Tėvas Mindaugas Malinauskas SJ
Tima Miroshnichenko / pexels.com asociatyvi nuotrauka
Popiežiaus maldos intencija vasariui: „Melskimės, kad nepagydomomis ligomis sergantys vaikai bei jų šeimos gautų reikiamą medicininę priežiūrą ar kitą būtiną paramą, niekada neprarastų stiprybės ir vilties.“
Popiežiaus maldos intencija dažnai ragina būti itin kilniaširdžiams. Skatina malda pasiekti svarbius ir didelius dalykus, primena pavienio asmens ribotumą ir kviečia perkeičiančia laikysena nuoširdžiai jungtis į visuotiną Bažnyčios būrį ir teikiamą dvasinę pagalbą, ir taip labiau atsiverti Viešpaties malonei.
Šio mėnesio maldos intencijoje minima skaudi tiesa apie vaikus, sergančius nepagydomomis ligomis, nepalieka abejingo nė vieno. Nei patys vaikai, nei jų tėvai ar artimieji, nei patys tikintieji negali lengvai, aiškiai, tuo labiau patenkinamai suteikti atsakymo. Dažnai netikintys ir abejojantys žmonės naudoja tai kaip argumentą, norėdami paneigti Dievo egzistenciją ar jo gerumą. Atrodo, liga, su ja susieta kančia ir vargai, ir prieš akis stovinti „per anksti, nelaiku” artėjanti mirtis yra galutinė ir neįveikiama galia ir valdovė.
Vis dėlto Jėaus žodžiai „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28) tebegalioja ir šiuo atveju. Tai galioja sergantiems vaikams ir tėveliams, artimiesiems, o ir visiems, kurie vienu ar kitu būdu yra šios kančios liudininkai.
Gerai atskleidžia šią situaciją Evangelija (Mk 5, 21–43), kuomet vienas svarbus žmogus, tėvas, išdrįsta maldauti Jėzaus: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų.“ Sunku įsivaizduoti ir išjausti jo būklę. Medicina nepadeda, autoritetas, statusas, ištekliai nieko negali. Su visokiomis baimėmis, neviltimi, su tikromis ir prietaringomis nuostatomis telieka kreiptis malda į tą, kuris „galbūt“ dar gali „kažką“. Jėzus, išgirdęs apie tai, iš karto eina kartu su tėčiu, nieko neaiškindamas; Jėzus yra, pasilieka ir palydi šioje situacijoje be supaprastinto atsakymo. Vieni žmonės – minia – eina kartu, spaudžia, bet nieko negauna ir neprisideda. Bet štai moteris, kuri pati, regis, irgi jau nepagydomai, bet savaip serga, galiausiai išdrįsta su visu atsidavimu priartėti prie Jėzaus ir rasti Jo malonę, ir ją priimti. Tai esame mes, kurie kenčiančių tėvo ir dukros akivaizdoje patys kviečiami ir ryžtamės keistis.
Bet vaikas laukia, tėvas laukia, liga nelaukia. Viskas tampa aštriau, kai tėvas išgirsta, kad jo mylimoji dukrelė mirė. Viltis lyg ir buvo, mes meldėmis, tikėjome, bet Dievas… pavėlavo, nesuprato, nepajėgia? Čia nuskamba Jėzaus žodžiai „nebijok, tiktai tikėk“. Jėzus pasilieka artimas, labiau nei kiekvienas sau. Perkeitimas toliau vyksta visų ligos, kančių, mirties paliestų žmonių. Net jei „per ankstyva“ mirtis neišvengiama, netektis gniuždo, visada lieka Viešpties pažadėta amžinybės palaima, kurią vėlgi reikia tinkamai suvokti ir priimti – ne kaip pigią paguodą, bet kaip visų mūsų tikrąjį tikslą ir tikrąją gyvybę. Galiausiai kiekvienas tikintysis gali nuoširdžiai pripažinti, kad jei ne su Dievu pereiti gyvenimo vargai, jis, ko gero, nebūtų tinkintysis ir niekad nepažinotų tos į amžinybę vedančios vilties.
Viltis Dieve nėra tai, kad viskas baigsis „gerai”. Viltis – nes Dievas pasilieka, veda ir išveda, kai blogai.
