Gegužės intencija: „Melskimės, kad atsakingieji už finansus bendradarbiautų su vyriausybėmis reglamentuojant finansų sritį ir apsaugotų piliečius nuo jos keliamų pavojų.“
Pinigai nėra svarbiausia pasaulyje, bet gerokai pralenkia tai, kas pirmoje vietoje, sako liaudies išmintis. Neseniai kadenciją baigęs JAV prezidentas, išgirdęs apie mirčių antplūdį nuo COVID-19, atsiliepė: „Rinka atlaikys pandemiją.“
Rašantysis labai anksti susipažino su finansų pasauliu. Tais laikais (JAV) suaugusiųjų mažiausias valandinis atlygis buvo 50 centų. Tėveliai mums su sesute Maryte duodavo po 25 centus kišenpinigių kas savaitę, kai šokolado, saldainių ar gumos plytelė kainuodavo 5 centus. Atskirai einamiesiems reikalams, autobusui į mokyklą, bažnyčią ar skautų sueigą – 10 ct. Parapijos davatka Barbora kartais pakišdavo 25 ct už pagalbą žvakutes keičiant. Nuo 12 iki 18 metų talkindavau Vaičių ūkyje. Ona Vaičienė kartais prie pasakiškų lietuviškų pietų duodavo pinigėlių; nuo 14 m. vaistininkė Elena Tarailaitė skirdavo po 50 ct už vaistinės valymo valandą, prekių nešiojimą ir kitokį patarnavimą, o už moterų vienuolyno rūsio plovimą ir kiemo žolyno tvarkymą gaudavau net 1 dolerį per valandą.
Jaunas žmogus turi daug išlaidų, tai vietoj 10 ct autobusui galima pareiti namo tuos 8 km. Mat pradinėje katalikiškoje Šv. Juozapo mokykloje rūpėjo „globoti“ pagonį Afrikos misijose kūdikėlį ir pakrikštyti už 5 dolerius (atėjo pažymėjimas apie Antano Juozapo krikštą). Tada reikėjo dviejų brolių detektyvinių nuotykių nesibaigiančios serijos knygų po 1,50, o vėliau – po 2 dolerius. Finansams valdyti teko imtis banko įgaliotinio pareigų savo gimnazijos klasei, įsigyti sąskaitą, banke sutaupyti 150 dolerių ir nusipirkti patefoną, panorus klausytis klasikinės muzikos.
Ekonomija užtikrina, kas žmogui būtinai reikalinga, paveikia asmenis, aplinką, pasitarnauja gyvybei, kuria ir vysto bendrą gerovę, tai yra pagarbą žmogui ir žmonijai. Tvarkydamas namų ūkio valdymą, žmogus turėtų saugotis vartotojiško noro turėti vietoj būti bendruomenišku ir solidariu asmeniu, stoti už teisingumą visiems. Nereikia toli ieškoti duomenų apie tokias nelaimes kaip badą, karus, gamtos taršą, vandenį kaip prekę, emigrantų ir imigrantų skriaudas, žemės ūkio bėdas, čiabuvių niekinimą, kelionių ir būsto reikalus, darbininkų teises ir jų stoką.
Labai taikliai ekonomijos vaidmenį nusako malda „Tėve mūsų“ (MŪSŲ, o ne „mūsų, bet ne jų“). Malda pritaikoma sekmadienio poilsiui, kai savaitę vargę su artimaisiais liudijame, kad ne tik nuo mūsų priklauso išlikimas, bet ir nuo Dievo meilingos malonės bei sąžiningos visuomenės santvarkos, kai atsipeikėję vėl kimbame į gyvenimo kovą. Senajame Įstatyme jubiliejaus metai (nežinia, ar kada įvykę) numatė, kad penkiasdešimtuosius metus niekas nedirbs, visi ilsėsis ir bendraus, skolos bus atleistos, vergai paleisti, žemė atsigaus nedirbama, vandens telkiniai iki briaunos prisipildys, Viešpaties gėriai apsiaus žmoniją (plg. Kun 25, 8–18).
