XX amžiaus Katalikų Bažnyčios istorijoje yra keli vardai, be kurių būtų sunku suprasti ir Vatikano II Susirinkimą, ir šiandienos teologijos plėtotę. Vienas jų – dominikonas Yves Congar (Yv Kongar, 1904–1995), kurio gyvenime buvo daug ir didelių sunkumų: kalėjimas, tremtys, leidinių cenzūra, nesupratimas, atmetimas ir galiausiai skausmingas ligos patalas, bet sykiu ir didžiulė ištvermė, nepalaužiama ištikimybė Bažnyčiai, kuriai jis tarnavo kaip teologas.
Yves Congaras gimė Sedane, Prancūzijos Ardėnuose, katalikiškoje šeimoje. Dar vaikystėje, 1914–1918 m., patyrė vokiečių okupaciją: gyvenimas jo gimtajame mieste buvo griežtai apribotas, trūko maisto, nuolat patruliavo kareiviai, žmonės bauginami, persekiojami. Įstojęs į Pamokslininkų ordiną, kartu su savo bendruomene buvo priverstas palikti Prancūziją ir ieškoti prieglobsčio Belgijoje (1926–1939), nes Prancūzijoje veikė antiklerikalinės valdžios draudimai.
1940 m. Vokietijai okupavus Prancūziją, ką tik paimtas į kariuomenę Congaras patenka į nelaisvę ir penkerius metus kali vokiečių kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose Liubeke, Tarnuve, Lamsdorfe, Koldice. Būtent šiuo metu jam pasireiškė nugaros smegenų angiomatozė, lėtai progresuojanti liga, paveikusi judėjimą. Dėl šios ligos Congaras paskutinius gyvenimo metus praleis Paryžiaus karo veteranų ir buvusių belaisvių hospise Les Invalides. Po karo išleidžiama jo liudijimų ir atsiminimų knyga Jų pasipriešinimas (Leur Résistance, 1947 m.) apie bendražygių likimus nelaisvėje. Jis rašo, kad priešintis jiems padėjo ne vien ištikimybė nacionalinėms ir politinėms idėjoms, bet ir tikėjimas. Tačiau pasibaigus karui Congaras buvo sutiktas ne šlovingai, bet įtariai...
Romoje jau brendo įtempta padėtis, kurią stiprino Pijaus XII pontifikato pabaigos politika. Bažnyčios aplinka, bijodama „modernizmo“, darėsi vis labiau uždara, linkusi į dogmų kaupimą ir griežtus draudimus. Šventasis Oficiumas (Vatikano institucija, atsakinga už doktriną ir cenzūrą, veikusi iki 1965 m.) ir Index librorum prohibitorum (draudžiamųjų leisti, skaityti ir platinti knygų sąrašas, panaikintas 1966 m.) atidžiai stebėjo, kas vyksta teologijos srityje ir griežtai sekė visus leidinius. Po totalitarinių režimų sukeltų katastrofų Bažnyčia jautė ypatingą atsakomybę saugoti savo mokymą ir autoritetą. Modernizmo idėjos – naujas požiūris į tikėjimą, istoriją ir moralę – buvo laikomos pavojingomis.
Congaras šį laikotarpį išgyveno itin skaudžiai: jo knygos cenzūruojamos, kai kurie tekstai laikomi „pavojingais“, jis pats ištremiamas iš savo bendruomenės – į Jeruzalę, vėliau į Romą ir netgi į Kembridžą. Tačiau Yves Congaras niekada nepaliko nei Bažnyčios, nei savo Ordino ir netapo maištininku. Jis kentėjo tyliai, laukdamas savo laiko... Ir tas laikas atėjo šventajam Jonui XXIII sušaukus Vatikano II Susirinkimą (1962–1965).
Atrodė, kad Pijaus X pradėta antimodernistinė kova ir įtvirtinti gynybiniai mechanizmai – priesaikos, cenzūra, scholastinė sistema – neįveikiami, vis dėlto per pusę amžiaus atsirado įtrūkių. Kai kurie teologai ėmė skaityti Tomą Akvinietį istoriškai, parodydami, kad net scholastika nėra sustingusi. Kiti grįžo prie krikščionybės šaltinių – Rašto, Tėvų, liturgijos – taip apeidami uždarą scholastinį ratą ir atrasdami gyvą tradicijos alsavimą. Treti, sekdami šiuolaikinės filosofijos paieškomis, permąstė tikėjimą žvelgdami iš žmogaus gyvenimo ir jo sąžinės gelmių perspektyvos. Visa tai nebuvo oficialu: daugelis autorių cenzūruoti, persekioti, nušalinti. Tačiau jų idėjos paveikė ir išugdė naują kartą, kurią subrandino ne revoliucija, bet nuoseklus darbas ir ištikimybė Bažnyčiai. Kai Jonas XXIII 1962 m. atvėrė Vatikano II Susirinkimą, paaiškėjo, kad už ilgai užvertų durų jau seniai brendo naujas pasaulis – Ressourcement („sugrįžimo prie šaltinių“) ir Aggiornamento („sušiandieninimo“), kurie tapo Susirinkimo šerdimi.
Yves Congaras netrukus tapo vienu svarbiausių Susirinkimo ekspertų. Net aštuoni iš šešiolikos Susirinkimo dokumentų buvo parengti remiantis jo mintimis. Jis daug prisidėjo prie Dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium, kurioje ryškiai atsispindi jo ekleziologija – Bažnyčia kaip Dievo Tauta, ne tik hierarchija. Jis padėjo formuluoti Dekretą apie ekumenizmą Unitatis redintegratio, atveriantį dialogą su kitais krikščionimis, ir turėjo įtakos Dekretui apie pasauliečių apaštalavimą Apostolicam actuositatem, pabrėždamas, kad pasauliečiai nėra pasyvūs nariai, bet aktyvūs Bažnyčios dalyviai. Be to, Congaras prisidėjo prie Ad gentes (dekretas apie misijų veiklą) ir turėjo įtakos kitoms konstitucijoms bei dekretams.
Dar Susirinkimo metu (1963) Congaras paskelbė nedidelės apimties knygelę Tarnaujanti ir neturtinga Bažnyčia, Susirinkime tapusia tarsi jo „manifestu“, kviečiančiu atsisakyti valdžios puošnumo ir tapti tarnaujančia bei vargšų Bažnyčia.
Yves Congaro balsas nebuvo vienišas. Vatikano II Susirinkimas tapo visos teologų kartos darbu: jėzuitas Henri de Lubacas, savo veikalais atvėręs naują perspektyvą apie Bažnyčios santykį su pasauliu; Jeanas Daniélou, siekęs parodyti krikščioniškosios tradicijos gyvybingumą; jaunas vokietis Josephas Ratzingeris (vėliau popiežius Benediktas XVI) ir kiti, kurie, grįždami prie Bažnyčios šaltinių (Rašto, Tėvų, liturgijos) padėjo Bažnyčiai atsiverti ateičiai.
Congaras, kaip ir daugelis šios kartos teologų, kentėjo nesupratimą ir net atmetimą, bet išlaikė ištikimybę. Jo ir kitų teologų įtaka matoma ne tik dokumentuose, bet ir pačioje Susirinkimo dvasioje – troškimas grįžti prie Evangelijos esmės, neužsidaryti dogmų tvirtovėse, bet nieku gyvu nenutraukti tradicijos tęstinumo.
Dar gerokai iki Susirinkimo Congaras buvo vienas iš svarbiausių ekumenizmo pradininkų. Jis savo veikaluose drąsiai kalbėjo apie būtinybę iš naujo permąstyti Bažnyčios santykį su „atsiskyrusiais broliais“. Tai buvo vizija, kurią iškėlė ir garsųjį aggiornamento paskelbęs popiežius Jonas XXIII – Bažnyčios atsinaujinimo ir atvirumo procesą, kurio vienas esminių tikslų – artėjimas prie kitų krikščionių bendruomenių.
Po Susirinkimo Yves Congaras tęsė savo darbą, gynė jo dvasios įgyvendinimą, tačiau neprisidėjo nei prie integristų, aršiai puolusių Susirinkimą, nei prie kairuoliško radikalizmo, siekiančio griauti tradiciją. Jis nebuvo revoliucionierius – veikiau tradicijos gynėjas, siekęs, kad tradicija liktų gyva ir tęstųsi.
Tik pačioje gyvenimo pabaigoje, Jonas Paulius II pakėlė jį kardinolu, sakydamas: „Bažnyčia nori pagerbti vieną ištikimiausių savo sūnų.“ Congaras kardinolu tapo vėliau negu jo bendražygiai – tegul vėlyvas, bet jaudinantis pripažinimas.
Šiandien, praėjus daugiau nei 60 m. nuo Susirinkimo, apie Congarą, jo gyvenimą ir darbus, asmenines kovas, tylią ištikimybę Bažnyčiai ir Ordinui, vis dar rašomos knygos, iki šiol daugelis teologų analizuoja jo idėjas. Yves Congaro aktualumą liudija ir šiandienos Bažnyčios balsai. Dominikonas Timothy Radcliffe’as OP, 2023 ir 2024 m. Romoje vadovavęs rekolekcijoms Sinodo apie sinodiškumą dalyviams, pabrėžė, kad Congaras buvo vienas iš tų, kurie padėjo Bažnyčiai suvokti sinodiškumą kaip kelio bendrystę. Jis citavo Congaro mintį: „Negalime būti nebylūs Bažnyčioje“, ir pridūrė, kad sinodinis kalbėjimas turi būti laisvas, drąsus ir pagarbus, nes tik taip Bažnyčia išlieka gyva ir atvira Dvasios veikimui.
Lietuvos katalikų bendruomenei, kuriai dažnai rūpi tradicijos išsaugojimas, Congaras gali pasirodyti prieštaringa figūra. Jis kritikavo Pijaus XII laikotarpio „uždarumą“, tačiau pats ištikimai tarnavo Bažnyčiai, primindamas, kad tikroji tradicija nėra aklas sustabarėjimas, bet gyva tikėjimo tėkmė, kurią reikia nuolat gryninti ir įkūnyti naujose aplinkybėse. Jo palikimas yra priminimas, jog Susirinkimas nebuvo nei liberalų pokylis, nei tradicijos išdavystė, bet bandymas sugrįžti prie Evangelijos šerdies. Tokia žinia gali būti svarbi ir mums šiandien, gyvenantiems troškimu išsaugoti tai, kas tikra, ir poreikiu atsakyti į dabarties iššūkius.
Congaras kviečia į tokią Bažnyčią, kuri nebijo būti neturtinga, nes jos turtas yra Evangelija, ir ji nebijo tarnauti, nes jos galios šaltinis yra Kristaus kryžius. Šis pranašiškas žodis skirtas ir mums: ar drįstame trokšti pirmiausia tokios Bažnyčios?
Projektą iš dalies finansuoja
