LR Seimo įsteigta Laisvės premija, kasmet įteikiama asmeniui, nusipelniusiam laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms, 2023 m. skirta Petrui Plumpai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjui, pogrindinės spaudos platintojui, žmogaus teisių sovietinėje sistemoje gynėjui. Už antisovietinę veiklą šis drąsios tiesos žmogus 1958–1965 ir 1973–1981 m. kalintas Mordovijos, Permės sričių lageriuose, Čistopolio kalėjime. Nepriklausomybės metais ėjo Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pareigas, buvo Vyriausybės patarėjas religijų klausimais. Šiandien 84-erių Petras Plumpa vis dar kupinas veiklos ir gilių gyvenimiškų įžvalgų, kuriomis mielai dalijasi.
Su jūsų sūnumi buvome vienoje katalikiško jaunimo grupėje, ir man vis būdavo neaišku, kodėl sūnaus pavardė Pluira? Greičiausiai konspiraciniais sumetimais pakeitėte vaikų pavardes?
Mano prosenelis, pavarde Gasiūnas, gyvenęs Rokiškio r. prie Latvijos sienos, įsiskolino dvarininkui ir turėjo eiti į lažą. Kadangi nesugebėjo atsilyginti, ponas jį baudė rykštėmis ir liepė bučiuoti ranką. O prosenelis ėmė ir apspjovė ponui ranką. Šis supykęs „išrūpino“ jam kelionę į Sibirą 25-eriems metams bei pakeitė pavardę. Taip prosenelis tapo Plumpa. Sugrįžusio iš katorgos ponui pagailo ir skyrė jam 2 ha žemės. Prosenelis pasistatė namus ir pradėjo naują Plumpų dinastiją. Aš pats, 1969 m. išėjęs į pogrindį, santuokos metu nenorėdamas, kad būtų persekiojama mano šeima, pavardę pakeičiau, kitaip tariant – suklastojau, nes rusiškai užrašytą ją lengva perdaryti į Pluirą. Taip „tarybinis elementas“ suklastojo tarybinį pasą, ir mano šeima tapo Pluirais. Ir aš šią pavardę nešiojau, bet kai suėmė 1973 m., saugumas atstatė mano senąją, o šeima taip ir liko Pluiros. Manau, nėra reikalo atkeisti pavardžių, nes jos ženklina naują dinastiją, antitarybinę.
Tai jūsų giminės šaknyse jau būta revoliucionierių dvasios?
Na, tai ne tiek revoliucionieriai, kiek užsispyrę savo tiesos gynėjai. Aš – ne masinių maištų prieš valdžią dalyvis, ir šiandien vengiu demonstracijų, protestų. Bet jei yra reikalas ginti tiesą, žmonių teises, tai tada įsitraukiu. Rusiškai tokie žmonės vadinami disidentais, arba pravozaščitnikais .
Gana jaunas pradėjote kovą už žmogaus teises. Kas išugdė tiesos siekį, neteisingos padėties supratimą ir žmogaus teisių gynimą?
Šeima išugdė. Tėvai ir broliai. 1944 m. atėjus sovietams, prasidėjo žmonių terorizavimas, ėmimas į kariuomenę per prievartą, pradėjo mūsų apylinkėje šaudyti žmones. Tai buvo Stalino komanda: Smert‘ špijonam, pagal kurią, jei žmogus miške ar laukuose aptinkamas be dokumentų, tai nušaunamas. Vyresnis brolis pabėgo iš sovietinės kariuomenės ir išėjo pas partizanus. Todėl namuose prasidėjo kratos. Aštuonis kartus kratė ir kaskart stribai vis ką nors pavogdavo. Šaudė aplinkui, namus buvo padegę. Tokia neteisybė mano šeimos ir tautos atžvilgiu giliai įsirėžė. Po kelerių metų išsivystė patriotizmo jausmas, kadangi partizanai mums į namus atvežė daug prieškarinės patriotinės bei religinės literatūros, žurnalų Trimitas , Karys, Kariūnas, Žvaigždė, Lurdas. Taip kilo noras įsitraukti į patriotinį judėjimą, literatūra formavo patriotinę sąmonę.
Plumpų šeima. Sėdi iš kairės: brolis Povilas, brolis Albertas; stovi iš kairės: tėvas Vladas Plumpa,
sesuo Eugenija, brolis Jonas, Petras Plumpa, kaimynas. 1955 m. Petro Plumpos asmeninis archyvas
1958 m. Vasario 16-osios išvakarėse ant Petrašiūnų šiluminės elektrinės 80 metrų aukštyje, keldamas lietuvišką Trispalvę, galvojote ne apie baimę, o apie duotą priesaiką tėvynei. Kada ir kaip ją davėte?
1955 m. Pandėlio mokykloje vyresnių klasių mokiniai sukūrė pogrindinę patriotinę-antisovietinę grupę, tai aš mokydamasis įsitraukiau, rašiau rašinius į jų leidžiamą rankraštinį laikraštėlį Laisvės varpas. Išbarstydavome ranka rašytus lapelius švenčių proga. Susekus ir išvaikius grupę, po metų susitikome Kaune, 1957 m. Vėlinėse. Jos tuo metu buvo pavirtusios demonstracijų diena. Mat per Vėlines 1956 m. Vengrijoje vyko sukilimas, tai ir Kaune, miesto kapinėse, po metų susirinko labai daug jaunų demonstrantų, gal kokie 3 tūkst., prie Dariaus ir Girėno paminklo sakė kalbas. Enkavėdistai pradėjo stumdyti žmones, vyko apsimėtymas akmenimis. Po šio įvykio buvusią Pandėlio moksleivių grupę įforminome kaip pogrindinę organizaciją, pavadintą Laisvę Lietuvai. Atsiradus grupei, kilo poreikis duoti priesaiką; tais pačiais metais, lapkričio 14 d., Kauno Ąžuolyne susirinkome ir davėme priesaiką kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Kadangi man didžiulę įtaką darė pogrindinė literatūra, tai maniau, kad ir kitiems ji gali būti įtakinga. Įsitaisėme ginklus esant reikalui, platinome literatūrą ir nutarėme kelti tautines vėliavas. Prieš Naujuosius išplatinome lapelius Kaune: autobusuose, autobusų stotyje, gatvėse, o Vasario 16-ąją planavome iškelti Trispalves. Studentės pasiuvo dvi vėliavas, vieną iškėlėme Kaune, o kitą Vilniuje. Kaune dirbau elektrinėje, o tai aukščiausia vieta mieste, tad ir apsiėmiau iškelti. Lipdamas su vėliava galvoji, kaip greičiau užlipti ir nenupulti, o priesaika motyvuoja: jei prisižadėjai, tai ir daryk.
Po vėliavos iškėlimo buvote tais pačiais metais suimtas ir nuteistas septyneriems metams griežtojo režimo lagerio. Būtent ten prasidėjo jūsų nuoširdaus, tikro tikėjimo kelionė. Kas ją įkvėpė? Ką gyvenime jums reiškė tikėjimas?
Vaikystėje mama išmokė žegnotis ir kalbėti poterius, bet nežinojau, ką tai reiškia, nežinojau, kad yra Dievas. Senasis tikėjimo mokymo būdas išmokydavo vaiką atlikti religinius veiksmus, kurių prasmės jis nesuprasdavo. Mano tėvų sodyba stovėjo netoli kapinių, ir kartą vaikščiodamas su septyneriais metais vyresniu broliu, būdamas šešerių, paklausiau: kas čia prie kryžiaus prikaltas? Brolis man pradėjo aiškinti, kas yra Kristus, ir aš tada patikėjau, kad yra Dievas virš manęs. Nuo tada pradėjo formuotis tikėjimas: atlikdavau išpažintį, eidavau į šv. Mišias. Bet iš tiesų nesuprasdavau jų prasmės, o jei nesupranti, tuščias tavo tikėjimas, netraukia tavęs, telieka bedvasiai veiksmai. Jei tik atlieki pareigą, negali būti aktyvus ir patirti laimės. Lageryje tikėjimas atsivėrė, nes susitikau kunigus: A. Svarinską, P. Raudą, A. Mocių. Šis ypač dvasingas žmogus rūpinosi ne tiek religinėmis formomis, kiek atskleisti esmę. Sakė, kad Dievas niekad vieno nepalieka, visada nori mums padėti ir apsireiškia dabar, kaip ir prieš 2000 metų. Jis man perdavė į sąsiuvinius ranka surašytus Fatimos apsireiškimus – L. Gonzagos da Fonsecos knygą Marija kalba pasauliui . Ji padarė didžiulį įspūdį. Po poros metų susirinko lageryje tremtinių inteligentų internacionalinė grupė: L. Karsavinas, V. Ardžiūnas ir kiti. Jie, buvę ateistai, pasikrikštijo ir kasdien rinkosi nuošalesnėje lagerio vietoje kalbėti vakarinių maldų. Visi mokėjo lotyniškai, rusiškai, lietuviškai. Pvz., Marijos litaniją visi kalbėdavo lotyniškai. Tos maldos man rodė, kad religija universali, meldžiasi įvairiomis kalbomis ir visi su Dievu susikalba. Toje grupėje buvau tikintis, bet nepraktikuojantis, ir visi nusprendė man padėti – nukreipti maldos spindulius į mane. Jie porą mėnesių kasdien meldėsi už mane. Vieną vakarą, skaitant Tomo Kempiečio Kristaus sekimą apie Švč. Sakramentą, apsivertė mano pasaulėvaizdis; visos tiesos, kurių nesupratau, staiga per akimirką pasidarė aiškios, ir viskas, ką toliau skaičiau, man buvo savaime suprantama. Nuo tada katalikiškas suvokimas užsifiksavo ir daugiau niekada nebuvo abejonių. Ta kolektyvinė malda, nukreipta į vieną tašką, veikia kaip gamtos dėsniuose. Kaip galima uždegti daiktus nuo saulės spindulių didinamuoju stiklu, taip dvasiniame pasaulyje sutelkta malda gali uždegti žmogaus sielą. Jei tėvai nukreiptų maldos spindulius į savo vaikus, šie pasikeistų. Tik visi religiniai veiksmai privalo būti sąžiningi ir nuoširdūs. Be meilės jie yra fariziejiškumas, tuščias religingumas.
Lageryje susirinkdavote melstis vien vyrai, ir vėliau, būdamas pogrindžio judėjime, veikėte kaip karys. Kodėl vyrui bei kariui reikalinga malda?
Britų karo kapelionas Kouplendas knygoje Kareivių psichologija rašo, kad žmogus negali turėti tvirto charakterio, jei neturi tvirtų įsitikinimų. Vaikystėje, dalyvaudamas politinėje grupelėje, buvau įsitikinęs ir jaučiausi teisus, kad priešai yra okupantai, kurie šaudo ir tremia, neteisingai elgiasi ir yra pavergę mūsų tėvynę. Todėl priesaika buvo duota sąmoningai, kaip šventas dalykas, o patekęs į lagerį esi nuginkluotas ir nieko negali: nei spaudos platinti, nei vėliavų kelti. Tada pereini į kitą fazę, kaip Mohandas Gandhi teigė: kas sako, kad religija neturi nieko bendro su politika, tai nežino, kas yra religija: religija keičia pasaulį ir aplinką. Ji nėra vien tik mano ir Dievo ryšys: tai ne tik aš ir Dievas, bet aš ir pasaulis, kuris priklauso man ir yra rūpesčio objektas. Jei turiu ryšį su aukščiausia Dievybe, turiu panaudoti jį pasauliui ir žmonėms keisti. Tai naujas kovos būdas už žmogaus sielą. Kovoti su priešu, primityviai žiūrint, tai jį nušauti, o Dievo akimis žiūrint, visi priešai yra Jo mylimi vaikai ir tikslas yra padaryti juos broliais ir seserimis; o tai reiškia – pakeisti jų sielas iš blogų į geras. Širdies, sąžinės pakeitimas yra priešo nugalėjimas krikščionišku požiūriu. Tam reikalinga malda. Taip religija tapo man naujos kovos būdu. Grįžęs po tremties vėl ėjau į pogrindinę nelegalią veiklą platinti krikščioniškos literatūros ir keisti žmonių sielų, tautos dvasinės būsenos. Mano giliu įsitikinimu, tik tuomet tauta išsilaisvins. Pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus . Taip ir atsitiko, Sąjūdis buvo tiesos pažinimo pergalė be ginklų. Jei Sąjūdis būtų pradėjęs ginkluotą kovą, būtų pralaimėjęs. Laimė, kad iškilę pakankamai dvasingi vadai neleido kovoti ginklais.
Kai gerbiamam Petrui paskambinau prašydama susitikti pokalbio, jis sakė, kad nieko nebus, nes jo gyvenimas niekaip nesutilps į vieną straipsnį. Ir, aišku, nesutilpo... Tad tęsinį skaitykite kitame numeryje.
