Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Vasario intencija: „Už moteris – smurto aukas, kad visuomenė jas apgintų, o jų kančios būtų išgirstos ir pripažintos.“
Prieš kažkiek metų vyresnio amžiaus jėzuitas pasakojo apie pastangas Tailande gelbėti moteris, parduotas į išnaudojimo tinklus, pirmiausia padedant šeimoms atsistoti ant tvirto pragyvenimo pamato. Mat kai vargingos šeimos dukrelė sulaukia dvylikos metų, tėvai ją (anais laikais už 300 ar net 200 JAV dolerių) parduoda į vergiją. Toje šalyje gerai žinomas „pramoginis“ turizmas iš mergaičių ir moterų skriaudos. Gautos lėšos padeda kitiems šeimos nariams, kad ir skurdžiai, bet išgyventi.
Kitoje Europos Sąjungos šalyje lietuvių kilmės jaunimo rekolekcijose, stovyklose ar mokyklose vienas kitas dalyvis išsiskiria. Gyvomis akimis, šviesiomis pastabomis, sklandžiu bendravimu tokiame būrelyje pasižymėjo vyresniųjų klasių gimnazistė, turinti ir klausimų, ir išgyventų įžvalgų. Praėjus keleriems metams sužinome, kad tos šalies gyventojas ją nudūrė. Skaudi žūtis ir skriauda visiems. Pasirodo, vykdytojas sugebėjo išvengti teismo bausmės už užsienietės mirtį.
Arčiau namų, tokia teisės ir švietimo tvarka, esama vadinamųjų pataisos įstaigų jaunimui, pakliuvusiam į jas už vagystes, narkomaniją, smurtą ir kitus nusikaltimus. Berniukai ir mergaitės, vaikinai ir merginos apribotoje aplinkoje gyvena, mokytojų bei auklėtojų prižiūrimi tęsia gimnazijos mokslus. Per kelis susitikimus mielai kalbasi, klausinėja, susirašinėja. Kartais laiške – siaubingesni piešinėliai su peiliu ar smurtu, istorijos, nuo kurių plaukai šiaušiasi. Pataisos sistema? Iš visų prižiūrėtojų ir mokytojų tik tikybos mokytoja savanorė ir vienas mokytojas turi vilčių, kad iš šio jaunimo (bent iš kai kurių) kas nors išeis. Kiti žino iš patirties, kad jie pasmerkti kartoti tai, kas juos į „pataisos“ namus atvedė, panašiai kaip kalinės už grotų.
Skyrybas išgyvenančių vyrų ir moterų saugaus ratelio dalyvė sąžiningai lanko savaitinius susitikimus. Kai kitos vienu kitu žodžiu ar ilgesniu pasakojimu dalijasi, ši įstengia tik ištarti „labai bijau“, ir po kelių kartų atsiranda lyg šypsnis ar lengvas atodūsis. Kita dalyvė iš karto jai: „Tu jau stojiesi ant kojų“. Ir ši nušvinta. Ar moteris, ar vyras, santuokoje ar šeimoje, – visur santykiai gali būti nuodingi, žeminantys. Nebūtinai fiziniai, bet ir vidiniai. Kaip gerai, kad turi kur kreiptis bendrakeleivių ratelyje.
Jau vyresnio amžiaus, susigūžusi kaip pelytė ar nusikaltėlė savo namuose, nejučiomis atsitraukianti kampan ir lyg laukianti dar vieno žodžiais išreikšto ar grasinančio mosto smūgio... Žinoma, tai gali būti ir vyras šeimoje, ir vaikas, ir paauglė, kai galingesnis ar stipresnė daro tvarką toje namų bendrijoje, kurią taip jautriai tarsi siekį po kiekvienų Kalėdų švenčiame kaip Šventąją Šeimą.
Išgirsti, išklausyti, apginti.
