pexels.com nuotrauka
Kunigas Jonas Jūraitis
Menininkė padavė į teismą televiziją. Šios menininkės gyvenimą ketinama pardavinėti nemokamai, nes ponia yra „vieša veikėja“. Menininkės advokatai sugalvojo taip: „Ponios T. gyvenimas yra jos nuosavybė, ir tik ji turi teisę jį išnaudoti komerciniais tikslais.“ Ir ponia pakartojo: „Mano gyvenimas yra mano gamybos priemonė.“ Tokie teiginiai nėra visiškai nauji. Kasdien sakome: „Mano gyvenimas, mano laikas.“ Kartkartėmis kai kurios moterų grupės išeina į gatves su pertekliniais reikalavimais: „Mano pilvas priklauso man!“ Taip, pilvas. Bet ne tas žmogus, kuris jame. Griežtai kalbant, nei mano pilvas, nei mano gyvenimas nėra visiškai mano. Labai dažnai abu turime patikėti gydytojams. Bet ne laiką. Jis visas priklauso man. Tai mano gamybos priemonė. Galiu savo laiką dovanoti, švaistyti, parduoti…
Mano laikas ateina ir praeina su manimi
Šventasis Augustinas buvo pirmas didysis Vakarų mąstytojas, pripažinęs, kad žmogaus „aš“ sąmonė ir laikas yra tapatūs. Jei nežinočiau, kad čia gyvenu aš, neturėčiau laiko jausmo ir būčiau amžinai „laimingas“ kaip karvė ar krūmas. „Ką tik mirė žmona. Taip sugriuvo pusė mano pasaulio. Kai aš numirsiu, mano pasaulis baigsis“, – sakė sugniuždytas našlys. Tai savaime suprantama ir todėl neįrodoma išmintis. Ją galima patirti tik asmeniškai. „Mokyk tad mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“ – giedojo psalmininkas prieš tūkstančius metų (Ps 90, 12).
Nėra laiko mėgautis
Suvokimas, kad mano laikas, galima sakyti, prie manęs „priaugęs“, verčia Silvestro dienos (Naujųjų metų) išvakarėse būti vienatvėje ir jaustis labai vienišam. Savo „praeinančiame pasaulyje“ turiu parodyti, ką nuveikiau su s a v o laiku. Tai vėlgi savaime suprantama krikščioniška nuostata. Tačiau dar viena visiškai nauja problema laukia už durų. Iki šiol turėjome pilnus namus daiktų. Bet neturėjome laiko jais mėgautis. Dar nesuvokėme, kad valiuta, laikas, pinigai ir turtas negali būti konvertuojami visiškai l a i s v a i. „Pinigai mūsų gyvenimo eigoje patiria infliaciją, o laiko vertė auga. Kas tinkamu metu keičia vieną į kitą, laimi… Tuo metu, kai darbo vis mažėja, gali būti, kad dalį pajamų teks priimti laiko forma. Ar tai būtų taip blogai?“ (Chr. Schütze). Tačiau turime baimintis, kad be valdžios prievartos to padaryti nepavyks. Artėja momentas, kai valstybė turės priversti mus būti laisviems, t. y. m ė g a u t i s l a i k u. Viešpats Dievas tai bandė padaryti milijonus metų. Tačiau žmonės visada bėgdavo nuo šios prievartos siekdami mėgautis gerove. Viešpatie, išmokyk mus per 1983 metus mėgautis ne pinigais ir ne turtais, o laiku!
