Vaivos Narušienės asociatyvi nuotrauka
Fausta Palaimaitė
Diletantiški psichologijos mylėtojai neretai pakomentuoja, kad būtinai reikia išimti iš šv. Mišių teksto „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“, nes tai – nesveika. Ar tikrai? Artėjant Kalėdoms, per Adventą vis dar galioja sena tradicija – atlikti išpažintį... Ar vis dar verta?..
Nėra kaltų?
Nesileidžiant į gilias diskusijas, psichologinė kaltė, ypač chroniška kaltė, kai žmogus jaučiasi visą laiką kaltas nežinia dėl ko, o kartu ir gėdą, vadinasi, jis yra blogas, tai iš tiesų trukdo konstruktyviai asmenybės raiškai. O kadangi psichologai kalčių bei nuodėmių atleisti negali, kai kurios psichologijos kryptys siūlo tokį triuką, kad kaltės iš viso nėra. Atseit: „Tu turėdamas tokias žinias ir tokias patirtis pasielgei geriausiai, kaip galėjai, ir todėl nesi kaltas už savo veiksmą (klaidą).“ Tačiau tu esi atsakingas už savo klaidos pasekmių prisiėmimą: prasilošei – dirbk ir išmokėk skolas; susižalojai neatsakingai vairuodamas – gydykis, mokėk.
Taigi, tam tikrų krypčių psichologija tiesiog išėmė Asmenį – tvarkos Kūrėją – iš žmogaus egzistencijos, tuomet nebėra būti prieš ką kaltam. Tada nėra šansų ir gauti atleidimą... nes nėra Kito, kuris Tau gali atleisti. Bet, pavyzdžiui, logoterapijos kūrėjui Viktorui Frankliui kaltė yra vienas iš žmogaus egzistencijos elementų: žmogus turi išpirkti kaltę. Tikiu, kad yra visokie būdai gerinti savo egzistenciją, o aš visus savo klientus, konsultuojamus ir palydimus, ar net šiaip bet kokia proga giliau pakalbintus raginu gerai pasirengus, jei tik nėra kliūčių, atlikti sakramentinę Išpažintį. Ir jei žmonės tai iš tiesų padaro, matau nuostabius gyvenimų perkeitimus, ypač tų, kurie visą gyvenimą bandė vaizduoti, kad yra nekalti... Ypač kalėjime, kai vyrai per ilgą laiką ruošiasi išpažinčiai, nustebę žiūri, kad jie visas nuodėmes, primenamas sąžinės peržvalgoje, per gyvenimą padarė, ir padarė dar ir tokių, kurių ten nėra išvardyta. Mano praktikoje bent keletas lydėtųjų asmenų visiškai pakeitė požiūrį į gyvenimą, nusikaltimą, bausmę po geros išpažinties; na, o mieliausia dalis yra tas džiaugsmas, kuriuo žmogus ima spindėti sutikęs gailestingą Dievo meilę net kalėjime. Manding juos būtų galima jau paleisti į laisvę (tokie atvejai per šešerius mano tarnystės metus buvo kokie keturi).
Išpažintis – ypač po ilgesnio laiko – būtent ir reiškia, kad asmuo pripažįsta Dievą, Jo tvarką, kad jis tos tvarkos nesilaikydamas pirmiausia nuskriaudė save, atsiskirdamas nuo Dievo, o kartu nuskriaudė ir kitus žmones. Neretai žmogus apsivėlęs visokiomis ideologijomis tarsi ir ieško Dievo, tarsi ir neranda. Tikrai nuoširdžiai paraginus atlikti gerą išpažintį, gerai tam pasiruošus pagal vieną ar kitą medžiagą daugeliui žmonių dingsta abejonės, daug dalykų keičiasi į gera. Tad kaip tai padaryti?
Kaip pasiruošti?
Pirmiausia svarbu skirti laiką susitelkimui Dievo akivaizdoje ir pripažinti, kad Jis yra Dievas, davęs man sąžinę, įsakymus ir tvarką, o aš tesu kūrinys, pasiruošęs tos tvarkos laikytis ir džiaugtis Dievo artumu; o atmesdamas sudarau kliūtis Dievo meilei pasiekti mano gyvenimą. Ir dabar eisiu prašyti Dievo, kad tas kliūtis, kurias aš sudariau, Jis pašalintų. Šio veiksmo kaina, kaip žinia, yra Kristaus mirtis ant kryžiaus, o vaisius – Prisikėlimas, atpirkimas. Tai nuostabaus intymumo su Dievu akimirkos, o tam, ypač, jeigu buvo apleistas tikėjimas, gerai skirti ne vieną valandą.
Jei sąžinė giliai užmigdyta, reikės ilgesnio laiko norint ją pažadinti. Kaltės religinis suvokimas byloja apie santykio sugriovimą ir norą jį atstatyti. Panašiai, kaip vienas kitą mylintys sutuoktiniai, ar dėl savo kokios neigiamos savybės, ar per klaidą susipykę, skuba vienas kito atsiprašyti ir atnaujinti savo santykį. Psichologinė kaltė galiausiai sako, kad „aš blogas“. Už to – tuštuma. Religinė kaltė sako, kad esu mylimas, bet neatsiliepiau tai meilei. Už to – atleidimas ir susitaikymas.
Yra labai gera tiksliai, tarpsnis po tarpsnio šioje mylinčio Viešpaties akivaizdoje peržiūrėti savo gyvenimą pagal Dievo įsakymus ir sukonkretinti savo nuodėmių pavadinimus ir skaičių, neišsisukinėjant ir nepagražinant. Lygiai taip išpažinti kunigui ir aptarti, kaip galima adekvačiai atsilyginti už savo padarytas nuodėmes. Ir tai nėra paprasta, jei, tarkime, paleistuvyste sugrioviau šeimą; jei sužalojau žmogų; jei apleidau savo vaikus, kai jiems reikėjo, nes buvo „svarbesnių“ užsiėmimų; jei palikau vienatvėje mirti tėvus; nužudžiau negimusį kūdikį; pavogiau daug pinigų...
Anoniminių alkoholikų programos aštuntame žingsnyje nuo priklausomybės sveikstantis žmogus privalo sudaryti sąrašą visų žmonių, kuriems pakenkė, o devintame – keliauti ir atitaisyti skriaudas konkrečiais veiksmais ir pinigais. Tais atvejais, kai nuskriausto žmogaus nebėra (privogta iš parduotuvės, primuštas nepažįstamas žmogus), einama ir daroma gera nepažįstamiems. Kitaip sveikimas neįvyksta. Gydanti atgaila yra taip pat malda, daug maldos ir Dievo garbinimo valandų už metus, kai Jis nebuvo garbinamas ir pripažįstamas.
Vaisiai?
Per savo daugybę sielovados metų mačiau, kaip Atgailos ir Sutaikinimo sakramento (Išpažinties) paveikti tikintieji išlaisvinami iš įvairių priklausomybių, perkeičiami gyvenimai, netgi sušvelnėja ar visai išnyksta psichinių ligų simptomai, daromi dideli pasirinkimų pokyčiai, siekiant vengti nuodėmių kartojimo. Tiesa ir ta, kad tokios išpažintys ir tokia atgaila jau yra Dievo malonė, tad pati sau ir savo palydimiesiems visuomet meldžiu jos. Ir tikrai būna, kad iš pirmo karto nepavyksta... Labiausiai dėl to, kad Dievui dar negrąžintos Jo teisės ir galios žmogaus gyvenime. Neretai ši kelionė yra laipsniška. Juk ir išpažintį privaloma atlikti bent kartą per metus, o šiaip – būtų gera kartą per mėnesį.
Daugybei žmonių, kurie iš nuobodulio, nerimo ar beprasmybės sugalvoja atlikti nežinia kokius žygius pėsčiomis, plaukte, keliauti po keisčiausias pasaulio vietas, išbandyti visokias visų randamų religijų praktikas, aš noriu su meile pasiūlyti ir kviesti: „Išbandykite išpažintį!“ Po to bus didelė sielos šventė, ramybė ir šviesa: tai gydymo sakramentas.
Projektą iš dalies finansuoja
