Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2021 m. gruodis 12
Akiračiai

Išmintis, sąstingis ir reformos

Mišiolo atsiradimas (III)

2021-12-21 | Romanas Kazakevičius
artuma202112 rs32 1
Silvijos Knezekytės nuotraukos

Screenshot 2021 11 30 124947Romanas Kazakevičius

Dviejose ankstesnėse dalyse matėme, kad Mišių šerdis, Eucharistinės maldos formulė, išliko tokia pat, kokią žinome iš ankstyviausių liudijimų. Tačiau bendra Mišių eiga amžių būvyje kito, buvo pildoma, veikiama geografinių kontekstų, istorijos įvykių, teologinių debatų. Kaip atskiros, savarankiškos knygos X–XI amžiuje atsiradę Mišiolai yra viso to liudininkai ir nepaprasti, daugelį amžių kauptõs Bažnyčios maldos, poezijos ir išminties saugotojai ir perdavėjai.

Lobiai iš „bibliotekų tamsos“

Šiandienis Mišiolas, vykdant 1963 m. Vatikano II Susirinkimo konstitucijos apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium nuorodas, buvo išleistas ir pradėtas naudoti 1970 m. Šis leidimas lotynų kalba turėjo editio princeps / typica – pavyzdinio leidimo, standarto statusą ir juo turėjo remtis visi oficialūs katalikiški vertimai į kitas kalbas. 1975 ir 2002 m. išleisti dar du editio typica leidimai, apimantys kai kuriuos papildymus ar pakeitimus. Vatikano II Susirinkimo vaisius pakeitė vadinamąjį Tridento, arba Pijaus V, Mišiolą, išleistą 1570 m. – pirmąjį, tapusį juridiškai privalomą visose lotynų apeigų vyskupijose, išskyrus kelias išimtis.

Yra daug motyvų, dėl kurių nepakako dar vienos 1570-ųjų Mišiolo redakcijos. Atrodytų, paradoksalu, tačiau šiandien liturgijos tyrinėtojui pasiekiama daugiau originalių šaltinių, jis veiksmingiau gali pasinaudoti liturginių studijų vaisiais, nei tai buvo įmanoma nedidelės komisijos nariams, kuriems, per palyginus trumpą laiką, teko parengti vadinamąjį Tridento Mišiolą. Neatsitiktinai jie pasitelkė greitą ir patogų sprendimą – šiek tiek papildžius perspausdinti pirmąjį iš spaustuvių 1474 m. išėjusį Mišiolą. Tačiau būtų apmaudu, kad atrasti lobiai, kaip užsimena Paulius VI, liktų „bibliotekų tamsoje“, užuot maitinę tikinčiųjų protus ir širdis (žr. Apaštalinę konstituciją Missale Romanum, 1969 m.).

Kitas motyvas, keletą kartų minimas Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Sacrosanctum concilium, – Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai, kaip reikalauja pačios liturgijos prigimtis, nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs stebėtojai (žr. SC 14, 48). Pabrėžiama, kad „kai tik kurias nors apeigas pagal kiekvienos jų prigimtį galima atlikti bendrai, dalyvaujant ir aktyviai įsijungiant tikintiesiems, reikia pabrėžti, kad šitoks atlikimo būdas, kiek tik įmanoma, turi pirmenybę prieš pavienį ir tarsi privatų jų atlikimą“ (žr. SC 27).

Tai ne vien konstatavimas, kad žmonės ir visuomenė pasikeitė taip, jog kai kurie senojo Mišiolo aspektai, pvz., lotynų kalba, jiems tapo nebesuprantami. Kadaise lotyniškai daugiau ar mažiau kalbėjo ir rašė kone kiekvienas išsilavinęs žmogus, ši kalba buvo universalus bendravimo instrumentas visoje Europoje. Tai prisipažinimas trūkumo pačioje senojo Mišiolo struktūroje, o dar tiksliau – kai kuriose dvasingumo ir teologijos srovėse, kurios prisidėjo prie Mišiolo knygos susiformavimo.

Vėl turime atsigręžti į pirmojo ir antrojo tūkstantmečio sandūrą, kai įvairios liturginės knygos – sakramentarijai, lekcionarijai, psalmynai ir kt. – suplaukė į vieną knygą – Mišiolą. Šis pokytis lydėjo ar sutapo su kitu procesu: įvairių bendruomenės narių – giedotojų, skaitovų, atnašų nešėjų – atliekami liturginiai veiksmai palengva buvo sutelkti į dvasininkų rankas. Atsiminkime, kad kalbame ne apie pavienius asmenis, o apie šimtamečius ir sudėtingus procesus.

artuma202112 rs32 2
Silvijos Knezekytės nuotrauka

Nuo viešos iki privačios atgailos

Kai kurie senovinius manuskriptus tyrinėję istorikai, kaip Cyrille’as Vogelis, atkreipė dėmesį į vadinamąją atgailos istoriją ir „privačių Mišių“ atsiradimą. Žinoma, kad pirmųjų amžių krikščionybėje dominavo griežtas požiūris į sunkių nuodėmių atleidimą ir atgailavimą už jas. Visos nuodėmės buvo nuplaunamos krikštu. Naujas sunkias nuodėmes buvo galima nuplauti tik kartą – vieša ir bendruomenine atgaila. Tokiam asmeniui nebelikdavo vietos krikščionių bendruomenėje, nepaisant nuoširdaus gailesčio. Nors siekis pabrėžti ir motyvuoti šventą gyvenimą suprantamas, tačiau taikymas – abejotinas. Neretai, atsižvelgę į gyvenimo sudėtingumą, krikščionys ryždavosi krikštytis arba viešą išpažintį atlikti tik mirties patale, kad iš tiesų prieš Visagalį stotų be dėmės ir galimybės suklysti dar kartą.

VI amžiuje viešą, tik kartą atliekamą, bendruomeninę atgailą pradėjo keisti airių ir keltų vienuolių įvesta praktika atskirai įvertinti kiekvieną nuodėmę ir nustatyti „kainą“, kurią atgailautojas turi sumokėti. Visų pirma – pasninkavimu. Priklausomai nuo padaryto prasižengimo tekdavo pasninkauti dieną, savaitę, mėnesį, už itin sunkias nuodėmes, tikrus nusikaltimus – metus, keletą ar net keliolika. Tačiau ištvėręs atgailos laikotarpį jis galėjo jaustis ramus Dievo, bendruomenės ir savo paties akyse. Per keletą amžių, nors ir buvo keli bandymai susirinkimų sprendimais grąžinti ankstesnę praktiką, naujasis atgailos būdas visuotinai paplito, kaip ir vadinamieji penitenciarijai, apėmę ir „kainų“ už nuodėmes lenteles. Padaugėjo atgailos būdų, kaip atlyginti nuodėmių padarytą žalą. Vietoj pasninko buvo galima leistis į piligrimystę, aukoti vargšams, vargšų ar ligonių globai skirtoms Bažnyčios institucijoms ar tiesiog Bažnyčios poreikiams. Taip pat užsakyti tam tikrą skaičių Mišių, kartu skiriant natūrinę arba piniginę auką jas aukojančiajam.

Vienos knygos poreikis

Tai nėra paprastas pokytis, mat Eucharistinės pamaldos pačia savo prigimtimi yra bendruomeniškos. Jei pasaulyje egzistuotų vienui vienas žmogus, jam nereikėtų kalbos. Nes kalba įmanoma ir prasminga tada, kai yra bent du žmonės, kurie vienas su kitu nori susikalbėti. Panašiai ir Eucharistija yra maistas ne pats sau, bet Kristaus mokinių bendruomenei, kad turėtų amžinąjį gyvenimą. Pirmųjų amžių liudijimuose nekalbama apie „privačias Mišias“, be bendruomenės, aukojamas vien kunigo. Tokia praktika atsirado vėliau, ir XX amžiaus popiežiams teko iš naujo argumentuoti jos pagrįstumą. Dėl kasdienių įsipareigojimų kunigai negalėjo patenkinti visų prašymų aukoti Mišias, tad jie būdavo peradresuojami vienuoliams.

I tūkstantmečio pabaigoje vis daugiau vienuolių buvo šventinami kunigais (nors kunigystė nėra vienuolinio gyvenimo sąlyga ar pareiga). Vienuolynų bažnyčiose įrengiami keli, keliolika, net keliasdešimt šoninių altorių, prie kurių vienuoliai kunigai vienu metu gali aukoti Mišias jas užsakiusiųjų intencija, tokiu būdu atlygindami jų atgailos skolą už nuodėmes. Šiame kontekste vienuoliui kunigui nereikėjo kelių liturginių knygų, skirtų bendruomenei, jam nebuvo svarbus įvairių bendruomenės narių dalyvavimas. Jam reikėjo privačių Mišių aukojimui skirtos vienos knygos.

Toks Mišiolo modelis iš vienuolynų plito toliau. Jau minėjome, kad Grigalius V liturgines knygas savo apeigoms užsisakė iš benediktinų abatijos, tad galima pridurti, kad keli XI amžiaus popiežiai buvo benediktinai ir jiems tokios nuostatos buvo natūralios, jos tapo tuometinių Romos apeigų dalimi. Atgailos praktika vėl kito XII amžiuje, labiau priartėdama prie dabartinės formos, bet liturginių knygų suplaukimas į vieną knygą liko, įgijo naujų pateisinimų. Pvz., vietoj kelių, sunkių, brangių knygų kelionėse ir misijose patogiau turėti vieną. Vėliau savo poreikiams adaptuotus Romos apeigų Mišiolus savo misijose daugybėje teritorijų išplatino pranciškonų ordinas.

Romos Mišiolas tampa privalomu standartu

Tridento Susirinkimo nurodymu buvo parengtos standartizuotos liturginės knygos: brevijorius, Mišiolas, išskyrus kelias istorines išimtis. Jau pažymėjome, kad pagrindu buvo pasirinktas pirmasis spaustuvėje atspausdintas Mišiolas. Skirtingai nei anksčiau, buvo atsisakyta dalinio vietinių kalbų vartojimo Mišių eigoje, o palikta tik lotynų. Tam tikra prasme ją turėjo atsverti į šnekamąsias kalbas išverstas katekizmas, kuriuo remdamiesi klebonai galėtų gerai išaiškinti tikėjimo tiesas tikintiesiems. Nemaža dalis katekizmo skirta sakramentams, tarp kurių ir Eucharistijai. Vis dėlto jį peržvelgus matyti, kad daugiausia dėmesio skirta Eucharistijos teologijai ir deramam tikinčiųjų nusiteikimui, bet apie jų dalyvavimą liturgijoje mažai pasakyta. Tridento Susirinkimo pastangos visų pirma buvo nukreiptos į dvasininkijos reformą: 1563 m. nurodymu vyskupijose pradėti steigti kandidatų į kunigystę formacijos namai, seminarijos. Susirinkimas rėmėsi prielaidomis, kad geri kunigai formuos gerus tikinčiuosius, kad įvesti standartai disciplinuos, užkirs kelią dvasininkų piktnaudžiavimams ar menkavertėms improvizacijoms, kad atrems Reformacijos kritiką ir nuramins po jos kilusią sumaištį.

Galima suprasti šių prielaidų pagrįstumą, tačiau iš amžių perspektyvos taip pat matyti, jog tridentinė liturginė reforma lėmė pasekmes, kurių reformatoriai nenumatė ar nesitikėjo. Viena, tai anksčiau liturgijos istorijoje nežinotas nekintamumas, kai kuriomis aplinkybėmis lėmęs sąstingį. Antra, tinkamos pusiausvyros tarp Eucharistijos šventimo ir pamaldumo praktikų praradimas, nuslystant labiau į pastarųjų pusę. Jos svarbios, reikalingos, bet vis dėlto antraeilės amžinąjį gyvenimą teikiančio Eucharistijos šventimo atžvilgiu.

Sąstingio kaina

Liturginės formos sąstingis itin brangiai kainavo evangelizavimo ir krikščionių vienybės reikaluose. Pakanka atsiminti vadinamąją „kinų apeigų“ kontroversiją, prasidėjusią keliasdešimt metų po Tridento Susirinkimo. Tūkstantmete kultūra pasižyminčioje Kinijoje jėzuitų misijos subrandino daug vaisių, galiausiai pelnė tolerancijos ediktą. Deja, po šimtą metų trukusio ginčo, nepaisant blaivių perspėjimų, jog turi būti perduotas tikėjimas, o ne europiečių papročiai, 1704 m. popiežiaus sprendimu buvo atmestos jėzuitų pastangos Evangeliją ir liturgiją įvilkti į kiniškus apdarus, vertinti ar toleruoti kai kurias vietines tradicijas, tiesiogiai neprieštaraujančias krikščionybei. 1721 m. susipažinęs su potvarkiu ir jo argumentais, kinų imperatorius pasibjaurėjo ir pasipiktino europietiška arogancija, ir uždraudė evangelizavimą. Vėliau prasidėjo persekiojimai, Evangelijos daigas buvo išrautas, vėlesni ir šiandieniai bandymai jį sodinti – sunkūs. Kas žino, jei „kinų apeigų“ kontroversija būtų išspręsta taip, kaip (dar kartą) XX amžiuje ją išsprendė Pijus XII ar kaip patartų dabar katalikiškuose universitetuose dėstoma Evangelijos įkultūrinimo disciplina, saugantis, kad, pasak popiežiaus Pranciškaus, evangelizavimas nevirstu kolonizavimu, galbūt Kinija šiandien būtų didžiausia pasaulyje krikščioniška tauta. Dėl panašių motyvų šimtmečius kentėjo ir kitų apeigų krikščionys (chaldėjai, sirai ir kt.) ar jų Bažnyčios, užmezgusios vienybę su Šventuoju Sostu. Neretai jos buvo spaudžiamos atsisakyti savo apeigų, kurios laikomos antraeilėmis. Padėtis pasikeitė XIX a. antroje pusėje, šios apeigos pripažintos lygiavertėmis lotynų apeigoms, o šių tradicijų liturginis paveldas – visos Katalikų Bažnyčios lobiu.

artuma202112 rs32 3
Silvijos Knezekytės nuotrauka

Liturgijos svarbumas

Nors Tridento Susirinkime buvo pasakyta, kad turi būti ugdomas tikinčiųjų sąmoningumas, geras Eucharistijos, kitų sakramentų ir tikėjimo tiesų supratimas, tačiau istorikai konstatuoja, jog, nepaisant kai kurių iniciatyvų, Bažnyčios darbas šia kryptimi buvo nepakankamas, tikintieji dažnai buvo orientuojami į pamaldumo praktikas. Mišių apeigos pasuko ceremoningumo linkme, tikintis, kad tokiu būdu žodžių nesuprantantiems, iš toli stebintiems tikintiesiems bus perduotas Eucharistijos slėpinys. Net ir pačių Mišių metu buvo patariama praktikuoti pamaldumo formas. Vienas iš šv. Pranciškaus Salezo, Bažnyčios mokytojo, pasižadėjimų, užrašytų 1602 m. prieš vyskupo šventimus, buvo toks – „šventinėmis dienomis per iškilmingas Mišias kalbėsiu Rožinį“. Ir jis jo laikėsi, panašiai, kaip neretai ir šiandien vyresnio amžiaus žmogus. Sugretinkime šią praktiką su išaiškinimu, pateiktu Vatikano Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadove (nr. 13): „Viena vertus, maldingų praktikų ir pamaldumų bei, kita vertus, liturgijos objektyvus skirtingumas turi aiškiai atsispindėti krikščioniškojo kulto išraiškoje. Tai reiškia, kad ypatingos maldingumo praktikų formos neturi būti maišomos su liturginiais veiksmais. Maldingi aktai ir pamaldumai atliekami ne Eucharistijos ar kitų sakramentų šventimo metu.“ Priduriama, kad reikia vengti konkurencijos ar opozicijos, nes tai skirtingo lygio dalykai: Eucharistijos šventimas yra „būtinas“, o pamaldumo praktikos – „pasirenkamos laisvai“.

Šis patikslinimas atspindi jau kitą etapą, kitą žvilgsnį į liturgijos vaidmenį tikinčiųjų gyvenime ir tikinčiųjų vaidmenį liturgijoje, pasiūlytą Vatikano II Susirinkimo, įkūnytą reformuotame Mišiole (kurio nauja redakcija šiandien rengiama ir Lietuvoje), sugražinant daug užmirštų ar iš akių išleistų dalykų.

Naujas Mišiolas, naujas Sinodas

Šio straipsnio pradžioje akcentuota, jog vienas iš pagrindinių siekių Vatikano II Susirinkimo liturgijos reformoje – sąmoningas pasauliečių tikinčiųjų dalyvavimas ir veiklus dalyvavimas, atsisakant visų gestų sutelkimo dvasininko rankose. Susirinkimo Mišiole, vėlesnėse instrukcijose nurodoma, kad šis tikslas įgyvendinamas liturginiu dialogu su kunigu, tikinčiųjų malda, priklaupimu ar atsistojimu, atnašų atnešimu. Iš naujo įsteigtos lektoriaus ir akolito tarnystės; ypač šioje numatyta daug uždavinių ir liturginių veiksmų, seniau Mišiose atliekamų tik dvasininko, įskaitant Eucharistijos dalijimą. Ir tik šių metų pradžioje popiežiaus Pranciškaus potvarkiu Spiritus Domini (2021 m. sausio 10 d.) nurodoma, kad į lektoriaus ir akolito tarnystes nuo šiol bus priimamos moterys, merginos. Tad nesuklysime pasakydami, kad dar daug dabartinio Mišiolo giliųjų nuostatų, už jo slypinčių Susirinkimo įžvalgų, teologijos, dvasingumo ir praktikos nėra atskleista ir išskleista, nepaisant to, kad jis naudojamas kasdien jau dešimtmečius.

Galbūt galima tarti, jog popiežius Pranciškus, kviesdamas į „sinodinį ėjimą“ visą Bažnyčią, joje nori sugrąžinti tą pačią pusiausvyrą, kuri buvo atkurta dabartinio Mišiolo struktūroje ir Mišių eigoje. Tad esame kviečiami būti aktyvūs, o ne tarsi svetimi ar nebylūs Mišių ir Sinodinio kelio stebėtojai.

II dalis Romo apeigos gimė ne Romoje

I dalis Kaip atsirado Mišiolas


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2022 m. sausis 1

Artuma - artuma202201 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22