Kunigas Artūras Kazlauskas
Piligrimai iš Lietuvos Šv. Petro bazilikoje Vatikane. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka
Stoviu priešais Mozę, Romos Šventojo Petro grandinėse bazilikoje. Per keturias minutes dabar gali pamatyti autoriaus sumanymą: saulei tekant, pasiekus zenitą, leidžiantis ir nusileidus Mozės skulptūra pasirodo vis kitaip. Daug šimtmečių to niekas nematė. Kažkada langai buvo užmūryti. Skulptoriaus studijos ir užrašai apdulkėję. Reikėjo šiuolaikinių restauratorių. Ir XXI a. technologijų. Po devyniolikos restauracijos metų vienas garsiausių Michelangelo kūrinių prabyla taip, kaip sumanė didysis genijus.
Besikeičiančio Mozės vaizdas tą dieną man įkvėpė mintį panašiai pasižiūrėti į keturių dienų Lietuvos jubiliejinę piligrimystę Romoje. Daugiau nei du su puse tūkstančių vilties piligrimų iš Lietuvos ir mūsų išeivijos, trys dešimtys seminaristų, apie devyniasdešimt kunigų ir vienuolika vyskupų kasdien vis kitur, vis kitaip rodė mūsų Lietuvą ir jos Bažnyčią, ir Amžinąjį miestą, nuspalvintą lietuviškomis trispalvėmis, prakalbintą lietuviškai. Nesvarbu, koks lydėjo oras, žengėme pro keturių popiežiškųjų bazilikų – Švenčiausiojo Gelbėtojo ir Šventųjų Krikštytojo ir Apaštalo Jono Laterane, Šventojo Pauliaus už Miesto mūrų, Šventojo Petro Vatikane ir Šventosios Marijos Didžiosios bazilikos – Šventąsias duris. Čia būta ir nerimo, ir skubos, ir pykčio, ir džiaugsmo. Pagarbos ir egoizmo. Maldos ir pokalbių. Tylos ir šurmulio.
Mozė, Romos Šventojo Petro grandinėse bazilikoje. Artūro Kazlausko nuotrauka
Keturios didingų bazilikų aulos priglaudė Lietuvos žmones iš miestų ir kaimų, iš centrų ir provincijų, iš katedrų ir prezidentūrų; mažus ir jaunus, pagyvenusius ir senjorus, choristus ir orkestrantus. Daugelis pirmą kartą suprato, kas yra bazilika (graikiškai bazilea – karalystė) – romėnų architektūros kūrinys, kolonų koridoriais atvedanti į karališką susirinkimų erdvę Kristaus ir Jo Motinos mozaikų atvaizdų apsidžių skliautuose. Didingi konfesijų altoriai buvo centrais, simbolizuojančiais mūsų viltį – Viešpatį Jėzų ir tais šaltiniais, iš kurių išteka gyvybinga santykio su Juo Dvasia (Dvasios šešėlį išreiškia ir virš jų stūksantys didingi baldakimai). Ganytojų vadovaujamos Eucharistijos, visų vieninga malda, liaudiška ar šiuolaikinė, daug metų skambanti ar pirmą kartą nuskambėjusi lietuviška giesmė, lydima vargonų ir triūbų, birbynių ir kanklių, veržėsi iš tūkstančių krūtinių, ramindama ir keldama.
Du kartus – pirmosios piligrimystės dienos rytą ir vakarą – būrėmės Atgailos ir Sutaikinimo šventimui. Keturiasdešimt vyskupų ir kunigų daugiau nei dvi valandas klausė piligrimų išpažinčių, sutaikindami su Dievu ir Bažnyčia ir atverdami širdis priimti atlaidų malones. Jubiliejaus piligrimystė... Kaip čia neprisiminsi, kad prieš šimtą metų, 1925-ųjų Jubiliejuje, Romoje dalyvavo ir mūsų palaimintasis Jurgis Matulaitis. Ir pirmąją savo piligrimystės dieną atliko išpažintį būtent Laterane, kaip ir šimtai Lietuvos tikinčiųjų tą rytą. Dvylikos Apaštalų bazilikoje ir Švenčiausiojo Jėzaus Vardo bažnyčioje valanda Eucharistijos adoracijos kvietė ruoštis Lietuvos ir jos jaunimo globėjo šventojo Kazimiero iškilmei – piligrimystės kulminacijai – meldžiantis už visame pasaulyje pasklidusį ir keliaujantį po Romą jaunimą, besirenkantį savo pašaukimus.
Po liturgijų didžiosiose bazilikose – laikas didžiajai amžinajai Romai, jos kankiniams ir šventiesiems, jos menui ir architektūrai, jos istorijai, jos valgiams bei gėrimams.
Švenčiausiojo Jėzaus Vardo (Il Gesu‘) bažnyčia. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka
Vilties piligrimystė – tai santykių su Dievu, artimu, kūrinija peržiūrėjimas ir pertvarkymas. Eucharistija, išpažintis, adoracija ir asmeninė malda – keturi bendrystės būdai su Dievu. „Labas“, „atsiprašau“, „skanaus“ ir „ačiū“ – keturi žodžiai bendrystei su artimu. Ko galima linkėti sau pačiam? Meilės, džiaugsmo ir ramybės, kantrybės, didžiadvasiškumo ir gerumo, maloningumo, romumo ir ištikimybės, kuklumo, susivaldymo ir skaistumo – keturis kartus po tris – dvylika Šventosios Dvasios vaisių, leidžiančių man iš tikrųjų būti laimingam.
Romoje yra dvidešimt aštuonios Europos kelio bažnyčios. Apie Lietuvą (dėl jėzuitų įtakos jos kultūrai) kalbanti Il Gesu‘, arba tiesiog – Jėzaus bažnyčia, buvo ir Lietuvos piligrimystės Romoje centras. Čia jos išvakarėse šventėme dvejas Mišias. Rinkomės dviem įspūdingiems koncertams. Čia ilsisi ne tik šventasis šios bažnyčios sumanytojas bei Jėzaus Draugijos įkūrėjas Ignacas, bet ir mūsiškis pirmasis lietuvis kardinolas Jurgis Radvila. Čia pasiliks ir plakatas, kviečiantis Romos, Italijos ir viso pasaulio vilties piligrimus leistis į Jono Pauliaus II piligrimų kelią Lietuvoje. Į šį kvietimą atsiliepusieji dar kitaip galės pamatyti mūsų veidus tame krašte. Iš kurio dauguma atvykome į Romą. Ir kur (dauguma) sugrįžome. Kitokie? Kaip Vilties piligrimai?..
Laterano bazilikoje. Vyganto Malinausko nuotrauka
O kol kas – keletas vilties piligrimų įspūdžių:
– „Kelionė į Romą švenčiant Jubiliejaus metus tapo tikru vilties piligrimystės keliu. Tai buvo gili dvasinė kelionė į save – ypatingas gailestingumo metas. Jaučiuosi paliesta Dievo, apkabinta Jo meilės. Nuostabi bendrystė su kartu keliaujančiais žmonėmis pripildė širdį džiaugsmo. Širdis dainuoja“, – Virginija P.
– „Būti ten, kur tūkstančių žmonių giesmė ir malda kyla aukštyn, kur rankos susijungia meldžiantis „Tėve mūsų“, kur prie Laterano bazilikos merkiant lietui jauno vaikinuko rankose išdidžiai suplazda Lietuvos trispalvė... To negalima papasakoti. Tai reikia patirti!“ – Virginija K.
– „Ką patyrėme šioje piligriminėje kelionėje, neįmanoma apsakyti. Pamačiau gyvą Bažnyčią ir jos jėgą! Lietuvių susirinko apie 3000, malda kiekvieną dieną pagrindinėse Romos bazilikose buvo kažkas tokio! Jeigu Dievas už mus, tai kas gi prieš mus? Tikiu, Viešpats per tuos tūkstančius vilties piligrimų padaugins viltį tūkstanteriopai!“ – Deividas.
– „Mano pirmoji piligriminė kelionė, kuri pranoko visus lūkesčius. Būnant kelionėje, įspūdingų reginių netrūko tiek kraštovaizdyje, tiek didingose bazilikose, apeigose… bet tai kas vyko emociniame lygmenyje, sunku žodžiais įvardinti… Man tai buvo kelionė į savo širdį per Jėzaus meilę“, – Dovilė.
– „Maniau, kad į šį Jubiliejų nevyksiu, nes Romoje karts nuo karto lankausi. Palauksiu kito. Bet… 2050 metais man bus 72 metai. Ar begalėsiu keliauti Romon, ar būsiu čia – žemėje? Labai džiaugiuosi, kad su parapijos bendruomenės piligrimais leidausi į piligrimystės nuotykį, nes Romoje keletą dienų dominavo Lietuva, kai kuriose popiežiškosiose bazilikose buvo pirmą kartą meldžiamasi lietuvių kalba. Lietuvių nuoširdumas, preciziškai parengta liturgija, uždegantis giedojimas, žmonių bendravimas, vyskupų paprastumas... Ši piligrimystė labai sustiprino troškimą tarnauti kunigystės pašaukime, padariau kai kuriuos pasiryžimus, ji priartino manyje Jėzaus veidą“, – kun. Rytis.
– „Stipriausias išgyvenimas, o kartu ir įspūdis, buvimas Bažnyčios dalimi (banaliai skamba tik tol, kol tai žodžiai ant popieriaus lapo). Išgyventi Bažnyčią kaip gyvą organizmą, kurio dalimi ir aš esu, tai buvo ypatinga Dievo dovana. Nors ir maža esu dalelė, bet tas priklausymas Kristaus šeimai, kurios bendroje kraujotakoje gyvai cirkuliuoja Jėzaus Kristaus kraujas ir Šventoji Dvasia! Visa savo esybe, kiekviena savo ląstele išgyvenau tą buvimą bendrystėje. Antgamtinė Dievo dovana, palietusi širdį, užgniaužusi kvapą ir privertusi širdį stipriau plakti, šiurpuliukais bėganti per odą, ir vos sulaikomos ašaros dėl tokio galingo Viešpaties artumo... Ši malonė man jau turi savo vardą, tai – Jubiliejinė Dievo dovana“, – sesuo Dovyda LSSC.
– „Ta kelionė mano labai laukta. Nuo vaikystės svajojau aplankyti Romą. Esu labai dėkingas Dievui, kad padovanojo visą šį įspūdį, kad galėjau aplankyti visas keturias bazilikas. Labiausiai patiko Šv. Petro bazilika Vatikane. Džiaugiuosi, kad galėjau pamatyti ir kitus žmones, lietuvius, kurie atvyko į šią gražią ir bendrą piligrimystę. Galėjau gerai susipažinti. Esu labai dėkingas Dievui, kad visą tai sugalvojo. Gaila tik, kad popiežius Pranciškus tuo metu sirgo ir negalėjau jo pamatyti. Bet vieną vakarą buvau Šv. Petro aikštėje melstis Rožinio maldą. Žinojau, kad malda yra stipri, kad lietuviai irgi meldžiasi už popiežių. Ir tai yra stiprybė. Visa mano piligriminė kelionė – įspūdingiausia, kas buvo mano gyvenime. Linkiu, kad Dievas toliau būtų su jumis ir darytų visa pagal savo planą, ir kada nors padovanotų jums tokią kelionę“, – Markas (15 m.).
„Mane, kaip Marko mamą, labiausiai džiugino, kad išsipildė sūnaus svajonė nuvykti į Vatikaną. Tomis dienomis Roma tapo labai lietuviška dėl daugybės piligrimų iš Lietuvos. Širdis džiaugėsi dėl bendrystės, lietuviškai skambančio Dievo žodžio. Bazilikų ir kitų šventovių didybė ir grožis protu nesuvokiamas, žmogus toje didybėje toks mažas. Svarbiausia mano išgyventa žinutė – toje gausybėje žmonių, su dar didesne gausybe intencijų kiekvienas labai asmeniškai esame svarbūs Jėzui. Džiaugsmo atsargas gausiai papildė netikėtas susitikimas su Tikėjimo ir šviesos bendruomenės nariais iš kitų Lietuvos miestų. Ačiū jiems už šypsenas ir šiltus apkabinimus“, – Jurgita.
„Labiausiai palietė bendrystė: su kitais piligrimais, lydinčias kunigais ir pačiu Jėzumi. Panašiai kaip ir sūnui Markui, man neišdildomą įspūdį paliko vakarinė Rožinio malda už popiežių Šv. Petro aikštėje; apsilankymas pirmųjų krikščionių maldos vietose – San Sebastijano katakombose; kopimas keliais šv. Elenos atvežtais laiptais, kuriais Jėzus buvo vedamas pas Poncijų Pilotą; prie centrinių altorių lietuvių kalba pagrindinėse katalikų šventovėse Romoje aukojamos Šv. Mišios. Pripratom prie to, todėl kai išvykimo (Pelenų) dieną dalyvavom Mišiose nedidelėje (Romos mastu) bažnyčioje šalia vietos, kur gyvenome, buvo keista, kad jos vyksta italų kalba“, – Alvidas.
– „Labiausiai įstrigo sekmadienis Pauliaus už mūrų bazilikoje. Nes buvo vieni lietuviai, visi tilpom, visi – jėga. Jautėsi tokia ramybė, niekas netrukdė. Tas jausmas, kad didžiausiose pasaulio bazilikose ir ganytojai, ir žmonės gali lietuviškai melstis... Džiugu, kad sukvietė ir žmonės atsiliepė. Pasijuto bendras tikslas – Dievas, keliaujanti tauta, visi einame drauge“, – Jūratė.
– „Į jubiliejinių metų kelionę į Romą, tiesą sakant, nė neplanavome vykti. Esam Jono Pauliaus II piligrimų bendruomenės nariai, ir mus kartu su vyru paragino vykti bendruomenės vadovas Mantas. Tuo pat metu jau turėjome bilietus į Londoną. Tačiau širdyje jautėme aiškų kvietimą leistis į piligrimystę – kvietimą, kurio negalėjome ignoruoti.
Romoje prisijungėme prie brolio Pauliaus vadovaujamos grupės, ir būtent jis mus vedė per šią dvasinę kelionę. Ir subūrė į tvirtą bendruomenę, kurioje jautėmės priimti ir globojami. Vienas stipriausių išgyvenimų buvo perėjimas pro jubiliejinius Romos bazilikų vartus, – mūsų piligrimų grupė sustodavo, susiburdavome maldai ir giesmei, atsiprašydavome už savo, Bažnyčios ir pasaulio nuodėmes. Tai buvo ypatinga, gili ir suvienijanti patirtis.
Mes su vyru nuolat meldėmės už Lietuvos laisvę, už šį trapų ir neramų pasaulio laiką. Kiekvieną lietuvį „nešėme“ į maldą, prašydami Dievo dar vienos dienos gailestingumo – kad karas nepasiektų mūsų namų slenksčio. Tai buvo bendrystės ir tikėjimo kupina kelionė, leidusi išgyventi gilią ramybę ir viltį.
Vienas įsimintiniausių piligrimystės momentų buvo Jubiliejinis himnas. Kai jis pirmą kartą suskambo piligrimystės metu, norėjosi, kad niekada nesibaigtų. Žodžiai „o gyvybės ir vilties liepsna“ uždegdavo širdį – atrodė, kad kartu gieda ne tik lūpos, bet ir siela.
Ypatingas buvo ir maldos vakaras, kuriame tarnavome. Vieno vakaro metu vienoje Romos bažnyčioje vyko koncertas, o kitoje – Dvylikos Apaštalų bazilikoje – paprastos, bet itin gilios pamaldos su adoracija, giesmėmis ir užtarimo malda. Dievas prakalbo į mūsų širdis paprastai, bet labai galingai. Žmonių nebuvo daug, bet kiekvienas atėjęs atrodė atnešęs savo širdį kaip auką. Drauge šlovinome Viešpatį – vienas už kitą. Tai ir yra tikroji piligrimystė, kai kartu meldžiamės, šloviname ir užtariame vieni kitus. Tai visuotinės Bažnyčios grožis ir stiprybė.
Ši piligrimystė į Romą buvo ne tik kelionė į šventąsias vietas – tai buvo kelionė į savo širdies gelmes, į tikrąjį buvimą su Dievu ir bendrystę su kitais. Jubiliejiniai metai mums tapo atsinaujinimo ir sustiprėjusio tikėjimo laiku, kai Dievo artumą galėjome jausti kiekviename žingsnyje“, – Ieva ir Faustas.
Šv. Pauliaus bazilikoje už Miesto mūrų bazilikoje. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka
Ir vyskupų mintys iš homilijų:
– Vyskupas Rimantas Norvila, kovo 1 d., Laterano bazilikoje: „Jubiliejus, šių dienų piligrimystė, o kartu ir Šventoji Dvasia mus, čia susirinkusius, tepaskatina pamąstyti ir apsispręsti labiau įsijungti į Bažnyčios misiją savoje parapijoje, vyskupijoje mums galimais būdais ir taip tęsti Kristaus pradėtą misiją. Išties, kur bedirbtume, kokia mūsų profesija, kokios galimybės bebūtų: ar malda, ar savo laiko, gebėjimų panaudojimu, ar konkrečia pagalba, ar savanoryste, ar tiesiog palaikymu, – kiekvienas galime prisidėti prie Jėzaus pradėtos misijos padėti vesti žmones į išganymą, į amžinąjį gyvenimą“.
– Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, kovo 2 d., Šv. Pauliaus bazilikoje už Miesto mūrų: „Pasak Šventojo Rašto, žmogus yra vertinamas pagal gyvenimo vaisius. Visi galime gražiai pakalbėti, tačiau būsime vertinami ne pagal tai, kokią nuomonę turėjome, ką žadėjome, bet ką darėme. Kaip sako Jėzus: „Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 44). Čia glūdi ir mūsų tikėjimo matas. Bet kokį pamokymą turi lydėti asmeninis pavyzdys. Kas yra žmogaus širdyje, tas yra jo lūpose, tas atsispindi jo darbuose. Pasak Siracido knygos, „žmogui kalbant, atsiskleidžia jo ydos“ (Sir 27, 4). Žmogus negali kalbėti apie Dievą, jei jo širdyje Dievo nėra. Žmogus negali mylėti kito, jei nemyli Dievo“.
– Arkivyskupas Gintaras Grušas, kovo 3 d., Šv. Petro bazilikoje Vatikane: „Dievas labiausiai atsiskleidžia ir veikia ne savo didybe, bet savo nuolankumu. Jo atėjimas Mišių metu pas mus Eucharistinės duonos pavidalu yra labiau stulbinantis reiškinys negu visa šiomis dienomis patirta bazilikų didybė. Dėl Eucharistijos ir angelai neteko žado. Per kunigą mums suteikiamas nuodėmių atleidimas turi didesnį efektą nei visi pastatyti paminklai ar pasaulio sukaupti turtai. Tai yra tikrasis Dievo didybės ir galybės pasirodymas tarp mūsų, laiduojantis amžinąjį gyvenimą. Jis yra vienintelis tikrasis vilties šaltinis, kuris neapgauna ir nesibaigia“.
– Kardinolas Rolandas Makrickas, kovo 4 d., Didžiojoje Šv. Marijos bazilikoje: „Gyvenimo patirtis moko, kad tikroji draugystė tarp žmonių gimsta laisvai, kai atpažįstame dalį savęs kitame žmoguje. Mes esame Dievo gyvenimo dalis, esame sukurti pagal Jo atvaizdą ir panašumą. Jei per šiuos Jubiliejinius Šventuosius metus, šią piligriminę kelionę, sugebėsime atnaujinti savo draugystę su Dievu, būsime tikri vilties, kuri neapgauna, žmonės, nes tikroji draugystė neapgauna ir neišduoda. <...> Šv. Kazimieras brangino tikrą draugystę su Dievu. Jo draugystė ištikima, amžina, be išskaičiavimų ir prievartos. Tikras draugas neapleidžia, net kai suklystama: pataiso, gal bara ar pamoko, bet atleidžia ir neapleidžia. Šiandien Jėzus Evangelijoje mums primena, kad mes esame Jo draugai: Jam brangūs žmonės, nežiūrint mūsų nuopelnų, pasiekimų, gabumų, mūsų statuso“.
– Dievo Motinos bazilikoje aukotoms antrosioms Mišioms vadovavęs vyskupas Algirdas Jurevičius homiliją pradėjo klausimu: „Kokią žinią Viešpats mums siunčia per šv. Kazimiero gyvenimą?“ ir paminėjo tris aspektus. Visų pirma – tai raginimas nepasiduoti aplinkos įtakai. Karalaitis Kazimieras nepasidavė prabangos ir vartotojiškumo gundymams, turėjo drąsos pabėgti nuo rūmų triukšmo ir susikurti maldai tinkamą erdvę. Antras dalykas, kurį Dievas nori iškelti šventojo Kazimiero gyvenimu, – tai nenusiminti, jei kažkas nepavyko. Trečias dalykas – vadovautis Dievo valia svarbiausių apsisprendimų akivaizdoje.
Didžiojoje Šv. Marijos bazilikoje. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka
Didžiojoje Švč. Marijos bazilikoje, užbaigiant Lietuvos piligrimystę Romoje, jos dalyviai pasiuntė sveikinimą Šventajam Tėvui:
„Brangusis Popiežiau Pranciškau, Jūsų pakviesti tapti vilties piligrimais, mes, daugiau nei 2500 Lietuvos žmonių iš Tėvynės ir iš viso pasaulio, užbaigdami savo keturių dienų piligrimystę Romoje, susirinkome prie Salus Populi Romani. Negalėję asmeniškai susitikti su Jumis, per Jūsų bendradarbį savo tautietį kardinolą Rolandą Makricką norime užtikrinti, kad meldžiamės už Jūsų sveikatą ir Vyriausiojo Ganytojo tarnystę. Prisimindami Jūsų vizitą Lietuvoje 2018 metais, prašome palaiminti visą mūsų Tautą, kad pasitikėtume nenuviliančia Viltimi.
Lietuvos vilties piligrimai
P. S. Priimkite mūsų kuklią, bet nuoširdžią dovaną, remiančią Jūsų misiją.“
(Red. past. – į popiežiaus labdaros darbų rėmimo sąskaitą buvo pervesta 15 tūkst. eurų suma, paaukota piligrimystės dalyvių.)
