Doc. dr. Ramunė JURKUVIENĖ
Jubiliejiniai metai, Lietuvos Respublikos šimtmetis prabėgo. Jie atnešė labai džiugių momentų: pradėjome juos pakylėti, sulaukėme ypatingų svečių, klausėmės išmintingų ir įkvepiančių Šventojo Tėvo žodžių, išgyvenome tikro susitelkimo ir pergalės akimirkų laidodami išniekintų didvyrių kūnus, laukusius iškilmių ne vieną dešimtmetį.
Atvertas skaudulys
Šie pakilūs momentai turbūt brandino mus ir giliai slypėjusių skaudulių atvėrimui. Vienas iš jų – įstatymu įteisintas šeimos ribų peržengimas ir galimybė paimti vaiką iš šeimos. Priežastis tam tarsi savaime suprantama: esamas ar galimas (!) smurtas prieš vaiką. Smurtas – baisus dalykas. Nusikaltimas. Jis turi būti sustabdytas. Bet smurto sąvoka jautri. Ne kartą jau bandyta ir ateityje gali būti bandoma ja manipuliuoti. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme smurto sąvoka tokia plati, kad po ja galima „pakišti“ visą normaliai klystančių žmonių rizikingą gyvenimą. Įstatymas taip sudėliotas, kad labiausiai apsaugotos šiame procese – tarnybos. Kad ir ką jos darytų, viskas pateisinama. Joms net leidžiama naudoti fizines bausmes prieš nepilnamečius (!).
Mažiausiai apsaugotas – vaikas. Įstatyme svarbu vaiką paimti „iš jam nesaugios aplinkos“. O koks jo tolesnis likimas? Kas iš tikrųjų prisiims atsakomybę už jo gyvenimą? Tokių klausimų ir atsakymų į juos įstatymo nuostatuose nerasime. Tikimasi, kad kažkaip vaikas užaugs. Pradžioje pabus kažkiek ligoninėje, paskui pas budinčius, po to dar pas laikinuosius globėjus. Vėliau gal pas socialinius globėjus, o tada gal kas nors įvaikins... Taip ir keliaus negalintis pasipriešinti bejėgis vaikas. Standartiniai kursai tėvams sukurs regimybę, kad padedama šeimai, sudaromos sąlygos vaikui grįžti į šeimą.
Viliuosi, kad tokių veiksmų intencija gera. Kaip kažkada buvo piešiamas šviesus komunizmo rytojus: nebeliks pas mus smurto, niekas nevartos alkoholio, bent jau vaikų akivaizdoje... Ir kiekvienas, kas priešinasi įstatymui, tokiai puikiai jo intencijai, yra tamsuolis, net smurtininkas, norintis mušti savo vaikus. Visi turi būti laimingi ir patenkinti, ypač jeigu dar bus pridėta kokia dešimtis eurų „vaiko pinigų“. Klausiu vyresniųjų, prisimenančių sovietmetį: ar Jums nieko neprimena?
Šioje didelėje kovoje nelieka nei laiko, nei galimybės, nei erdvės pasitarti, kaip iš tikrųjų galima geriausiai spręsti sunkias situacijas. Juk daugybė žmonių Lietuvoje didelių permainų laikotarpiais nespėja dėl milžiniškų tempų ir didžiulės konkurencijos. Dalis šių žmonių iš tikrųjų yra ribotų protinių sugebėjimų, yra silpnesni, neatsparūs priklausomybėms, pasidavę žiniasklaidoje peršamai nuostatai, kad nereikia vertinti šeimos, santuokos, nesvarbu laikytis įsipareigojimų, duotų sutuoktiniui, vaiko motinai ar tėvui. Skyrybos, netektys, ligos, lengvai gaunamos pašalpos, nedarbas...
Yra metodikos, kaip dirbti su tokiomis šeimomis. Dalis socialinių darbuotojų jas taiko. Dirba labai nuoširdžiai, nuostabių pokyčių vyksta šeimų gyvenime. Bet darbas ypač sunkus, nevertinamas. Jie nuolat kaltinami už darbus, kurių nepadarė jų viršininkai: nepasirūpino, kad šeimos turėtų gyvenamąjį būstą, pakaktų ikimokyklinių įstaigų, popamokinės veiklos ir t. t. Kartais darbuotojams nusvyra rankos...
Vaikų globos klausimas taip sprendžiamas ne pirmi metai. Tik iki šiol atrodė, kad tai – blogų tėvų vaikai. O tie tėvai – alkoholikai, nusivalkioję, apsiblaususiomis akimis ir supainiotais gyvenimais žmogystos, nieko nejaučia, nieko nesupranta, nieko neišgyvena... Jie visai kitokie žmonės negu mes. Bet pripažinkime, tokį požiūrį į žmogų vargu ar galime vadinti krikščionišku.
Nėra lengvo atsakymo į klausimą, kaip realiai padėti visoms šeimoms. O kaip negebančių savimi ir savo šeima pasirūpinti tėvų vaikais? O kaip padėti negebantiems savimi ir savo šeima, vaikais pasirūpinti tėvams? Ar tik vaikų paėmimu?
Nenuostabu, kad jaučiamės sutrikę, plėšomi prieštaringų požiūrių. Todėl mums itin svarbūs Lietuvos vyskupų išsakyti žodžiai šia tema: „Rūpinimasis vaiku turi apimti ir jo tėvus, turi būti atsižvelgta į tai, kaip intervencijos iš šalies paveiks šeimos narių tarpusavio santykius ir pasitikėjimą vienų kitais. Vaiko paėmimas iš šeimos prieš tėvų valią tėra kraštutinė priemonė, taikytina tik tada, kai nėra jokio kito veiksmingo pasirinkimo.“
Pilietinė savivoka
Galbūt įvyko tam tikras laimėjimas, kad keliame šiuos klausimus? Gal laimėjimas, kad niekada neskaitę įstatymų būtent šitą įstatymą žinome? Kai kurias eilutes – beveik atmintinai. Pamažu suvokiame, kad tai, ką konstruoja įstatymų leidėjai, politikai, biurokratai, valdininkai, susiję ir su mano gyvenimu, man brangiausiais dalykais. Aš pats ar pati turiu sekti, kas vyksta. Aš turiu pareikšti ir savo nuomonę. Prieš ją pareikšdamas, turiu susivokti, kad galėčiau atskirti, kas televizijoje kalba, iš tikrųjų gindamas šeimas, o kas tik savo projekto pinigus...
Pilietinis susivokimas yra didžiulio augančio sąmoningumo požymis. Galima sakyti, šuolis. Kai sąmoningai pradedame vertinti tai, kas vyksta aplinkui, kai susitelkiame bendram veikimui, tada nesijaučiame bejėgiai, vis sunkiau mumis manipuliuoti suinteresuotiems asmenims. Ir tai dar vienas jubiliejinių metų pasiekimas. Gal neįvardijamas, gal net nepastebimas, bet tikras.
Akivaizdu, kad bundame iš letargo, kuriuo vis dar miega nemaža visuomenės dalis, nekeisdama sovietmetyje išmokto elgesio, kai per komjaunimo ar kitus panašius susirinkimus buvo kalbama apie situaciją taip, kad nei kalbėtojas, nei klausytojas tuo netikėjo. Visi taip darė, nes „reikia“, neklausdami, nei kam to reikia, nei kas iš to naudą gauna...
Su ministrės Jurgitos Petrauskienės atleidimu gal ir ateisiantiems į jos vietą nebebus lengva taip kalbėti. Krikščionio savo elgesiu Roko Masiulio pavyzdys rodo, kad yra ir kitokio kalbėjimo galimybė – pripažįstant klaidas, ne neigiant, bet įvardijant problemas, ne nuleidžiant sprendimus, bet kartu jų ieškant. Ir tai iš tikrųjų duoda rezultatą – ne tik mokytojų algų pakėlimo, bet ir kur kas didesnį bei svarbesnį: pradedame mokytis gyventi realybėje. Pasaulyje žinoma ir pripažinta mąstytoja Hannah Arendt, viena iš giliausiai analizavusiųjų totalitarinius nacių ir sovietų režimus, atskleidė bendrą jų bruožą – realybės neigimą, gyvenimą dirbtinai sukonstruotoje utopinėje tikrovėje, kuri egzistuoja tik popieriuje arba sistemai patogių mankurtų išplautose smegenyse. Jie tarsi užprogramuoti čiauška apie „pažangą“ ir bando įtikinti save ir kitus, kad yra jos gynėjai.
Dabartinėje Lietuvoje pastebimi ženklai – visur (mitinguose, streikuose, feisbuke, net spaudoje ar televizijoje) pradedame kalbėti apie realias problemas, konstruktyvų jų sprendimą, – rodo, kad mūsų visuomenė pradeda gyti. Totalitarinio mąstymo liga sunki ir varginanti, bet viltis stiprėja. Realybės pripažinimas ateina ir į viešąjį sektorių, kuris ilgiausiai laikėsi kaip sovietinio biurokratinio mąstymo bastionas. Svarbu, kad nepasiduotume pagundai siekti grįžti į patogaus užsidarymo būseną, slėptis po tolerancijos ir draugiško bendrabūvio terminais, apkaltinti problemas atskleidžiančius žmones radikalumu, ekstremizmu, laikyti juos problemų kūrėjais.
Taip, nesukursime rojaus žemėje. Bet privalome išlaikyti Viltį, pasitikėti Kūrėju, Apvaizda, dėti nuolatines pastangas, kad ten, kur mes esame, nebūtų skriaudžiami silpnieji, kad išmintingi sprendimai nebūtų išstumiami dėl pataikavimo turintiems valdžią, kad įstatymas nesudarytų sąlygų absurdui klestėti. Juk kasdien prašome: „Teateinie Tavo karalystė.“ Teateinie ir į mūsų šeimas...
