pexels.com nuotrauka
Dr. Rasa Bieliauskaitė*
Galia yra vienas iš bazinių žmogaus poreikių. Kad galėtų veikti gyvenime, žmogus turi jaustis pakankamai stiprus bei reikšmingas socialiniu, psichologiniu ar asmenybiniu atžvilgiu. Kurti sau ir bendruomenei naudingą gyvenimą įgalina nuostata: „Aš esu gana reikšmingas, man viskas gerai, todėl esu vertas gyventi.“
Antrasis bazinis poreikis – bendruomeniškumo jausmas: a) turiu būti reikšmingas ir stiprus, pajėgus (ir ne galvoti, o taip jaustis viduje); b) turiu jausti, kad esu grupės dalis, priklausau žmonijai, o pačia siauriausia prasme – šeimai ir sau, susijusiam ryšiais su viskuo. Kai vaikas gimsta, priklausomai nuo to, į kokią artimų santykių situaciją patenka, tuomet formuojasi būdai, kaip jis ieško savo vietos pasaulyje, stengiasi tapti reikšmingas ir įtrauktas į buvimą su kitais. Tai pagrindinės Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos teorijos sąvokos.
Iš tiesų žmogus, jo sąmonė yra slėpinys įvairiausių mokslų atstovams. Dabar apie žmogų žinome gerokai daugiau, tačiau atsiranda vis naujų žinių, todėl remiuosi tuo, kas žinoma šiandien. Be to, mano teiginiai yra paremti moksliniais tyrimais ir ilgamete psichologės psichoterapeutės patirtimi.
Kur glūdi piktnaudžiavimo šaknys?
Žmogus yra taip sukurtas, kad per jo patirtis formuojasi nervų sistema. Nė vienas organas po gimimo taip neauga, kaip mūsų smegenys. Šis augimas priklauso nuo to, kokiuose santykiuose žmogus atsiduria, ką patiria. Pozityvi galia pradeda formuotis prenataliniu periodu, kai vaikas jaučiamas, laukiamas, o vėliau jau gimęs yra svarbus šeimoje, juo tinkamai, pagal poreikius rūpinamasi. Jeigu suaugusieji ir užtikrina amžiui reikalingas ribas, ir duoda laisvę, jei patys yra tvirti, bet nesmurtaujantys ar pikti, emociškai brandūs, gali atliepti emocijas, tuomet formuojasi geroji vaiko galia. Taip ugdoma ir savęs reguliacija, ir savęs valdymas, ir iniciatyva, empatija, smalsumas. Iš pasitikėjimo savimi ir kitais ateina tam tikra ramybė ir noras ne tik tyrinėti pasaulį, bet ir dalyvauti jo kūrimosi procese.
Rūpinimosi, atliepimo stoka verčia kūdikį jaustis bejėgiu: juk iš tiesų jis yra bejėgis ir visiškai priklausomas nuo suaugusiojo, jam tai – gyvenimo ir mirties klausimas. Kai saugumo nėra (o jo gali nebūti dėl labai įvairių dalykų, drauge ir dėl paties kūdikio savybių, ir dėl tėvų traumų, patiriamo streso, kai jie negali atliepti kūdikio poreikių), tuomet žmogus auga negalėdamas pasikliauti kitais. Jis kliaujasi tik savimi, o tada kyla poreikis kontroliuoti ir valdyti. Tam yra įvairių būdų – per akivaizdų jėgos demonstravimą ar kitaip. Pvz., net ir pozicija aš vargšas / vargšė, nieko negaliu, nuo visų priklausau taip pat yra būdas valdyti, nes žmogus tada nesąmoningai jaučiasi kontroliuojantis, tik jo aplinkos, pasaulio tyrinėjimas yra siauresnis, nes susijęs su savęs saugojimu, gynyba, prisitaikymu. Toks žmogus nuolat yra budrumo būsenos – kad tik manęs kas nors nenuvertintų, nepažemintų. Ir jaučiasi neturintis kito pasirinkimo, kaip tik siekti būti pranašesniam (galingesniam) už kitus.
Galima daryti gana pagrįstą prielaidą, kad piktnaudžiavimo galia šaknys yra ne jėga, o nepasitikėjimas, menkavertiškumas, jausmas, jog turi nuolat kažką įrodinėti. Galios pozicijų, svertų judėjimas, kuomet galios įgyjamos ir prarandamos, yra būtini asmeninėje ir socialinėje dinamikoje. Naujovės ateina per konfliktus, daugiau ar mažiau išreikštas kovas.
Galia yra dinamiška, ir tai gerai. Bėda atsiranda, kai galios judėjimas sustingsta, t. y. kai galia būna visada toje pačioje pusėje, tas pats žmogus ar grupė būna ta pati: galinga arba nuvertinta. Kalbėdami apie piktnaudžiavimą galia Lietuvos Katalikų Bažnyčioje, turėtume nepamiršti ir jos gerųjų galių, nepamiršti daugelio puikių kunigų, vienuolių, daugelio žmonių, joje gavusių ir suteikusių paguodą ir padrąsinimą. Noriu paminėti šeimos centrus, vaikų dienos centrus visoje šalyje, pagalbos nuo priklausomybių bendruomenes ir pan. Deja, gerõsios galios buvimas nepanaikina piktnaudžiavimo galia žalos.
Kalbėdama apie piktnaudžiavimą galia išskirčiau asmeninį ir institucinį (arba sisteminį) piktnaudžiavimą. Asmeninis – kai piktnaudžiavimas atsiranda dėl asmeninių žmogaus patirčių, dėl to formuojasi nuvertinantis kitus, smurtaujantis, kritikuojantis ir baudžiantis charakteris (kai galingas jautiesi žemindamas ar skaudindamas kitą). Sisteminis – kai institucija inicijuoja, palaiko ar slepia galios piktnaudžiavimo atvejus arba sudaro sąlygas tokiam piktnaudžiavimui tarpti.
Pažiūrėkime, kokiais būdais Katalikų Bažnyčioje reiškiasi piktnaudžiavimas galia.
Psichologinis, emocinis ir fizinis smurtas
Tai vienas svarbiausių veiksnių, destruktyviai paveikiančių asmens tapsmą brandžia, pareiginga ir atsakinga asmenybe. Tai vienas piktnaudžiavimo galia variantų, kai Bažnyčios nariui yra primetama idėja, kad Dievas baudžia, žmogus yra blogas, turi kentėti ir pats to nusipelnė. Tikrai, mes kartais nusipelnome nemalonių dalykų – prisidirbęs gausi per galvą. Bet čia kalbu apie gana plačiai Lietuvoje paplitusią žmogaus nuodėmingumo viršenybės prieš Dievo meilę ir gailestingumą nuostatą.
Atrodytų, smulkmena, bet pastebėkime pasekmes. Parapijoje per kelias kartas dirbo kunigai, kurie gerai jautėsi tik būdami viršesni už kitus. Čia užaugusi mergaitė patyrė sistemingą nuvertinimą, tad užaugusi neabejoja, kad yra niekam tikusi. Taip nutiko, kad ir jos mama išgyveno menkavertiškumą. Kai jauna moteris ištekėjo, ji taip abejojo savimi, kad pastojusi net nesakė mamai, nes iš jos jau buvo girdėjusi žodžius: „Vaiko užauginti negalėsi; kokia čia jau mama tu būsi!“ Pagimdžiusi sūnų moteris negalėjo pasitikėti savo instinktais, atliepti vaiko poreikių, žiūrėjo į jį su nerimu ir nepasitikėjimu, matydama savo blogumą, o ne vaiko gerumą. Jau pirmaisiais metais, kai santykyje su suaugusiaisiais vyksta intensyviausia anatominė ir fiziologinė smegenų raida, atsirado problemų: vaikas daug verkė, nes jo poreikiai buvo nepatenkinti. Juk ne tik maistas ir švara yra kūdikių poreikis. Pas mane toks pateko, kai vaikui suėjo ketveri ir jis jau tapo nevaldomas, nes buvo nesubrendęs reguliuoti savo emocijų.
Gali atrodyti, kad gana nesąmoninga sieti vaiko sutrikimą su netinkamu kunigų galios naudojimu. Taip, daug veiksnių lemia vaiko raidą, niekada vienas jų nelemia pasekmės. Tačiau itin gaila, kai geros sielovados patyrimas, galėjęs būti ištekliu, juo netapo.
Galvoju apie sisteminę institucijos laikyseną, kuri palaiko tokią tarnautojų poziciją, jai nesipriešina. Kiek kartų teko girdėti, kai kunigas bara tikinčiuosius piktai, pakeltu balsu. Žinome, kad tai neveikia, bet siunčia žinutę: tu esi vertas barimo, o ne meilės.
Perdėta kaltė, gėda ir menkavertiškumas, savo menkumo suvokimo įsišaknijimas savasties centre yra pasekmės, kurios labai sunkiai pasiduoda tiek psichoterapijai, tiek ir pastoracinei pagalbai.
Moterų ir vyrų lygiavertiškumo problema
Pradėjus kalbėti apie patriarchalinei sanklodai teikiamą pirmenybę, logiškai kyla klausimas apie moterų ir vyrų lygiavertiškumo problematiką.
Moterų marginalizacija; faktas, kad Bažnyčia yra institucija, kurioje sprendimų teisė suteikta tik vyrams, jau daug ką pasako.
Lyties stereotipų stiprinimas (nutylimos istorijos apie moteris „vyriškose srityse“ trukdo lyčių lygiavertiškumo sampratai).
Pažeidžiama savivertė ir apsunkinamas tapatumo formavimasis, ir tai veikia ne tik moteris, bet ir vyrus – nukenčia berniukai (pvz., močiutė saldainių duodavo tik anūkams, o ne anūkėms; dėl to mergaitės buvo stiprios ir siekiančios, o berniukai laukė, kol kažkas jiems duos).
Poveikis šeimos dinamikai, kai moters savarankiškumas ir veiksnumas gali būti netinkamai suprantami. Nuvertinta moteris gali ir toliau perduoti negatyvaus poveikio estafetę. Siekdama kompensuoti prarastą galią, randa kūrybiškų būdų, kaip nuvertinti vyrą, kuris menkai tegali būti pavyzdžiu savo vaikams. Iš čia kyla daug santykių problemų šeimyniniame gyvenime.
Piktnaudžiavimas galia, pažeidžiant išsiskyrusių asmenų teises
Skyrybos visada yra nepasisekimas, vilčių žlugimas, gili psichologinė, socialinė, ekonominė trauma. Kur čia matyčiau Bažnyčios piktnaudžiavimą galia?
Kai kuriamos nuostatos, skatinančios nesiskirti net esant smurtui šeimoje. Tos pačios nuostatos padeda šeimos nariams nepastebėti (ignoruoti ar net slėpti) kito ar kitų šeimos narių smurtavimo, giliai žalojančio smurtą patiriančiuosius.
Kai ignoruojama bažnytinė teisė ir nepakankamai įsigilinama į skyrybų priežastis, neinicijuojamos santuokos paskelbimo negaliojančia procedūros.
Neteikiama Komunija darniose antrose santuokose gyvenančioms šeimoms.
Nepakankama pagalba skyrybų krizę patyrusiems žmonėms (išimtis – ilgametė Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ bei keleto kitų panašių iniciatyvų patirtis).
MeToo Bažnyčioje ir kunigų nelegalių vaikų situacija
Santykis su seksualumu ir apskritai su kūniškumu Bažnyčioje visada buvo sudėtingas. Šiuolaikinėje psichologijoje suprantama, kad seksualumas yra vienas iš itin svarbių tiek asmens brandos, tiek jo gyvenimo aspektų, bet tikrai nevienintelis. Seksualinio elgesio negalime tinkamai reflektuoti ir jo reguliuoti dėl to, kad apie jį nepriimta kalbėti, jis tradiciškai priskiriamas prie kažkokių „blogų“ dalykų. Tačiau būtent todėl žmonės gana dažnai nesubrandina savyje gebėjimo tvarkytis su seksualiniais potraukiais.
Seksualinis piktnaudžiavimas Bažnyčioje gali pasireikšti, kai ypatingą autoritetą ir galią turintis žmogus (kunigas ar kitas tarnautojas) pasinaudoja savo galia, autoritetu, kartais net ir pateikdamas savas Dievo interpretacijas, kad galėtų patenkinti seksualinius poreikius. Man yra tekę susidurti su nukentėjusiomis moterimis. Manau, yra ir nukentėjusių vyrų, bet jiems dar sunkiau kreiptis pagalbos. Tai yra kaip ir asmeninis konkretaus žmogaus moralinis prasižengimas. Būdami suaugę, abu priima sprendimus, tik... galingesnis turi kitų galimybių. Tais atvejais, kai panaudojama jėga, be abejo, turi būti teisinės pasekmės.
Net jeigu tiesiogiai jėga ir nenaudojama, seksualiai išnaudojamas žmogus patiria ilgalaikių psichologinių pasek-
mių. Jos paliečia išnaudojamo asmens savastį, savivoką ir savivertę. Maža to, atsiranda abejonių dėl tikėjimo vertybių: tai, kas teikdavo paguodą, pasidaro neprieinama, kaip ir sutepta. Ir ne tik moteriai, aukai, bet ir vyrui. Viena klientė konsultacijos metu staiga sako: „O, ne, mano partnerio ir vaiko tėvo tokia profesija, kad negaliu jos atskleisti jokiu būdu“, – taip, tikrai, kunigas. Tada atsiskleidžia kita problema – iš tokios sąjungos gimusių vaikų realybė. Su kokia tapatybe ir savastimi jie auga? Jų situacija pilna neigimo ir melavimo. Mano žinomais atvejais buvo kalbama apie dirbančius kunigus... Turime suvokti, jog kunigas yra žmogus, gali suklysti. Bet suklydus svarbu daryti iš klaidos vedančius, o ne ją dangstančius sprendimus.
Nepilnamečių seksualinis išnaudojimas Bažnyčios kaip institucijos kontekste
Nepilnamečių seksualinis išnaudojimas yra vienas iš sunkiausių ir skaudžiausių nusikaltimų. Jis būna padaromas įvairiose institucijose ar situacijose, o dažniausiai nepilnamečiai nukenčia branduolinėse ar išplėstinėse šeimose. Bažnyčios kontekste nepilnamečių seksualinis išnaudojimas ar tvirkinimas yra ypač apgailėtinas nusikaltimas, nes pasinaudojama ne tik nepilnamečio, bet dažnai ir šeimos narių pasitikėjimu Bažnyčia ir Dievu. Tai nusikaltimas, kuris turi būti baudžiamas. Tokio nusikaltimo slėpimas ar dangstymas savaime irgi yra nusikalstama veikla. Teisingumo įvykdymas yra labai svarbus tiek pačios institucijos vardui, tiek nukentėjusiesiems. Tyrimai atskleidžia, kad būtent teisingumo įvykdymas yra svarbus veiksnys traumos padarinių įveikos procese. O patirtos seksualinės prievartos, tvirkinimo ar net priekabiavimo padariniai nepilnamečiams yra tikrai dideli: esu sugadinta / sugadintas; esu ne toks, kaip visi; man kažkas labai blogai, aš nieko negaliu... Tokios giluminės nuostatos trukdo asmenybės brandai: tokio pobūdžio emociniai išgyvenimai trukdo vaikams ir jaunuoliams atlikti tai, kas jų amžiuje yra svarbiausia, – mokytis, draugauti su bendraamžiais, kurti ateities planus. Trauminės patirtys skaudžiai atsiliepia ir pasiekus pilnametystę, ypač gali paveikti santykius kuriant šeimą, joje gyvenant, auginant vaikus. Ypač žalinga, kai patirta prievarta dėl suprantamos gėdos ir savęs nuvertinimo laikoma paslaptyje. Deja, Bažnyčios kontekste matome, kad gali būti daromas aplinkos spaudimas neviešinti tokių faktų...
LGBT bendruomenės egzistencinis neigimas
LGBT bendruomenės nuvertinimas, jos socialinių ir teisinių poreikių ignoravimas yra, ko gero, kur kas labiau visuomenėje žinomi nei seksualinio pobūdžio suaugusiųjų ar nepilnamečių išnaudojimas. Iš dalies tai susiję su tuo, kad šiame konflikte iš LGBT pusės yra daugiau žmonių, jie drąsiau atsiskleidžia, nes dabartinėje visuomenėje lytinė orientacija ar identitetas net ir Lietuvoje yra mažiau stigmatizuojami, nei seksualinės prievartos patyrimas. Tai mažiau susiję su baime dėl galimos gėdos. Kita vertus, pati susikūrusi bendruomenė yra gana aktyvi.
Kokį matau Bažnyčios piktnaudžiavimą galia šiame kontekste? Noras paneigti šių žmonių teises ar netgi teisę egzistuoti plačiąja prasme. Tai pažeidžia pirmiausia jaunus žmones, kurie susidūrę su savo seksualinio gyvenimo ypatybėmis kartu patiria daugybę psichologinių ir socialinių iššūkių. Todėl nekeista statistika, kad šioje grupėje dažniau pasitaiko savižudybių ar savęs žalojimo rizikos.
Neigdami LGBT žmonių teises katalikai susiduria ir su problema Bažnyčios viduje: dalis kunigų ir vienuolių irgi yra iš šitos mažumos. Neigiant jų buvimą, ne tik susidaro sąlygos jiems jaustis nuvertintais, bet siekiant kompensuoti dėl to atsiradusį savo menkavertiškumo jausmą gali būti viešai pateikiama labai priešiška nuostata LGBT atžvilgiu; tuomet susidaro sąlygos įvairiems vidiniams konfliktams bei manipuliacijoms.
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Institucijos uždarumas mažina pasitikėjimą
Man psichologiškai nesuprantama, kaip Bažnyčios institucijoje susiformavo plačiai paplitusi nuostata, kad visus neigiamus faktus reikia bandyti paslėpti arba, pirmam įtarimui kilus, nesistengti išsiaiškinti. Institucijos uždarumas ne didina, o kaip tik mažina pasitikėjimą. Viena iš galimų hipotezių – kad tarp institucijų žmonių, kuriančių ir palaikančių vyraujančias (ne)sąmoningas nuostatas, yra turėjusių traumuojančių patirčių. Tada galimai superkompensuota gėda ir nusivertinimas verčia saugotis bet kokių situacijų, kurios galėtų tuos patirtus, o dabar išstumtus jausmus iškelti į prisiminimus. Ir tai būtų kalbant ne tik apie nepilnamečių tvirkinimo faktų slėpimą, bet ir apie šeimyninį gyvenimą su moterimis turinčių kunigų tarnavimą Bažnyčioje, heteroseksualių ar homoseksualių santykių tarp kunigų ir pasauliečių „nepastebėjimą“.
Nors tendencija slėpti neigiamus faktus yra būdinga Bažnyčiai įvairiose šalyse, Lietuvoje galėtų būti dar pora veiksnių. Sovietmečiu Katalikų Bažnyčią persekiojo, ir vienas iš KGB metodų buvo kompromituoti moralinį kunigo veidą. Galvojant apie sovietinės praeities įtakas, ateina dar vienas faktas: sovietmečiu kandidatai į seminariją buvo „tikrinami“ saugumo pareigūnų, ne visiems leisdavo studijuoti, matyt, tarp jų buvo nemaža dalis užverbuotų seminaristų, vėliau tapusių kunigais. Ne veltui buvo sukurta pogrindinė seminarija, kurioje mokėsi tikri Lietuvos ir Bažnyčios patriotai. Galima suprasti, kad saugumo užverbuotų kunigų veikla, nukreipta į Bažnyčios kompromitavimą įvairiausiais būdais, buvo destruktyvi ir reikalavo tam tikro slaptumo. Ar gali būti, kad toks institucijos gyvenimo stilius persikėlė į mūsų laikus?
Tačiau dabar gyvename istorinėje realybėje, kai institucijos atvirumas ir skaidrumas yra tikros galios savybės. Mes negyvename pasibaigusios istorijos laikais; mes gyvename istorijoje ir ją kuriame. Jos kūrime tikrai dalyvauja ne tik žmogiškosios jėgos, bet ir dieviškoji Apvaizda.
Pabaigai pakartočiau pradžios mintį, kad blogi dalykai neužgožia gerų, jei neleidžiame jiems veikti iš neįsisąmonintos, paslėptos asmens ar institucijos dalies. O jei laikysime paslėptus, tie blogieji dalykai ras, kaip išlįsti ir padaryti dar daugiau blogio. Atvirumas ir pagarba teisingumui gali padėti Katalikų Bažnyčiai būti žmonėms galios ištekliu, o ne jų nuvertinimo įrankiu.
* Dr. Rasa Bieliauskaitė, psichologė psichoterapeutė, individualiosios psichologijos analitikė.
