Kortonos Apreiškimas Mergelei Marijai (fragmentas), Fra Angelico, 1434–1436 m.
Kunigas dr. Andrius Končius
Praėjusioje Artumoje aptarėme lietuviškus maldos Ave Maria ypatumus ir klausėm, ar šiandien nebūtų prasminga iš naujo svarstyti formuluotės „Tu palaiminta tarp moterų ir palaimintas Tavo įsčių vaisius Jėzus“ sugrąžinimo. Tąsyk pažadėjau pateikti ir tikinčiųjų apklausos duomenis, kuriuos čia ir pristatau.
Šį tyrimą dariau norėdamas geriau suprasti, kiek Lietuvoje yra žmonių, norinčių melstis būtent tradicine forma. Ne kartą teko susidurti su bendruomenėmis, maldos grupėmis ar vienuolijomis, kurios privačiai Rožinį meldžiasi žodžiais „palaiminta/as“ ir „įsčių vaisius“. Be to, daugelį kartų manęs klausė, ar neteko girdėti, jog Lietuvoje gal bus sugrąžinta tradicinė maldos forma. Tad siekdamas remtis ne vien pavieniais įspūdžiais, bet pamatyti platesnes tendencijas, ėmiausi apklausos. Jos rezultatai iš dalies nustebino.
Apklausa atlikta anonimiškai. Respondentų nebuvo siekiama paveikti papildomais paaiškinimais. Tebuvo pasiūlyta pažymėti, kuri forma atrodo tinkamesnė vartoti Bažnyčios maldoje. Iš viso apklausti 528 asmenys Kaune, Vilniuje, Šiluvoje, katalikiškų bendruomenių aplinkoje, Medžiugorjės lietuvių dienose, taip pat vienuoliai.
Rezultatai parodė aiškią grupių diferenciaciją. Plačiojoje parapinėje aplinkoje dabartinė maldos forma yra stipriai įsišaknijusi. Daugeliui ji susijusi su vaikystės malda, su šeimos religine atmintimi, Rožiniu, gegužinėmis pamaldomis ir kitomis asmeninio tikėjimo patirtimis. Todėl suprantama, kad daliai tikinčiųjų siūloma tradicinė formuluotė pirmiausia skamba ne tiek teologiškai nepriimtinai, kiek paprasčiausiai neįprastai.
|
Respondentų grupė |
Iš viso pklausta |
Palaiko dabartinę formą (pagirta/as, sūnus) |
Palaiko tradicinę formą (palaiminta/as, įsčių vaisius) |
|
Sekmadienio katalikai |
260 |
168 (64,62 proc.) |
92 (35,38 proc.) |
|
Aktyvūs bendruomenių / maldos grupių žmonės |
189 |
49 (25,93 proc.) |
140 (74,07 proc.) |
|
Vienuoliai / vienuolės |
79 |
22 (27,85 proc.) |
57 (72,15 proc.) |
Visai kitokia tendencija išryškėjo tarp aktyviau į Bažnyčios gyvenimą įsitraukusių tikinčiųjų. Bendruomenių, maldos grupių ir vienuolijų aplinkoje dauguma rinkosi bibliniam ir lotyniškajam tekstui artimesnę formą. Šie skaičiai leidžia atsargiai konstatuoti: kuo respondentai aktyviau dalyvauja sąmoningame Bažnyčios bei maldos gyvenime, tuo labiau jie linkę palaikyti tradicinės maldos formuluotės sugrąžinimą.
Tai nereiškia, kad sekmadienio maldininkų nuomonė būtų mažiau svarbi. Priešingai, jų atsakymai irgi reikšmingi sielovadiniu požiūriu. Jie parodo, jog maldos teksto koregavimas negalėtų būti daromas skubotai, be katechezės. Malda nėra vien kalbinė konstrukcija. Ji įauga į žmogaus tikėjimo istoriją, į šeimos pamaldumo, švenčių ir kasdienės maldos patirtį.
Tradicinė forma yra senesnė, artimesnė Luko evangelijos žodžiams ir lotyniškajai Bažnyčios maldai. Dabartinė forma daugeliui artimesnė dėl įpročio. Tad čia susitinka du svarbūs dalykai: ištikimybė bibliniam bei liturginiam tekstui ir pastoracinis jautrumas tikinčiųjų kalbinei bei maldinei atminčiai. Abu šie dalykai svarbūs. Tačiau įprotis, nors ir gerbtinas, neturėtų tapti vieninteliu kriterijumi vertinant maldos tekstą, ypač kai kalbame apie žodžius, kurių šaknys – Šventajame Rašte.
Komentuodamas apklausos rezultatus profesorius Gintautas Vaitoška atkreipė dėmesį, kad mūsų tikintieji tampa vis labiau išsilavinę, skaito užsienio kalbomis, keliauja į piligrimines vietas ir turi maldos įvairiomis kalbomis patirtį. Todėl, jo nuomone, jie galėtų nesunkiai suprasti grįžimo prie originalaus maldos žodyno prasmę.
Ką tad ši apklausa siūlo Bažnyčiai? Pokalbį. Viena vertus, dabartinė forma plačiojoje tikinčiųjų aplinkoje yra sava, įprasta ir brangi. Kita vertus, aktyvesnių maldos bendruomenių, vienuolijų ir sąmoningiau į Bažnyčios gyvenimą įsitraukusių žmonių balsas rodo, kad tradicinės formos sugrąžinimas nėra dirbtinis ar marginalus pageidavimas. Jis kyla iš Dievo tautos troškimo melstis taip, kad lietuviškoji maldos forma aiškiau atspindėtų Evangelijos žodį, lotyniškąją tradiciją ir visuotinę Bažnyčios maldos patirtį.
Todėl svarbiausias uždavinys – pirmiausia ieškoti, kaip galėtume melstis tiksliau, sąmoningiau ir vieningiau. Jeigu toks svarstymas būtų lydimas ramios katechezės, pagarbos tikinčiųjų maldos atminčiai ir nuoširdaus troškimo likti ištikimiems Evangelijai, jis galėtų tapti Bažnyčios brandos ženklu. Kitame numeryje pristatysime konkrečią iniciatyvą Lietuvoje, siekiant šios maldos formuluotės patikslinimo.
Projektą iš dalies finansuoja
