Šeimos metai jau visai rudenėja ir skleidžiasi nuostabiausiomis spalvomis. Štai dar vienas liudijimas. Jis toks paprastas, kaip paprasta širdis žmogaus, kuriam reikia tiek nedaug, kad būtų laimingas... Po Šilinių atlaidų gaudesio Šiluvos apylinkėse aplankėme MOCKŲ šeimą – ūkininką Saulių, jo mylimą žmoną Danutę ir aštuonis jų vaikus. Į nieką nekeisčiau to saulėlydžio, palydėto šios šeimos namuose, kur, kiek akys aprėpia, – laukai, miškai, dangūs ir visa supanti ramybė, kuriai nekliudo nei vaikų klyksmas, nei gyvulių banda...
Danute, Sauliau, kokiose šeimose patys augote?
Danutė: Atėjau iš kurčiųjų šeimos. Viską apie gyvenimą reikėjo sužinoti nuogirdom. Labai jauna įsimylėjau ir ištekėjau aštuoniolikos metų. Gal būčiau nepuolusi į santuoką, bet man labai trūko žmogiškos bendrystės. Išgyvenau, kad jei Saulius manęs neves, liksiu senmergė. Nuo pat vaikystės buvau vieniša, bijojau tokia likti.
Saulius: O aš augau su sesėmis, tėvelis gerdavo, į kailį mamai duodavo, dažnai tekdavo bėgti iš namų. Paguodą rasdavau bažnyčioje.
Danute, kaip susipažinote su Sauliumi?
Danutė: Pirmą kartą savo vyrą pamačiau nuotraukoje. Mane sužavėjo kareiviška uniforma. Nuotraukoje jis atrodė aukštas ir vyriškas. Saulius tarnavo karštuose kraštuose, o pas mus buvo šalta, tad grįžęs atostogų susirgo. Sesė ėjo jo lankyti ir drauge vedėsi mane, pamokė nestovėti įsitempusiai, kad neatrodyčiau tokia aukšta, o tiksliau – kad patikčiau Sauliui. Atėjau aplankyti vaikino iš nuotraukos, o pamačiau vyrą su valdiška pižama, šaliku ant kaklo ir susmukusiu chalatu. Pagalvojau: „Ups, visai ne tokį nuotraukoje mačiau.“
Ir visai neilgai padraugavę nusprendėte vestis?
Saulius: Mama skatino nesituokti, sakė, gal ne ta pusė, bet aš tiksliai žinojau, kad reikia. Jaučiau pareigą vesti, nes Danutei buvau pirmas vyras. Ji turėjo būti mano žmona. Nuėjom pirmą sykį į zagsą, padavėm dokumentus, o mūsų paklausė: „Ar turit problemų?!“ Ir pasiūlė pasiauginti žmoną, nes ji tuo metu neturėjo aštuoniolikos. Galvojau: „Ką čia šneki nesąmones?!“ Mat Danutė man nesakė, o aš ir neklausiau, kiek jai metų. Na ką... laukėm aštuoniolikos. Sulaukėm ir susituokėm.
Esate tikinti šeima. Iš kur tas Dievas jūsų paprastame gyvenime?
Danutė: Pas Viešpatį mane atvedė vyras. Taip jį ir įsimylėjau. Likau apžavėta, kai vieną rytą žydėjo vyšnios, o jis dviračiu parvažiavo į kiemą. Sauliaus sesers paklausiau, kur jis buvo. O ji atsakė, kad jis grįžo iš šventųjų Mišių. Ši diena buvo Dievo dovanota ir dabar, kai būna sunku, prisimenu būtent tą rytą. Vėliau eidamas pas Viešpatį, jis mane vesdavosi drauge.
Saulius: Po dvylikos metų santuokoje mūsų šeima buvo ant skyrybų slenksčio. Tuomet nusprendžiau sekmadieniais nebedirbti ir eiti į Mišias. Danutė pradėjo važinėti į Klaipėdą, į vidinio išgydymo grupelę. Vėliau atėjome į Kanos šeimų bendruomenę. Išmokome melstis kartu, laiminti vaikus ir maistą. Būdamas paauglys prašiau Viešpaties sveikų vaikų ir sau sveikatos. Tik žmonos neprašiau, bet Jis davė ir kartu nepamiršo, ko buvau prašęs.
Minėjote, kad išgyvenote sunkų laikotarpį...
Danutė: Taip, Saulius buvo įnikęs į priklausomybę. Neturėjau draugų nei vaikystėj, nei tuomet, nebuvo kam širdies atverti, o Saulius gėrė gudriai: po tris ar keturis butelius alaus per dieną, tačiau vakare būdavo gatavas. Važiuodavo už vairo su alaus buteliu tarpkojy, fermoj palangės irgi nuklotos alaus buteliais, žodžiu, kur eisi, ten buteliai. Kai sakydavau jam, kad blogą pavyzdį rodo vaikams, atšaudavo: „Jei nepatinka, lai nežiūri.“ Viskas griuvo, pati linkau į depresiją, sušlubavo sveikata, bet niekur nesikreipiau ir nėjau, nesėkmingai ieškojau psichologo pagalbos. Viešpats viską matė ir manęs pasigailėjo. Kartą per Marijos radiją išgirdau, kad yra telefono linija, kurioje dirba savanoriai. Paskambinau. Ačiū Dievui, kad man atsiliepusi moteris nepadėjo ragelio. Tik pamenu, kad verkiau, o ji tiesiog buvo ryšyje. Išklausiusi pasiūlė man nuvykti į vidinio išgydymo pamaldas. Ryžausi vykti ir, nepatikėsit, drauge panoro vykti visa mano šeima. Pravirkau ir šaukiaus Viešpaties sakydama, kad juk man reikia pagalbos, o ne jiems. Viduje prabilo balsas, kad tądien jiems buvo blogiau negu man.
Saulius: Vyras netampa alkoholiku iš karto. Kai gimsta vienas vaikelis, vyras gauna daug mažiau dėmesio. Jei dar vienas gimsta, dėmesio visai sumažėja. Taip ir aš likau su atimta dalimi... Tada alus pradėjo pildyti spragas. Po truputį atšalo santykiai, nebekurstėm šeimos židinio, kuris ruseno ruseno ir užgeso. Norėjau skirtis su savo Danute. Tik maniau, kad jei pirmas tai pasakysiu, tuomet būsiu neteisus prieš Dievą. Atėjo akimirka, kai Šventoji Dvasia prabilo vietoj manęs. Pasakiau sau: „Išsiskirti bet kas gali, o santuoką išsaugoti – ne kiekvienas.“
Danutė: Įsivaizdavau, kad daugiausia, ką Dievas gali duoti, – tai Sauliaus abstinencija. Tačiau, kuomet praėjus metams nuo tos dienos, kai jis metė gerti, viskas tik blogėjo, atrodė, kad žygiuojame į pragarą... Kažkas nerealaus, regis: Viešpats padarė stebuklą paimdamas alkoholį, tačiau niekas nepasikeitė. Ne kartą norėjau pasiimti vaikus ir išeiti, bet neturėjau, kur prisiglausti.
Ten, kur turėjo stovėti šeimos pamatai, pas mus beliko pelenai. Tai buvo alkoholio padarinys. Įprastai net švenčių nešvęsdavome kartu, nes visos jos baigdavosi baisiai. Turėjau atleisti savo vyrui. Klausiau savęs, kas yra atleidimas ir kaip turiu elgtis? Kaip angelą iš dangaus, sutikau močiutę, kuri palydėjo mane į bažnyčią, kad atlikčiau išpažintį. Širdyje apsisprendžiau atleisti, nes atleidimas visų pirma yra apsisprendimas, o toliau veikė Viešpats, kuris mums padėjo iš naujo statyti pamatus, ir tikiu, kad džiūgavo dangus, išgelbėjęs dar vieną santuoką.
Praėjo daug metų, kaip dabar sekasi išlaikyti tuos pamatus ir auginti vaikus?
Saulius: Dievas visiems duoda jėgų, o kaip kitaip! Aš neįsivaizduoju, kaip šeima gali auginti vaikus be Dievo?! Kaip jie vargsta?! Išorėje stengiasi būti gražūs, o vidus supuvęs ir sugriuvęs, visa paremta klausimu: „Kaip atrodysim?“ Ir mūsų gyvenimas nelengvas. Kai turėjom du vaikus, gyvenimas buvo ant ratų ir visiems pasakojau, kaip gerai gyvenam, bet kai gimė dvynukai... Niekam nieko nebesakiau. Kai sužinojau, kad žmona vėl laukiasi, sakiau: „Ką tu? Čia ne mano vaikai!“ Nežinau, kaip Viešpats sugeba mus užauginti tokius stiprius, bet kai ateina laikas – būnam pasiruošę gyvenimo išbandymams. Kartais galvoju: „Blyn, kaip su tais vaikais reik dieną ir naktį kariauti – tai vienam tas, kitam anas, visokių bajerių pridirba, o kada man gyventi reiks?!?“ Iš tiesų tai Jis duoda tų progų džiaugsmui. Nesakau, pinigėlių trūksta, nėra jų sočiai, bet turbūt patys nemokam elgtis su jais. Juk mėtosi daug daiktų, kurių iš vis nereikia.
Apie ką pasvajojat?
Saulius: Turim aštuonis vaikus, tikim, kad tuoj bus anūkų. Svajoju apie didelį stalą ir kiemą, kad visiems atvažiavusiems būtų gera ir smagu. Dar apie namą, į kurį galėtume pakviesti gyventi ir džiaugtis kitą šeimą.
Danutė: Saulius svajoja vairuoti fūrą ir pasiimti mane kartu pakeliaut po pasaulį, ir dar apie lėktuvą arba malūnsparnį, į kurį susodinčiau vaikus ir skristume pas močiutę. Tai tikros svajonės, kaip tikra viltis, kad senatvėje skraidysim parasparniais.
Už ką norėtumėte padėkoti savo žmonai/vyrui?
Saulius: Kaip tai už ką? Už vaikus! Ir labiausiai už tai, kad mane tokį pakenčia, net myli...
Danutė: Ačiū už kantrybę ir juoko dovaną, pagalbą svajojant ir atramą liūdint. Už tai, kad būtent jis yra mano vyras. Kai pagimdėme dvynukus, Saulius gulėjo palatoje pasitiesęs odinę striukę, tada pagalvojau, kad su šituo vyru galiu eiti ir į karą, ir į džiaugsmą.
Kas yra santuoka?
Saulius: Mes du ir Dievas – tikra trejybė. Čia ir yra visa paslaptis. Pats didžiausias stebuklas žemėje yra santuoka, nėra nieko didesnio. Tai džiaugsmo, skausmo ir vargo vaisiai.
Danutė: Santuoka yra Viešpaties kūryba. Niekas daugiau negali parinkti vyro ir moters buvimui kartu. Dar kai tikėjau horoskopais, žinojau, kad Saulius visai ne man skirtasis. Ir Saulius tikėjo, kad pagal horoskopą aš jam visai netinku ir mūsų santuoka negalima! Kur jau, tokia moteris su tokiu vyru. Kiek įsileidžiame Viešpatį į savo santuoką, tiek gražesnę ją turėsim. Labai paprasta – Dievas laimina žmonių kūrybą.
Saulius: Dievo reikia paprašyti. Daug metų neprašėm, tikintys, o neprašėm. Kaip klebonas sakė: jei neini į Mišias, neprašai Viešpatį stiprybės, tai veltui švaistai laiką. Ką uždirbu, viskas yra laikina, o ką sukuriu su šeima – lieka amžinai.
Ačiū už jūsų liudijimą.
Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ
