Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

2012 m. rugsėjis 9
Akiračiai

Juodoji motina – šventoji Bachita

2023-02-07 |
artuma201209_rs-31-1.jpg

Šventoji Juozapina Bachita (Giuseppina Bakhita) – pirmoji juodaodė moteris šventoji, beatifikuota ir kanonizuota popiežiaus Jono Pauliaus II. Ši moteris ypatinga, nes patyrė tiek daug smurto, paniekos, pažeminimo, kad sunku ir įsivaizduoti. Vis dėlto ji liko stebėtinai tyros širdies, gerumo, atjautos ir meilės. Buvo beraštė, todėl Italiją ir visą Europą sudrebinusi, į 20 kalbų išversta jos prisiminimų knyga buvo parašyta Bachitai diktuojant.

Kai ji pateko į Italiją, ten juodaodžių dar nebuvo, todėl einančią gatve ją sekdavo būrys vaikų, kurie stengdavosi prisiliesti ranka, kad „patikrintų, ar netepa juodai“, o suaugusieji su panieka nusigręždavo. Tuo tarpu Bachita į visus juos žvelgė su meilės kupina šypsena ir taip elgsis visada.

Didesnę savo gyvenimo dalį šv. Juozapina Bachita praleido Kanosos Gailestingumo seserų vienuolyne. Ten ji ir užmigo Viešpatyje.

Vaikystė ir šiurpios vergijos pradžia

1869 m. nuošaliame Darfūro provincijos kaimelyje Sudane, gausioje, mylinčioje ir darnioje šeimoje gimė mergaitė. Ji buvo genties vado anūkė. Šeima gyveno pasiturimai, vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Kaip mergaitę pavadino tėvai, nežinome, nes ji pamiršo savo, motinos, tėvo, brolių ir seserų vardus, tik prisiminė, kad augo laiminga.

Tačiau tuo metu Sudane siautėjo arabų plėšikai, kurie grobdavo vaikus ir jaunus suaugusius žmones į vergiją. Jau nebebuvo galima parduoti vergų į JAV, tad juos pardavinėdavo Afrikos ir Artimųjų Rytų turguose.

7 metų mergaitė buvo pagrobta. Du plėšikai nusitempė ją į mišką, vienas grasindamas peiliu, antrasis šautuvu. Ją žiauriai sumušė ir nakčiai užrakino pašiūrėje, numetę duonos riekę ir vandens. Mergaitę ištiko visiška amnezija. Taip prasidėjo daugiau kaip 10 metų trukusi vergija. Tyčiodamiesi arabų plėšikai pavadino ją Bachita, tai reiškia „Laimingoji“, ir pardavė vergų pirkliui. Jis šešių suaugusiųjų ir dviejų vaikų (antroji mergaitė buvo vienmetė su Bachita) grupę sukaustė grandinėmis. Vyrams prie kojų pritvirtino kalades, o visiems aplink kaklus apvyniotas grandines prikaustė prie ilgo metalinio strypo. Abu vaikus dar ir supančiojo. Taip jie ėjo 8 dienas, kol prisijungė prie didelio taip pat surakintų vergų karavano. Mergaitės kelis kartus mėgino pabėgti, bet nesėkmingai. Jos buvo dar per mažos ir jas kaskart sugaudavo. Vergai buvo negailestingai plakami, čaižomi, mušami, dažnai ir nužudomi. Mažoji Bachita prisižiūrėjo makabriškų vaizdų, pati buvo mušama, tad suprato, kad paskutinėmis jėgomis turi eiti, nepargriūti, kitaip ją pribaigs.

Galiausiai vergų pirklys padovanojo mergaites savo dviem nedidelėms dukroms kaip žaislus ar kambarinius šunelius. Jos buvo laikomos būtent tuo. Tačiau Bachita netyčia sukūlė brangią vazą, ir šeimininko sūnus ją sumušė taip, kad ji, plūsdama kraujais, pragulėjo sandėliuke ant čiužinio visą mėnesį. Aišku, niekas jos negydė.

Vergijos kančios

Pasveikusią Bachitą pardavė turkų generolui. Dabar mergaitė jau manė, kad būti verge blogai, bet natūralu. Taip jau sutvarkytas pasaulis: vieni yra vergai, kiti šeimininkai.

Generolo namuose virė tikras pragaras – nuolatiniai barniai ir rietenos. Kad išlietų savo pyktį, generolas plakdavo ir daužydavo vergus tol, kol jie kruvini pargriūdavo. Generolienė sumanė pažymėti savo vergėms kūnus. Sudėtingi centimetro gylio piešiniai buvo daromi skustuvu, o į griovelius pildavo druską. Tą druską nuolat papildydavo ir įtrindavo. Kai kurios neišgyveno, bet Bachita liko gyva ir po 2 mėnesių pagijo.

Bachita jau užaugo ir gyveno nuolat patirdama smurtą, prievartą ir pažeminimus. Nors ir labai darbšti, itin gero, nuolankaus būdo, ji buvo plakama rimbais, mušama, seksualiai prievartaujama. Iš jos tyčiotasi kaip tik įmanoma. Juk Bachita buvo vergė – su ja galėjo daryti ką tik nori, tenkinti pačius žemiausius instinktus.

Praėjus metams, generolas nusprendė grįžti į Turkiją. Dalį vergų čia pat pardavė, o dešimt, tarp jų ir Bachitą, laikinai pasiliko. Atvykęs į Chartumą, pardavė ir likusius vergus. Čia Bachitą nusipirko italų konsulas. Taip ji pirmą kartą pateko į normalius namus, kur su ja buvo žmoniškai ir maloniai elgiamasi.

Italijoje

Po dvejų metų konsulas turėjo grįžti į tėvynę, ir Bachita maldaute maldavo ją pasiimti drauge. Italo šeima sutiko. Konsului išvykus, į konsulatą įsiveržė plėšikai, pagrobė turtą ir išsivedė vergus. Taip Dievas apsaugojo Bachitą nuo tolesnių kančių. Atplaukusi į Genują, Bachita atsiklaupė ir pabučiavo žemę. Paklausta, kodėl taip padarė, atsakė: „Esu laiminga.“

Konsulo draugai ponai de Michieli išprašė jo padovanoti jiems Bachitą. Maža jų dukrelė taip pamilo savo juodaodę auklę, kad nuo jos nesiskyrė, net miegojo viename kambaryje ir vadino ją savo Juodąja mama. Ponai de Michieli nebuvo tikintys, bet mažoji dukrelė iš kažkur buvo išmokusi „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Garbė Dievui Tėvui“. Ji išmokė šių maldų ir savo Juodąją mamą. Nė viena nesuprato šių maldų prasmės, bet Bachita jas kartodama jausdavo keistą didžiulį malonumą.

Po trejų metų ponai de Michieli nusprendė persikelti gyventi į Afriką, kur įsigijo viešbutį. Kol ten įsikurs, dukrelę su Bachita paliko Venecijoje, vienuolėms kanosietėms priklausančiame katechumenato institute. Ten 1890 m. jauna juodaodė buvo pakrikštyta, tą pačią dieną priėmė Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą ir gavo Juozapinos Bachitos vardą.

Vienuolynas

Pašaukimas vienuoliniam gyvenimui buvo itin stiprus, tačiau Bachita nedrįso niekam apie tai net užsiminti. „Juk aš negrė, kaipgi gali mane priimti?“ – galvojo ji. O čia dar ponai de Michieli su triukšmu atvyko jos pasiimti į Afriką. Įsikišo kardinolas, vienuolyno vyresnioji, ir teismo sprendimu pilnametei Bachitai buvo leista pasilikti Italijoje. Ji ir liko visam gyvenimui.

Po trejų noviciato metų kardinolas Giuseppe Sarto (būsimasis popiežius Pijus X ir šventasis) pasakė: „Darykite šventuosius įžadus be jokios baimės. Jėzus jūsų nori, jis jus myli. Mylėkite jį ir jam tarnaukite.“ Taip Juozapina Bachita tapo seserimi kanosiete.

Ji atsidūrė Skijaus miestelyje, kur ją visi vadino Juodąja motina. Ilgainiui, metai po metų, gyventojai įsitikino, kad tarp jų gyvena šventoji. Dievą ji vadino Šeimininku ir į visus žvelgė su tokia begaline meile, kad tai negalėjo likti be atsako. Ji visada buvo gerai nusiteikusi, linksma, šypsojosi. Kviesdama daryti gerus darbus, sakydavo: „Padarykime Šeimininką patenkintą.“

Apie 50 metų Juodoji motina, meilės įsikūnijimas, gyveno labai kukliai, atlikdama paprasčiausias virėjos, skalbėjos, siuvėjos, vartininkės pareigas. Nuo jos sklido tokia šiluma ir gerumas, kad žmonės ateidavo tiesiog pasižiūrėti į ją, pasėdėti šalia tylomis. Bachita rūpinosi vargšais ir ligoniais, nepaliko be pagalbos nei vieno, pasibeldusio į vienuolyno vartus.

artuma201209_rs-31-2.jpg

Negalia ir senatvė

Juodoji motina, unikalus atvejis to meto Europoje – juodaodė sesuo vienuolė, buvo tikra meilės, nuolankumo ir kantrumo liudytoja. Net tada, kai sunkiai susirgo ir galėjo judėti tik invalido vežimėlyje, nesiskundė, nedejavo. Atėjusiems jos aplankyti ir klausiantiems, kaip jaučiasi, šypsodamasi atsakydavo: „Taip, kaip to nori mano Šeimininkas.“ Kartais iš jos išgirsdavo: „Truputį kenčiu, bet yra tiek nuodėmių ir taip daug afrikiečių reikia išgelbėti...“

Kai seserys eidavo katechizuoti vaikų, ji melsdavosi, kad joms gerai sektųsi.

Sirgdama sunkia vėžio forma, vis vien nuoširdžiai meldėsi, neaimanavo, bet skleidė aplink save begalinę meilę. Sakė, kad atleidžia ir visai nepyksta ant savo skriaudėjų vergovės metais, už juos meldžiasi.

Kai atėjo agonija ir ėmė kliedėti, atgijo kraupios vergijos išgyvenimai, ji vis prašė: „Atleiskite truputį grandines, nes labai spaudžia.“

Artėdama prie 80-ies, 1947 metais mirė Skijaus vienuolyne. Jos paskutiniai žodžiai buvo: „Kokia esu laiminga... Madona... Madona...“ Nukeliavo pas Viešpatį, savo Šeimininką, apsupta besimeldžiančių seserų kanosiečių. Jos kūnas po mirties nesustingo, žmonės prieidavo, paimdavo jos ranką ir padarydavo ja kryžiaus ženklą sau ant kaktos. Karste gulėjo tarsi šypsodamasi. Suplaukusios minios kartojo: „Šventa“, „Šventoji“.

1992 m. Romoje popiežius Jonas Paulius II ją beatifikavo, o 2000-aisiais kanonizavo.

Šv. Juozapina Bachitašvenčiama vasario 8-ąją. Šventoji paskelbta visų prispaustųjų bei pavergtųjų ir Sudano globėja bei užtarėja.

Vanda IBIANSKA


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 vasaris 1

Artuma - artuma202402_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22