Vaidotas Žukas
Arnotas su taure – prieš restauraciją ir po. XVIII–XIX a.
Dabartinis savininkas – Žemaičių vyskupystės muziejus Varniuose.
Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondas ir jo steigėjai leidžia trečią fondo knygą (pirmosios dvi buvo pal. Teofiliaus fotoarchyvai ir laiškai), o šis katalogas dokumentuos Žukų šeimos sovietmečiu surinktą ir restauruotą Žemaitijos sakralinio meno kolekciją. Artumos skaitytojams siūlome kelias ištraukas iš būsimo katalogo, kurį sudarė ir tekstus parašė Vaidotas Žukas.
Šios kolekcijos atsiradimas nebuvo racionalus, sugalvotas procesas – labiau išprovokuotas ir nulemtas aplinkybių. Lygiai prieš 50 metų 1974-aisiais pradėjau studijas Vilniaus dailės institute. Nebuvau atviras antitarybininkas, bet įtampos su sovietine profesūra, ypač su rektoriumi Vincentu Geču, buvo. Paskaitų lankymas ir atsiskaitymai peržiūrų metu vyko sėkmingai, tad instituto vadovybė prie studento prikibti neturėjo priežasčių. Penkto kurso pabaigoje, 1979-ųjų žiemą ir pavasariop, instituto koridoriuose vyko Studentų mokslinės draugijos laisvos kūrybos paroda. Tąkart už kelis tapybos darbus (Irano našlės, Anwaro el Sadato portretas ) gavau 100 rublių premiją. Tą patį vakarą nupirkau dėžę vyno, vaikštinėjome po instituto studijas. Skulptorių klasėje ant trikojo stovėjo lipdomas Antano Strazdo portretas. Mėgau šio kunigo gyvenimą ir poetinę kūrybą, bet tas gipsinis portretas man labiau priminė ledo ritulio vartininko kaukę, tad kolegos studijinį darbą išmečiau pro langą. Ir tai tapo pašalinimo iš Vilniaus dailės instituto priežastimi. Vėliau buvau skatinamas instituto vadovybės atsiprašyti ir likti studijuoti, apginti diplomą, bet to daryti nebenorėjau. Žinojau, kad jei baigsiu institutą, kelerius metus reikės atidirbti visuomeninius darbus. Neilgai trukus pradėjau gauti kvietimus iš karinio komisariato. Kelis kartus šaukimo iš paštininko nepriėmiau, ant kvietimų nepasirašinėjau, vis dėlto žinojau, kad ilgai taip žaisti negalėsiu.
Man pasitraukus iš sostinės ir pradingus iš KGB priežiūros, atsivėrė naujas veiklos plotas. Per žemaitiškų vasarų vakarones, trukusias iki aušros, su bičiuliais kunigais numatydavome įvairius bažnyčių, koplyčių, kapų ar įdomesnių sodybų aplankymo planus. Bažnyčių vidus domino mažiau, nes dažnu atveju tai buvo tarpukario ar pokario kiču išpuoštos (sugadintos) bažnyčios. Mačiau, kad norint tai sutvarkyti, reikia laiko ir šviesių klebonų bei vyskupų. Bet keliskart užlipęs į bažnyčių pastoges, varpines, aptikdavau pašaliuose sukrautus vertingus, nors ir labai sunykusius daiktus: nubyrėjusius, suplėšytus paveikslus, apdaužytas skulptūras, altorių detales, audinių skiautes.
***
Katalogo skaitytojas matys, jog kai kuriuos eksponatus rodome su visa jų gelbėjimo istorija – nuotraukomis prieš restauravimą ir po jo, su vizualine ir chemine darbų analize, rentgeno kadrais. Prie šio darbo prisidėjo apie pusšimtis tapybos, skulptūros, tekstilės, popieriaus restauratorių, daugelio vardus skelbiame. Kita dalis profesionalų restauravo privačiai, po darbo. Sovietmečiu visa sakralinė dailė buvo marginalizuojama, karjerą darantys žmonės su ja neprasidėdavo, nes tai buvo kultūra iš bažnytinės erdvės, vadinasi – tamsuolių teritorija. Kad tai ne vien mitai, rodo ir muziejų kartotekose išlikę muziejinių vertybių aprašai, kuriuose beveik nėra užsakovų vardų ir pavardžių.
Dauguma šio rinkinio eksponatų jau praradę savo liturginę paskirtį. Kartais klebonai juos tiesiog atsisakė susigrąžinti į savo parapijas, nes tokie eksponatai arba apskritai nebenaudojami, arba per daug pažeisti, trapūs, jiems reikia atitinkamos priežiūros. Kartą mūsų šeimos draugas Kaltinėnų klebonas Petras Linkevičius nusivedė parodyti, ką po bažnyčios gaisro 1988 m. parapijiečiai buvo sunešę kaip žaliavą būsimam bažnyčios varpui lieti. Klebonijos sandėliuke buvo sudėta metalo krūva: bronziniai pasidabruoti angelai, krikšto lėkštė su iškalinėta Madonos figūra, palankstyta Mišių taurė, krūvelė patenų, pajuodusios liturginės ampulės ir kita. Kunigas Petras Linkevičius leido paimti tai, ką po restauravimo buvo galima išsaugoti kaip sakralinio meno paveldą.
1987 m. kunigas Linkevičius dirbo Kantaučiuose. Šioje bažnyčioje buvo žemaitiško meno šedevrų – ant penkiametrinių lazdų įtvirtintos kabėjo raudonos ir baltos rankomis siuvinėtos procesinės vėliavos; ažūriniais drožiniais išskobtos kolonos; stovėjo neįtikėtino grožio sparnais papuošti altoriai; klausyklos buvo padengtos sena liaudiška tapyba. Tuo metu kunigas Petras buvo Plungės bažnyčios vikaras ir aptarnavo kelias aplinkines parapijas. Man patiko, kad šis kunigas neapsiribojo tik Eucharistijos šventimu, sakramentų teikimu. Jis rūpinosi žmonių muzikine kultūra, stengėsi į bažnyčias įsileisti šiuolaikinį religinį meną. Kantaučiuose savo pastangomis ir lėšomis jis įsteigė senelių prieglaudą ir įkurdino kelias anksčiau bažnyčiose dirbusias moteris. Viena jų buvo vyskupo Vincento Borisevičiaus (1887–1946) sesuo Marija Borisevičiūtė (1894–1992), tyli, pamaldi, akla moteris. Tais sovietiniais laikais vežimėlių neįgaliesiems nebuvo galima nusipirkti, tad prieš sekmadienio sumą kunigas Petras Mariją Borisevičiūtę užsiversdavo ant nugaros ir nunešdavo į bažnyčią, o po pamaldų nešdavo atgal į prieglaudą (toks neoficialus šventųjų bendravimas).
Procesijų vėliava „Šv. Antanas“. Prieš restauravimą ir po. XIX–XX a.
Dabartinis savininkas – Žemaičių muziejus „Alka“.
Rengdamas šį katalogą, keliskart vėl bendravau su kunigu Petru Linkevičiumi, kuris dabar tarnauja klebonu Darsūniškio (Kaišiadorių r.) parapijoje. Anksčiau jis 18 metų dirbo Kaltinėnų ir Kantaučių parapijose. Kunigas Petras atvirai papasakojo apie tą laiką, kai po Kaltinėnų bažnyčios gaisro 1988 m. birželį buvo paskirtas statyti naują bažnyčią. Priminiau jam tą metalo rinkimo iniciatyvą naujajam varpui. Kunigas atsakė: „Gerai, kad iš tos krūvos kai ką paėmei, nes po to įvyko keista istorija. Kunigas Bronislovas Burneikis (1923–1991) tuo metu dirbo Klaipėdoje. Vokietijoje šiek tiek pasimokęs liejimo amato, Kadagynuose prie Kretingos buvo įkūręs varpų liejyklą.“ Petras Linkevičius nuvežė kunigui Burneikiui kelis maišus bronzos, vario, sidabro – visa tai, kas buvo palikta Kaltinėnų sandėlyje. Varpas Kadagynuose buvo išlietas, bet liejinys nepavyko, neskambėjo. Tada kunigas Linkevičius šį varpą padovanojo skulptoriui Viliui Orvidui (1952–1992). Vilius savo sodyboje neskambantį varpą iškėlė ant karčių į 5 metrų aukštį. Ten jis kabo iki šiol.
***
1987–1988 m. žiemą, apsilankęs Telšių vyskupijos kurijoje, vykau į Salantus, ketindamas apžiūrėti bažnyčios užkaborius. Išgirdęs apie vyskupo protekciją, klebonas leido. Patalpoje virš zakristijos prie sienų buvo senų knygų lentyna, ant betono grindų – didelė krūva bažnyčioje nebenaudojamų kilimų, audinių, suplyšusių albų, apirusių kamžų. Ant bažnytinių atliekų krūvos buvo sukrautos kelios dėžės su fabrike išlietomis, per laiką apdaužytomis dažyto gipso kalėdinėmis ir velykinėmis figūrėlėmis, dar kelios dėžės su lempučių girliandomis, plastmasinėmis vazomis, žvakidėmis ir pan. Pradėjau nukėlinėti dėžes, varčiau nudėvėtus kilimus, liaudiško audimo antepedijus. Pačioje krūvos apačioje gulėjo didelis odinis aplankas, o jo viduje – krūvelė žemėlapių. Kai kurie jų buvo spalvinti akvarele, bet pelių nukapotais ir kirminų nugraužtais kraštais, dėmėti dėl nešvaros ir drėgmės. Paskaičius žemėlapių vinjetes paaiškėjo, kad šis žemėlapių rinkinys išleistas XVIII a. pirmoje pusėje Vokietijos kartografo Johanno Baptisto Homanno spaustuvėje. Kai Salantų klebonui papasakojau apie šiukšlių krūvą ir radinį, jis atsakė: „Lai būn.“ Kai pasakiau, kad būtinai reikia šiais spaudiniais pasirūpinti, jis pakartojo: „Lai būn.“ Nuvykau į Telšius ir papasakojau apie apsileidusį kunigą ir graužikų apėstus žemėlapius. Vyskupas Antanas Vaičius šypsodamasis paminėjo ir ankstesnį Salantų kleboną, „kuris už altoriaus laikė lašinius, tai bažnyčioje žiurkių netrūko“...
2025 m. Velykoms Žemaičių dailės muziejus rengia parodą Neprisitaikėlio menas. Vaidotas Žukas: kūrėjas ir kolekcininkas – autorinė tapyba, koliažai, piešiniai, keramika ir sovietmečiu surinkta, restauruota Žemaitijos sakralinio meno kolekcija. Šios parodos proga iš anksto rengiamas katalogas: Išgelbėtas Žemaitijos sakralinis menas. Žukų šeimos kolekcija. Šiuo metu katalogo leidybai trūksta 3 tūkst. eurų, spausdinama už rėmėjų lėšas; norintys ir galintys prisidėti ir aukoti:
Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondas,
įm. k.: 304711241, sąsk. nr.: LT877044060008191249
