Agnė GRIGAITYTĖ
„Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“ – šiomis temomis kalbėsis pasaulio vyskupai, spalį susirinkę į Sinodą Romoje. Rengdamiesi Sinodui apie tai kalbamės ir su Lietuvos jaunimu. Gegužės Artumoje pristatėme apklausos rezultatus, padėjusius pažvelgti, kokia Bažnyčios veikla svarbi jaunuoliui, kas jį labiau motyvuotų dalyvauti Bažnyčios gyvenime, ką jame norėtų pagerinti. Atsižvelgiant į tyrimo duomenis, kalbame apie jaunimo sielovados veikėjus, pastoracijos vietas ir priemones, galinčias šiandien atliepti jaunuolių poreikius.
Visi jaunuoliai turi teisę būti pakviesti į bažnytinę bendruomenę – atskirtyje gyvenantys, išskirtinai atrodantys, neįgalumo ir kančios, skurdo ir smurto sąlygomis augantys. Tai ypatinga Dvasios dovana, leidžianti suspindėti „išėjusios“ Bažnyčios stiliui. Kiekvieną jaunuolį reikia nuosekliai ir tvirtai lydėti tikėjimo kelionėje. Tad jaunimas gręžiasi į tuos, kurie evangelizuoja savo gyvenimu, o ne imituoja tikėjimą. Pavyzdys, autentiškas liudijimas, nepasaldintas pasakojimas apie kasdienybės džiaugsmus ir iššūkius įkvepia ir patraukia, o vilties prieskonis besiklausančio ir šalia keliaujančio jaunuolio nepalieka abejingo.
...Kartą važiavome į dekanato jaunimo dieną. Mus pasitikusi vienuolė pakvietė pietų, prisėdo pabendrauti; pokalbis nuo paprastų dalykų natūraliai išaugo iki klausimų: „O kaip jūs atpažinote savo pašaukimą?“ Ji atvirai paliudijo savo gyvenimą, jos akys spindėjo tikrumu. Vėliau užsukome aplankyti bičiulių šeimos. Matant darną tarp vyro ir žmonos, laimingus vaikus, vėl kilo pašaukimo klausimas. Grįždami namo pripažinome, kad, regint tokių autentiškų pavyzdžių, širdyje sukirba troškimas atsiliepti ir visiškai įgyvendinti savo pašaukimą. Taigi jaunimo sielovadai svarbu atrasti žmogų, kuriam rūpėtų jaunimas, kuris būtų pasiryžęs užmegzti santykius, norėtų praktiškai perduoti tikėjimą, gebėtų įsiklausyti į jaunuolių klausimus ir tikėtų, kad kiekviename iš jų yra atrastina pirmapradė Dievo dovana.
Popiežius Pranciškus ragina nuo išskirtinių įvykių, renginių pereiti prie įprasto kasdienio darbo parapijose. Jaunuoliams Bažnyčioje svarbu priklausyti bendruomenei. Jie ieško grupių, kuriose būtų priimti, palaikyti, įgalinti veikti. Dažniausiai pasirenkamos organizacijos, prisidedančios prie tapatybės formavimo, talentų ugdymo ar atliepiančios domėjimosi sritį. Bažnyčia, parapijų bendruomenės turi puikią galimybę pasiūlyti jaunimui tai ir dar daugiau – maldos, nuoširdžios krikščioniškos bendrystės patirčių. Svarbu, kad Bažnyčia kalbėtų jaunuoliams aktualiomis temomis: apie lytiškumą, skyrybas, socialinę nelygybę, priklausomybes, prekybą žmonėmis, gamtos tausojimą. Atsakyti į rūpimus klausimus, patirti krikščionišką bendrystę įmanoma ten, kur jaunuoliai gali reguliariai susitikti ir sutikti asmenų, palydinčių jaunimo grupę. Tai ypač svarbu, norint pakeisti dabartinę kritinę situaciją, kai jaunuoliai, priėmę Sutvirtinimo sakramentą, neįsitraukia į parapijos gyvenimą.
Kuriant sielovadines schemas, reikia pasikviesti ir įgalinti jaunimą kurti drauge. Jaunatviškos idėjos kartais gali atrodyti provokuojamos, tačiau jos įneša naujų vėjų į parapijų pastoracines tarybas ar kitas struktūras. Ugdydama jaunimą Bažnyčia pasitelkia įvairių priemonių: sportą, muziką ir kitokią meninę saviraišką, piligrimines keliones, žygius, stovyklas, katechetinius kursus, liudijimų, giesmių vakarus, jaunimo dienas, kitus renginius. Patys jaunuoliai pagalbą kitiems įvardijo kaip svarbiausią motyvą dalyvauti Bažnyčios veikloje, tad jiems svarbi savanorystės patirtis. Parapija turi puikių galimybių pakviesti jaunimą savanoriauti senelių ar vaikų namuose, aplankant neįgalų ar senyvą žmogų namuose, prižiūrint aplinką, apleistus parkus ar kapus, užsiimant su vaikais per Mišias, organizuojant šventinį pasveikinimą Motinos / Tėvo dienos proga ir daug kitų sričių. Vis dėlto autentiška maldos, Šventojo Rašto skaitymo ir asmeninio susitikimo su Dievu Švenčiausiajame Sakramente patirtis lieka nepamainoma triukšmo ir technologijų apsuptyje.
Per kai kurias jaunimo sielovados priemones atsiskleidžia bendruomeninis parapijos vaizdas, kuriame apie jaunimą kalbama neatsietai nuo šeimų, Carito ar katechezės grupių veiklos. Brangintinas bendruomenių kūrybiškumas teikiant pasiūlymų, kaip atsižvelgti į jaunuolių savitumą ir prisidėti prie jų ugdymo.
Sinodo kelionėje esame kviečiami veikti pagal Jėzaus susitikimo su savo meto žmonėmis būdą: išeiti, regėti ir pašaukti. Išeiti – leidžiant jaunuoliams būti pagrindiniais veikėjais, kurių indėlis priimamas; regėti – skirti laiko būti su jaunimu, žavėtis juo; pašaukti – tai sužadinti troškimą, išvesti žmogų iš to, kas jį stabdo, arba iš atpalaiduojančių patogumų. Būtent tai, o ne reikalavimas laikytis normų skatina žmones leistis į kelią ir patirti Evangelijos džiaugsmą (plg. dokumentas „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“).
