Garonos valstietis. Senas pasaulietis apmąsto gyvenamąjį laiką

Jacques Maritain

A. D. 1966

Padėka

Pirmiausia gręžiuosi į regimą šventąją Bažnyčią (žinau, esama ir neregimosios), į Romos Katalikų Bažnyčią, 1965 m. gruodžio 8 d. užsklendusią savo Vatikano II Susirinkimą. Kaip šiuo metu patiriamas šventosios Bažnyčios visuotinumas? Jis reiškiasi kaip ekumeninė asamblėja, tai yra kaip Susirinkimas, ir Popiežiaus asmeniu, suburiančiu bei įgalinančiu šį Susirinkimą, – abiem Dievo Dvasia teikia pagalbą, abu apgaubti tiesos skaistumu ir apdovanoti charizmomis – ir viena, ir kita padeda šioje žemėje įžvelgti šiek tiek Nesukurtosios Šviesos spindesio. Tad klaupiuosi priešais Bažnyčią (nors lenkti kelius darosi vis sunkiau) ir reiškiu jai giliausią padėką.

Dėkoju už visa, ką Susirinkimas priėmė ir atliko. Nuoširdžiausiai padėkočiau dar ir už kitus dalykus, jei Susirinkimas būtų įvykdęs ir juos. Bet, matyt, jis nebuvo tam pašauktas: nuo pradžios ir Jono XXIII valia Susirinkimas buvo labiau ganytojiškos nei mokymo dvasios (nors porą Konstitucijų ir skyrė svarbiems mokymo klausimams). Be abejonės, taip buvo sumanyta Apvaizdos, nes Susirinkimo užsibrėžta įvykdyti istorinė užduotis ir itin platus užmojis atsinaujinti buvo labiau susiję su evangelinio sąmoningumo stiprinimu ir širdies nusiteikimu negu su naujų dogmų įtvirtinimu.

Ar, Dieve mano, tos dogmos jau nebuvo išdėstytos kartą ir visiems laikams?! (Juk laikui bėgant naujos formuluotės tik geriau išplėtoja senąsias, bet nieko nekeičia.)

Ar Bažnyčios mokymas jau nestovėjo ant tvirto bei patikimo pamato, kurį surentė ankstesnieji Susirinkimai ir keliolikos šimtmečių triūsas, kad darytume pažangą, negriaudami to, kas jau pastatyta?

Koks tikėjimo malonę gavęs žmogus būtų toks kvailys, kad imtų įsivaizduoti, jog amžinosios tiesos gali keistis, persiimtų abejonėmis, klausimais, lyg šios tiesos galėtų ištirpti laiko tėkmėje?

Nereikia toli ieškoti, norint pasigrožėti žmogiško kvailumo turtais ir suvokti, kad kvailumas ir tikėjimas gali kuo puikiausiai sugyventi vienoje ir toje pačioje galvoje ir netgi palaikyti puikų dialogą, kaip kad dabar visi palaiko dialogus su visais, nors, tiesą sakant, pokalbiai su kvailumu nebūtinai išeina į naudą tikėjimui.

Prie šios temos dar grįšime – tegul tai manęs ir nežavi, – nes privalu pasakyti keletą žodžių apie šiandien suklestėjusį neomodernizmą.

Kol kas tenorėčiau ramiai tęsti savo dėkojimus.

* * *

Džiaugiamės, kad teisinga laisvės sąvoka – laisvės, kurios žmogus trokšta visa savo esybe ir kuri yra viena didžiausių dvasios privilegijų – pagaliau pripažįstama ir pagerbiama kaip viena svarbiausių krikščioniškosios išminties vertybių; taip randasi ir teisinga žmogaus asmens samprata, taigi ir jo orumo bei jo teisių samprata.

Džiaugiamės, kad skelbiama religijos laisvė: tai nereiškia, kad esu laisvas tikėti ar netikėti, priklausomai nuo nuotaikos, ar kad jei užsigeidžiu, galiu pasigaminti stabą, tarytum pirmoji mano pareiga nebūtų įsipareigojimas Tiesai. Tai laisvė, kurią turi kiekvienas žmogus kiekvienoje valstybėje ar bet kokios laikinos valdžios atžvilgiu – laisvę rūpintis savo amžinuoju likimu, visomis sielos jėgomis siekti pažinti tiesą ir gyventi pagal tai, ką jau pažino kaip tiesą, laikytis įsitikinimų, kuriuos religijos srityje jo sąžinė laiko teisingais (mano sąžinė gali klysti, bet aš niekados negaliu eiti prieš savo sąžinę). Ir, paskelbęs šią religijos laisvę, Susirinkimas tuo pačiu naujaip nušvietė šventojo katalikų mokymo lobius apie Bažnyčią ir Apreiškimą – mūsų laikams ši šviesa ypač reikalinga.

Džiaugiamės, kad Bažnyčia ryžtingai ir su nauja įžvalga ragina krikščionis vieni kitus laikyti broliais – ne tokiais, kurie iš beatodairiško uolumo dėl sielų išganymo degina savo brolius ant laužo, jeigu šie yra eretikai, bet tokiais, kurie kiekviename gerbia žmogų, žvelgia Jėzaus žvilgsniu į juos ir į save, ir siekia veikiau draugystės. Taigi su visais, kurie vienaip ar kitaip nutolę nuo Tiesos – katalikų tikėjimo Credo neišpažįstančiais krikščionimis, tikinčiaisiais ne krikščionimis ir ateistais, – turime išlikti broliai. Susirinkimas ypač atkreipė dėmesį, kad būtent tokiais brolystės saitais turime susisieti su žydų tauta, nes antisemitizmas yra tai, kas labiausiai priešinga krikščionybei.

Džiaugiamės, kad Bažnyčia pripažįsta ir labiau negu bet kada skelbia, kad sukurtasis pasaulis yra geras, gražus ir taurus, tegul jis ir yra „piktojo pavergtas“ (žr. 1 Jn 5, 19), nes nenori būti atpirktas, – ji brangina ir iš dosnaus Kūrėjo gautas prigimties dovanas, tegul anksčiau ar vėliau juos iš mūsų atims šventasis Kryžius dėlei kitų turtų, idant diegtų dangų žemėje.

* * *

Džiaugiamės, kad Bažnyčia, kuri paprastai rūpinasi tik dvasine sritimi ar tik quae sunt Dei (lot. „kurie yra Dievo“, red. past.) reikalais, pripažįsta pasaulietinę krikščionių misiją ir laimina ją.

Džiaugiamės, kad Bažnyčia pasiryžo pagaliau nušviesti pasauliečių narių statusą, – juk šie visada buvo Kristaus mistinio Kūno nariai, bet mes labai ilgai manėme, kad jie pasmerkti pasaulio beprotystei ir, drįstu sakyti, buvo priskiriami netobulųkrikščioniųluomui. Dabar jau niekas nė neabejoja, kad būdami mistinio Kūno nariai jie taip pat pašaukti siekti dieviškosios meilės tobulybės ir Šventosios Dvasios išminties, ir darbuotis visur, kur skelbiama Dievo Karalystė. Kita vertus, būdami žemiškojo miesto pilėnai ir betarpiškai susiję su laikinųjų dalykų pažanga, kiekvienas pasaulietis krikščionis yra atsakingas ir privalo kiekvienas savo srityje imtis asmeninių iniciatyvų, kad šie dalykai kiek įmanoma labiau būtų persmelkti Evangelijos dvasios, proto ir tikėjimo bendradarbiavimo subrandintais mokslu ir išmintimi.

Džiaugiamės, kad Popiežius nuo šiol „nenori ir neturi siekti jokios valdžios, išskyrus jam patikėtų dvasios raktų galios“¹ ir kad nuo Bažnyčios bokštų viršūnės, bendradarbiaudamas su viso pasaulio vyskupais, jis sergi, kad Kristaus Bažnyčiai patikėtas neaprėpiamas tiesos lobis būtų išlaikytas nesugadintas, tuo pat metu siekdamas visapusiškai įgyvendinti milžiniškos reikšmės atsinaujinimus, kuriems postūmį davė Susirinkimas.

* * *

Iš tiesų, visi Šventosios Imperijos pėdsakai šiandien jau pranykę; mes galutinai išaugome iš sakralinės epochos ir baroko amžiaus; po šešiolikos šimtmečių², kuriuos būtų neteisinga nei šmeižti, nei jų išsižadėti, bet kurių trūkumai akivaizdūs; šis amžius galutinai pasibaigė, prasideda naujas amžius, kuriame Bažnyčia kviečia mus geriau suprasti Dievo mūsų Tėvo gerumą ir žmogiškumą³, ir kartu pripažinti visas šio hominem integrum („viso žmogaus“) dimensijas – apie tai Popiežius kalbėjo Susirinkimo baigiamojoje kalboje 1965 m. gruodžio 7 d.

Įvyko svarbus lūžis – nebe žmogiškieji dalykai įsipareigoja ginti dieviškuosius, bet dieviškieji dalykai nori apginti žmogiškuosius (jei tik šie neatsisako priimti jiems teikiamos pagalbos).

Bažnyčia nutraukė ryšius, kurie ją tariamai palaikė, išsivadavo iš naštų, kurios neva padėjo jai geriau pasirengti Išgelbėjimo darbui. Išsilaisvinusi iš šių naštų ir saitų, nuo šiol ji geriau savimi atskleidžia Dievo, kuris yra Meilė, veidą, o sau tereikalauja laisvės. Ji skleidžia savo šviesos sparnus.

Ar tam, kad jais pridengtų mūsų miestus ir kaimus, jeigu pasaulis iš tiesų nuspręstų duoti jai laisvę? Ar tam, kad pasitrauktų į dykumą, jei pasaulis sukiltų prieš ją, siekdamas pavergti ir supančioti? Šie dalykai nėra iš anksto nulemti žmonijos istorijoje – tai priklauso nuo mūsų pačių nenuspėjamų pasirinkimų.

1965 gruodžio 31 d.

Iš prancūzų kalbos vertė sesuo Barbora Inga Kazakevičiūtė

1 Paulius VI, Kalba Romos diduomenei, 1964 sausio 14.

2 skaičiuoju nuo Konstantino epochos (Milano ediktas, 313). Manau, toks supaprastinimas leistinas.

3 Benignitas et humanitas (gr. „filantropia“) Salvatoris nostri Dei.

Projektą iš dalies finansuoja