Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Rusty Watson / unsplash.com nuotrauka
Dievas davė daug metų gyventi žaliuojančioje aplinkoje, mažame kiemelyje, šalia miško ar netoliese kaimynų ūkio, kur platūs laukai, visokie vandenys. Joje galėjau stebėti augalus ir gyvius nuo mažo taškelio iki brandos ir vaisių. Po šaltokos ir snieguotos žiemos pavasaris naujai atveria Dievo sumanaus dosnumo lobius.
Viena smagiausių kelionių gamtoje – pasivaikščiojimas tarp Vilniaus Trinapolio ir Kalvarijų bažnyčių ar Šv. Juozapo kunigų seminarijos su būriu savitų poreikių turinčiu jaunimu. Ne pavasarį. Rudenį. Tik labai jau įsimintina dėl to džiaugsmo, kurį neša margi lapai, prinokusi uoga, kažkoks garsas, mirgantis upelis, samanotas užkampėlis, mažytis žiedas, nuvytęs augalas, grybelis, koks paukštelis ar vos pastebimas judėjimas pažemiui. O ką dar kalbėti apie debesis ar dūzgimą, ar akmenuką, riestą šaką, jaunų žmonių pastebėjimus...
Pastebėti ir pažinti
Maži vaikai visad arčiau žemės, nes juos domina skruzdės, vabalai, šiek tiek gąsdina kirmėlės ar vikšrai. Perbraukdami pirštu per skruzdžių takelį išmoksta, kokia jusle jos randa kelią ir taip uoliai skuba pirmyn, nešdamos radinį ar dėl kokios nors kitos priežasties. Vis reikia paliesti, paglostyti, pamaišyti, kartais paragauti, suskaičiuoti sėklas, rasti įdomų akmenėlį, išsigąsti nepastebėto judesio. Vienas kitas klausimas sukelia kitokį dėmesį, neretai suaugesnė atsako klausimu, kuris ir pačiai galioja.
Išmokstame rasti senesnių ar kuriamų lizdų. Išmokstame, kurie mūsų paukščiai mėgsta prie žmonių gyventi, kaip gandrai, kregždės, nesunkiai prisijaukinami mažesni, kur reikia atsargiau praeiti ir negąsdinti labai užimtų, atsakingų prieauglio laukiančiųjų. Jutube ar kitur galima viską rasti, o savo kiemelyje ar gamtoje patirti gyvybę nuo mažiausių iki labiau pastebimų – tikra dovana ir neretai nuotykis.
Štai pavasarį vos atšilus žalčiai išlenda ir kartais keliese susivynioja į draugišką gniužulą, kuris, pasitaikius nuolaidumui, žingsnį kitą nurieda ir išsidalija savomis kryptimis. Pievą, lauką ar kelią perbėga kažkas; jau aišku, kur norėtųsi sekti. Kartais pėdsakus, kartais garsą ar staigų vaizdelį, šlamančias žoles ar judančius krūmokšnius. Išmokstame į gyvūnus žiūrėti pro šalį, ne tiesiai į akis, nes gamtoje tai galima suprasti kaip pavojų. Kartais stirnos guli ir turbūt kalbasi, visai nekreipia dėmesio, nebent sustotum ir įsitempęs į snukelius žiūrėtum.
Gamtoje ar prie namų kartais randame ar suieškome būsimo drugelio lėlytę. Kas rūpestingai augins, parsineša ir stiklainyje laiko vikšrą su jo ėdamais lapais, sulaukia lėlytės, o tada gali stebėti, kaip iš kokono išlipa drugelis. Vienoje skautų stovykloje maloni pramoga buvo gulėti ant smėlėto kranto ir stebėti vandens paviršiuje iš kokono lipančius žirgelius. Gyvybės stebuklas kuklioje, mažoje aplinkoje veda mintis link gyvybės apskritai, link Dievo meilingo rūpesčio dėl visko, kas gyva, įskaitant miesčioniukus ir kitus žmones.
Algis tvarko bites. Marytės Stankus-Saulaitis archyvas
Palaiminga ir labai lietuviška yra stebėti bites. Mūsų tėvelis daug metų buvo pusiau paralyžiuotas, visai nekalbėjo. Svainio Algio talkinamas, valandų valandas stebėdavo savo bites, jomis ir viskuo džiaugdamasis. Kelis kartus praeinanti juodoji meška apvertė avilius, juos radęs, kai jau nebebuvo bičių, vien dėl labai jautrios uoslės ir medaus vertės gamtai supratimo.
Globoti ir pasirūpinti
Skautų stovyklon iš pakelės kapinių per mišką atsekė apleista, gal išmesta Aliaskos malamutė su savo šuneliu. Skautės mielai pagirdė, pamaitino, mažytį paglostė; mama pabuvo ir pradėjo eiti tolyn. Paėmiau išvargusį mažylį ir – paskui ją. Ši pribėgdavo, pauostydavo šunytį, vis tolyn tolyn ir atgalios pažiūrėjusi dingo. Patikėtą gyvūnėlį skautės mielai globojo, viena šeima pasiėmė miestan į namus.
Vėlyvą pavasarį visai šalia grįsto takelio į bažnyčią saulėtoje dumblinoje vietoje vėžlienė deda kiaušinius. Taip užimta, neišblaškysi, lizdelis gi paliekamas, ne kaip paukščių. Skubėdamas pro šalį pasakai mamai, kad stengsiesi jos vaikeliais pasirūpinti. Teko įkalti kuoliukus ir pakabinti užrašą, kad praeiviai neužliptų. Kiek ilgai truks išsiperėti? Knygose rašo 45–90 dienų, pagal rūšį. Jau į vasaros pabaigą, po 60 dienų, grįžęs skubi pasižiūrėti. Dumblas visai sušokęs kaip molis, apsauginė tvorelė sveika. Labai atsargiai šaukšteliu lupi ir trupini grumstus, randi vieną neišsiperėjusį, gelsvą viduje kaip sparnuočių. O ten kampe žiba maža juoda akytė. Iškasi vieną, šis labai judriai laksto po popierinę dėžutę. Šalia kitas, dar kitas, barška kartonas nuo kojyčių judesio. Patikrini, ar visi, nuneši juos į kūdrą. Šie tuoj pat į vandenį, bematant kramto povandenines žoleles. Pusė vyriškių, pusė moteriškių – Jolita, Jurgita, Brigita, Sigita. Jų krikštyti nereikėjo, gi vandenyje gyvena.
unsplash.com nuotrauka
Dievo dosnumas
Dar yra likę vaikų, kurie gamtą pažįsta iš patirties, o ne vien iš mobiliojo telefono. Stovyklos pakraštyje pusiau pelkėta vieta – kartais prarandami botai ar batai brendant per drėgną prieigos dumblą. Iš tolo matosi melsvų krūmų begalės, o mažosios stovyklautojos, it būsimos šienautojos, kaip kuliamoji mašina slenka per salelę, džiaugdamosi mėlynėmis. Viena iš kitos mokosi, kaip rasti ir pagarbiai skinti. Kartais galima su miestinukais pajuokauti, staiga gamtos takelyje čiupti kiškio kopūstą, kokią uogą ar gėlytę ir be baimės praryti. Gi ne visi žino, kaip kas auga, o Dievo dosnumo ženklų ir vaisių pilnas gamtos pasaulis.
Dienai baigiantis, ypač lietingą vakarą, švelnus ir malonus labanaktis – užtikti po purpurinio kemero žiedų puokšte namo nespėjusią nuskristi kamanę. Visomis šešiomis kojytėmis aukštyn apsikabina žiedo stiebelį, susiruošia nakvoti. Praeidamas pro šalį paglostai ir šiai laukinei bitei linki saldžių sapnų.
Mažos patirtys ir pagarba gyvybei padeda vėliau rūpintis didesniais klausimais, tokiais kaip Žemės globa, išteklių panaudojimas, klimatas, šiukšlės, vanduo, ir daugybe kitų, žmonijai būtinų ir susijusių su visų bendrų namų dėkinga globa ir puoselėjimu.
