Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

Jaunimo iššūkis

Išgirsti Kristaus veidą?

Interviu su kamerinio choro „Jauna muzika“ vadovu ir dirigentu, legendinės roko grupės „Antis“ klavišininku ir aranžuotoju, kompozitoriumi Vaclovu AUGUSTINU

2017-12-07 | Interviu su legendinės roko grupės „Antis“ klavišininku ir aranžuotoju Vaclovu AUGUSTINU
artuma1609-rs_22-23.jpg

Savaitę prieš Krokuvoje vykusias Pasaulio jaunimo dienas (PJD) Lietuvoje siautėjo tarptautinio jėzuitiško jaunimo projekto MAG+S eksperimentai. Vienas ryškiausių – choro eksperimentas, šįmet sukvietęs pusšimtį jaunuolių iš Lietuvos, Austrijos, Ispanijos, Pietų Korėjos, Belgijos, Lenkijos, Rusijos ir netgi Ekvadoro! Kamerinio choro Jauna muzika vadovas ir dirigentas, legendinės roko grupės Antis klavišininkas ir aranžuotojas, kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Vaclovas AUGUSTINAS šiam projektui sukūrė kūrinį, kurį jungtinis choras atliko PJD metu Krokuvoje, Pasaulio lietuvių susitikime.

Dar per repeticijas su kompozitoriumi kalbėjomės apie pašaukimą kurti, klasikinę muziką ir roką – kaip tai sutelpa viename žmoguje?! Ir... apie Viešpaties veidą. Būtent taip pavadintas kūrinys, vos prieš ketvirtį metų gimęs skaitant šv. Ignaco Lojolos Dvasines pratybas, apie kurias iki tol kompozitorius nebuvo girdėjęs.

Kiek truko suprasti, kad jumyse kirba pašaukimas kurti muziką?

Gimiau paprastoje darbininkų šeimoje. Vienintelis tėvas mėgdavo laisvalaikiu akordeonu groti. Mano pasirinkimą nulėmė vienas žmogus. Šešerių jau mokiausi pirmoje klasėje, maždaug rugsėjo viduryje į klasę atėjo nepažįstami vyrai ir paprašė berniukų išeiti į koridorių. Kiekvienam davė muzikines užduotėles: ritmą paploti, atkartoti, melodijos ištraukėlę padainuoti. Po to visus patikrinę parodė ranka: tu, tu ir tu. Tarp tų tu buvau ir aš, o vienas iš nepažįstamųjų – Ąžuoliuko choro įkūrėjas ir ilgametis vadovas Hermanas Perelšteinas. Taip pradėjau dainuoti Ąžuoliuke, ir tik paauglystėje, pastebėjęs galbūt ryškesnių sugebėjimų, vadovas pradėjo mane atskirai ugdyti, duoti specialias pamokas. Kai artėjo vidurinės mokyklos pabaiga, pradėjome ruoštis stojamiesiems į Muzikos akademiją. Hermanas Perelšteinas man buvo kaip mokytojas, tėvas, tiesiog liepė: Tu turi eiti į muziką! Ir aš nuėjau. Labai anksti tapo įdomios gitaros ir būgnai, domėjausi muzikiniu gyvenimu, kompozitorių biografijomis. Dar kai balsas skambėjo berniukiškai, vyresni mokykliokai pakvietė į mokyklos šokių ansamblį. Atsimenu, kai uždainavau berniukišku balsu... O juk tai kaip mergaitės balsas! Visi apstulbo: Koks čia vaikas dainuoja vakare šokiuose?! Taigi paliepimas eiti į muziką skambėjo natūraliai. Vaikystėje turėjome radiją su plokštelių grotuvu ir krūvą plokštelių, visiškai atsitiktinių. Kažkokios polkos, valsai ir dainos įvairiomis kalbomis. Grodavau ir grodavau tas plokšteles. O grotuvas toks senamadiškas, kad ta adatėlė buvo vidutinio storio, tikros adatos dydžio. Keisdavau jas, bet visos atbuko galų gale.

Bet viena yra muzikos klausytis ar ją atlikti, o visai kas kita kurti.

O kūryba atsirado per gitarą, prie laužo, klasiokų suėjimuose, vakarėliuose. Merginos ilgesingais žvilgsniais klausydavosi...

Patikdavo?

Taip! O kaipgi... Tuo metu jaunuolis su gitara buvo cool. O jeigu dar grojo ansamblyje, mokyklos šokiuose, na, tai išvis elitas! Čia toks humoras, bet nuo jo viskas ir prasidėjo. Iš pradžių įstojau į Muzikos akademiją, baigiau dirigavimą. Lygiagrečiai kurdavau daineles. Truputį sudėtingesnius, įdomesnius gabalus ėmiau rašyti pradėjęs dirbti su progresyviojo roko grupe Saulės laikrodis. Po to Hermanas Perelšteinas dar stumtelėjo, sako: Eik, pasiprašyk į fakultatyvą, kompozicijos. Bet, baigęs choro dirigavimą, turėjau atlikti karinę prievolę sovietų armijoje, grįžęs įstojau mokytis kompozicijos.

Kaip būdamas kompozitorius klasiką suderinote su roku?! Kalbu apie grupės Antis laikus.

Visą laiką buvau dviveidis. Klasikinė muzika ir rokas, nuo pat vaikystės. Kai ketvirtoje klasėje mokytoja uždavė nupiešti, kuo norėčiau būti, tai nupiešiau sceną. Trys vyrai su gitaromis ir vienas prie būgnų. Tik po to akademinė muzika įsipainiojo. Grojome su grupe Saulės laikrodis. Dabar jos įrašai skamba archajiškai. Po to buvo pauzė: pradėjau mokytis akademijoje, dirbti su „Jauna muzika“, nutolau nuo roko ir kaip tik tuomet... senas bičiulis paskambino ir pakvietė į Antį. Paklausiau kelių įrašiukų, pasirodė įdomūs, bepročiai kažkokie, pusiau mokantys, pusiau nemokantys groti. Pirmas koncertas pribloškė, niekada iki tol nemačiau tokios publikos reakcijos: klykiantys, lipantys ant scenos žmonės, sausakimša salė. Pamačiau, kad tai vau, tai gerai, kieta, įdomu! Antį užgriuvo netikėtas populiarumas, jie paspaudė tinkamą mygtuką ir įvyko sprogimas. Algirdas Kaušpėdas suprato, kad reikia pakeisti sudėtį, pakviesti profesionalų, taip ir atsiradau. Taigi Kaušpėdas, mano bičiulis iš Saulės laikrodžių, aš ir būgnininkas Linas Būda tapome profesionaliais muzikantais. Senoji Antis buvo tokia, po to buvo 20 metų pertrauka ir prieš kokius 4 –5 metus atgimimas. Išleidome plokštelių, surengėme koncertų ir šią vasarą atsisveikinome, Anties puslapis užverstas. Daug pasakėme savo muzika, ir jau entuziazmo didžiulio nebėra, o groti senas dainas nepatogu. Kaušpėdas po vienos repeticijos mus surinko ir pranešė, kad metas pasitraukti. Oru pasitraukti, kai esame neblogos formos. Muzikiniu požiūriu mes vis tiek mėgėjai, grojome ir grojome tas pačias dainas. Ne tai mane ten laikė, labiau ypatingi žmogiški ryšiai. Kartu išgyvenome įvairių situacijų, tai vertinu labiausiai. Ne tai, kad draugai esame, nedraugaujame šeimomis, bet yra kažkas stipresnio, vyriško.

 

artuma1609 rs 22 23 5

Nuotrauka iš grupės „Antis“ archyvo

Nuo klasikos iki roko – sukūrėte daugybę įvairių kūrinių ir šįkart sulaukėte skambučio iš projekto MAG+S organizatorių. Jie paprašė sukurti kūrinį pagal šv. Ignaco Dvasines pratybas. Nei apie jas, nei apie žmones, kurie susirinks atlikti kūrinio, nieko nežinojote, bet sutikote. Kodėl?

Jau buvau susidūręs su projektais, kai paskelbiamas renginys ir iš anksto nežinai, kokie žmonės suvažiuos, kiek bus sopranų, altų, kaip jie išsidalins. Kai organizatoriai pasakė, kad branduolys bus mišrus jaunimo choras Exaudi, nuvykau į koncertą, ir jis iš tikrųjų man padarė įspūdį. Yra daug skirtingų lygių bažnytinių chorų, bet tokio!.. Pamačiau, kad blogiausiu atveju, jei privažiuos į renginį bebalsių ir beraščių, tai ką nors bent šitie padarys. Rašau muziką ne pirmi metai, ją atlieka įvairūs chorai. Esu girdėjęs labai blogų atlikimų, skaudžiai išgyvenau, bet lygiai taip pat girdėjau gerų, sėkmingų. Tai visuomet rizikinga. Šįsyk, kai išgirdau Exaudi, – nebebijojau. Ir šiandien tai pasitvirtina. Tai nėra tobula, bet visa yra procesas, visiškai normalus, su pliuso ženklu.

Koks įspūdis pirmą kartą perskaičius šv. Ignaco pratybas?

Tai nauja patirtis. Šokas. Čia nėra jokio intelektualinio lygmens, atvirkščiai – paprasti dalykai, kurie reikalauja vadovavimo ir praktikavimo. Prisipažinsiu – esu paviršutiniškas šiuo lygmeniu. Kiek reikėjo inspiracijos kūriniui – užteko, bet, norint labiau gilintis į pratybų turinį, tai laukia didelis kelias, kurį dar reikia nueiti.

Vadinasi, ketinate!

Norėčiau! Bet gali norėti visą gyvenimą ir niekada neprisiruošti. Iš pradžių buvau labai užsidegęs, tik tą užsidegimą kasdienybė nužudo. Neturiu kada. Pratyboms mažiausiai savaitę turėčiau skirti.

O gal išties jau atlikote pratybas, tik kitokiu būdu?

Turėjau uždavinį – susieti pratybų knygelę su muzika. Ten nėra nė vienos eilutės, kurią būtų galima dainuoti, vien instrukcijos: skaityk tą, daryk aną, nedaryk to. Neįmanoma dainuoti! Atrodytų kvailai. Yra tik malda Anima Kristi (Kristaus siela) ir Kontempliacija meilei įgyti pabaigoje. Kai kas panašaus į dvasinę poeziją, kurią galima nesunkiai pritaikyti muzikai, visa kita – neįmanoma. Pamaniau, kad tai, kuo galiu pasinaudoti, yra struktūra, kuri ypač muzikoje svarbi. Knyga suskirstyta į keturias savaites, taip ir kūrinyje – yra keturios dalys ir įžanga bei pabaiga.

Ką labiausiai akcentavote?

Ignacas kiekviename skyriuje duoda nuorodas į Kristaus gyvenimo istoriją – neradau kito būdo, kaip tiktai ja sekti. Todėl kūrinys gali priminti pasijos (lot. passio) žanrą. Nors jose akcentuojama Kristaus kančia, o šiuo atveju kančia ir mirtis yra vienas iš Kristaus gyvenimo epizodų. Tiesiog nederėjo to akcentuoti, užduotis nebuvo per muziką Kristaus kančią parodyti arba išgyventi.

 

artuma1609-rs_22-23_3.jpg

Kompozitorius Vaclovas Augustinas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mąstant apie Jėzų, neretai atsiranda pažintis su Jo asmeniu. Kur (ar) Jūsų gyvenime ji užsimezgė?

Bijau, kad Evangeliją ir krikščionybę suvokiu labiau intelektualiai negu per tikėjimą. Tai paviršutiniškesnis lygmuo, bet jis tiesiog toks. Aš sirgalius. Esu už! Taip! Bet pats ne... Ilgai studijavau Evangeliją ir Senąjį Testamentą, ir įvairius komentarus. Mane tai įtraukia. Ne kaip istoriką istorija, bet kaip poezija, tekstas kaip toks, įvaizdžiai, situacijos. Dar nepavyksta to priimti tiesiog atvira širdimi, nefiltruojant protu. Aš nesiveliu į diskusijas: ar tikrai Jėzus Kristus gyveno? Tai neįdomu. Jis yra tikras. Tikiu, kad taip yra, ir to man užtenka. Nervina klausimus keliantys rašeivos, kurie studijuoja Evangeliją ir ieško kliaučių, kur kas nors ko nors kito neatitinka. Jokiu būdu nepakliūvu ant šio kabliuko. Skaitau kokį nors epizodą iš Evangelijos, sakykim, kai moteris Jam ant galvos pila kvapnių aliejų, o mokiniai bara: Kam toks eikvojimas? Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams (Mt 26, 8–9). Ši istorija mane kabina iki pat gelmės, nežinau ko, gelmės. Kaip tekstas, įvaizdis, slėpinys. Nežinau kodėl, bet tikiu, kad tai tiesa.

MAG+S projekto dalyviai dalijosi, kad atlikdami Jūsų kūrinį su ašaromis akyse išgyveno savo tikėjimą.

Jeigu giliau paanalizuotumėte kitų kūrėjų kūrinius, praėjusių amžių istoriją, didžiuosius tapytojus, architektus, kurie katedras suprojektavo, – jie su jumis kalbėtų skaičių, proporcijų, medžiagų pavadinimų, dažų, gamybos technologijų, teptukų storių kalba. Šie materialūs dalykai kuria objektą, sukeliantį poveikį, apie kurį kalbate, kai jame susirenka žmonės. Mano, kaip kompozitoriaus, pagrindinė ideologija yra daugiaplanė komunikacija. Komunikuoju su atlikėju, šiuo atveju – su dainininku, o šis – su klausytoju. Tai, ką matau repeticijose, jau yra išgyvenimas. Galėtų daugiau nieko nebūti, jokių koncertų, nes išgyvenimo visiškai pakanka. Kūrinio tikslas jau pasiektas. Koncertinė situacija – kitas lygmuo. Pirmiausia mano adresatas yra atlikėjas, išgyvenantis kūrinius tiesiogiai, fiziškai, per savo kvėpavimą, balso stygas, nervus, jausmus.

Chorinę, bažnytinę muziką su tam tikrais populiariosios klasikos elementais suderinote su lietuviškomis kantičkomis!

Kadangi MAG+S projektas tarptautinis, 80 proc. kūrinio kalbos yra anglų, truputį lotynų, nes ji bažnytinė. Prieš kurdamas kalbėjausi su būsimojo eksperimento choro vadovu broliu jėzuitu Eugenijumi Puzynia, kad kūrinyje reikia kokio nors lietuviškumo. Ignaco tradicija gali būti krikščioniška, lotyniška, ispaniška ar dar kokia nori, bet nieko lietuviško ten nėra! Mąsčiau apie sutartinės motyvą – nesiklijavo, pradėjau klausyti kantičkų ir viena lipo prie širdies, tiko melodijos vingis. Paskui varčiau tekstus, atrinkdamas kūriniui, ir man užkliuvo dalis, kur skamba Kalno pamokslas: Palaiminti vargdieniai, tyraširdžiai... Klausydamas kantičkų, skaičiau žodžius angliškai ir išgirdau, kad tinka! Angliškais žodžiais dainavau lietuviškos kantičkos melodiją ir tiko! Tai bent atradimas! Kūrinio centre yra Sveika, Marija lietuviškai ir Kalno pamokslas angliškai kantičkų melodija. Tai vadinamasis intertekstualumas, kai supinami skirtingų kultūrų dalykai.

 

2015 10 28 11foto D.Matvejev

Kompozitoriaus vadovaujamas choras „Jauna muzika“. D. Matvejevo nuotrauka

 

artuma1609 rs 22 23 4

Mišrus jaunimo choras „Exaudi“. Marijos Stanulytės nuotrauka

Negaliu nepaklausti, kaip, kokioje aplinkoje kuriate?

Choro Jauna muzika biure turiu savo kambarį, ten ruošiuosi repeticijoms, studijuoju naujus kūrinius ir kuriu. Tai kasdieniška: kompiuteris, stalas, pieštukas, už nugaros pianinas.

Ar esate numatęs specialų laiką kūrybai, ar visa gimsta netyčia, neplanuotai?

Visą gyvenimą planavau tai padaryti. Taip derėtų, dauguma profesionalių kompozitorių, pvz., nuo devynių iki pirmos sėdi prie stalo ir kuria, o man neišeina, visokių darbų turiu, kurių iki gyvenimo pabaigos, jaučiu, niekaip nedrįsiu atsisakyti, todėl mano tvarkaraštis išblaškytas. Dėstau Muzikos akademijoje, vakarais repeticijos su choru, kūrybai laiko lieka priebėgomis. Kuriant iš pradžių būna tas sunkus etapas, kol randu, už ko užsikabinti. Vaikštau, žiūriu į kalendorių, laikas eina, artėja deadline’as, nerandu rakto, nuo ko pradėti. Tai tam tikra vadinamoji kūrybinė kančia kabutėse. Bet kai randu, pagaunu, va, yra! Apima euforija ir viskas, kas nėra kūryba, tuo metu tampa nesvarbu. Randu priežasčių, kaip paleisti studentus iš paskaitų, kaip asistentui pavesti darbą su choru. Prasišluoju savo laiką ir dėmesį skiriu tiktai kūrybai. Tai labai intensyvus laikas, kuris ilgai trukti negali. Dvi trys dienos, po to turiu atvėsti. Per tokius aistringus energijos ir susikaupimo pliūpsnius sukuriu pagrindinius dalykus, kuriuos vėliau tvarkau šaltu protu. Lieka techninis darbas: dėlioti, komponuoti, patikrinti, skaičiuoti, išbandyti variantus. Šį techninį darbą galima daryti bet kada. Tai amatas: sėdi ir dirbi.

Kiekvieną kūrinio The face of Christ skyrių kam nors dedikavote. Ar tai Jums brangūs autoritetai, apie kuriuos galbūt ir kurdamas galvojate, jais kliaujatės? Ypač kai nesirašo, kai norisi viską daryti, tik nerašyti...

Kai reikia dirbti ką nors kūrybiško, visi šį etapą praeina. Kiekvienas skirtingai simuliuojame. Einame grindų valyti, į laiškus atsakinėti ar planų sudarinėti, tik ne kurti.
Kompozitoriai, kuriems parašiau dedikacijas, yra mano labai gerbiami, mylimi, mėgstami, nesvarbu, kada jie gyveno – prieš 400 metų ar dabar. Kadangi pats esu pažinęs daug muzikos, nuo šešerių esu chore, ilgai dirbu kaip profesionalas, esu pergrojęs, perdainavęs, perdirigavęs daugybę muzikos kūrinių, ir kompozitoriai, ir kūriniai, ir muzika kitą kartą kaip vaiduokliai galvoje vienas po kito, rodosi, iškyla iš atminties. Visokios atkarpėlės, ritminiai motyvai, harmonija. Tad natūralu, kad kai kuriu, nesu vienas – nuolat apsuptas atminties vaiduoklių, muzikinių įspūdžių. Tyčiom netyčiom, būna, iškyla kas nors konkretaus. Kai ėmiausi kūrinio dalies Jerusalem, surge! (Jeruzale, pakilk!) Tavyje nužudytas Išgelbėtojas!, šūksnis po Kristaus mirties labai įkvėpė, tekstas tiesiog iškilo iš atminties. Atradau, kad Carlo Gesualdo da Venosa, XVI a. Renesanso italų kompozitorius, irgi parašęs muziką šiam tekstui. Tiesiog pajutau giminystę, atrodė, kad galiu jam paskambinti ir pasakyti: Labas! Man irgi šitas tekstas labai tinka! Ir tie 400 metų, kurie mus skiria, ištirpo. Kitą dalį paskyriau Jimmy Page’ui ir Robertui Plantui, taigi anglų roko grupei Led Zeppelin. Rašiau įžangą, ir netyčia toks vingis išėjo. Improvizuodamas pagrojau ir visiškai kaip daina Stairway to heaven (Laiptai į dangų). Pagalvojau: oi, juk aš negaliu daryti taip, kaip jie darė, nes bus plagiatas! Bet ne! Priešingai! Paimsiu tik citatą jų, keli taktai bus iš dainos. Labai plastiškai toje vietoje pereinama iš mano muzikos į tą dainą ir po to vėl išeinama. Rašau, paimu ištraukėlę iš kito autoriaus, įdedu į savo tekstą.

Kūrinio pavadinimas – The face of Christ. Ką jis reiškia?

Ogi viską. Kančia būtų per siauras pavadinimas. Kristaus gyvenimo istorija – per buitiškas. Kristaus kelias, Tiesa... Ne! Kristaus veidas! Mažiausiai apibrėžtas, bet poetiškai talpiausias. Jis turi erdvės gana įvairioms interpretacijoms, bet turi ir apibrėžtumą. Tu negalėsi kalbėti apie nebūtus dalykus, jeigu pavadinimas toks. Tai nėra tiesiogiai apie drobulę, kontūrus ar Jėzų, kuris vaizduojamas paveiksluose. Tai Kristaus veidas, talpinantis savyje viską, kas susiję su Kristumi. Net ir abejones.

Ačiū už jaunatvišką pokalbį ir muziką! Kūrinį Kristaus veidas mišrus jaunimo choras Exaudi atliks savo koncertuose. Sekite informaciją mūsų interneto svetainėje www.artuma.lt arba Exaudi feisbuko paskyroje

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ


NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 gegužė-balandis 4-5

Artuma - artuma202004 5 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22