ir baltutėlis Šiluvos bažnyčios altorius, ir vėl išvydom stebuklingąjį paveikslą.“
Puslapis iš Didelytės užrašų knygelės
Dar vienas tekstas iš žygio atkarpos Paberžė–Bakainių piliakalnis–Šventybrastis: „Su Algiuku pavijom draugus Paberžėj. Ir vėl matau tuos gyvybės ir mirties simbolius Svirskio Kryžiuje. Ir visada matau juos naujai, vis giliau suvokiu jų esmę. Vėl gyvenu „Svirskio Lietuvos“ dvasia. Rodos, lengviau pasidaro tempt savąjį kryžių, kai pamatai tokią kančią, tokį sudvasintą veidą Svirskio skulptūrose. Tai tikrai nežemiškas menas...“
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kultūros puoselėtojas, kolekcininkas Domas Akstinas atrinko trisdešimt savitesnių Gražinos Didelytės žygio piešinių ir išspausdino atskira nedidelio tiražo knygele Simono Daukanto keliu, dabar jos jau neįmanoma gauti. O po menininkės mirties jos kūrybinio palikimo paveldėtojas Vygandas Čaplikas išleido piešinių albumėlį Simono Daukanto eskizai, kaip šio reikšmingo žygio paliudijimą.
Matyti Lietuvą, pajusti šalies istoriją – tokia žygio idėja šiandien mums primena, kad kiekvienos tautos laisvės pagrindas yra savo tautinės tapatybės suvokimas ir jos puoselėjimas.
